Bene didžiausias pabėgėlių srautas užfiksuotas 2017 metais, kai jų į Lietuvą atvyko 599. Pernai čia įsikūrė 245, šįmet – 423 pabėgėliai, daugiausia – iš Tadžikistano, Rusijos, Sirijos, Irako.
Požiūris keičiasi, nors ir pamažu
Tiek vietos gyventojai, tiek kai kurie darbdaviai iki šiol junta priešiškumą pabėgėlių atžvilgiu. Tiesa, stereotipai pamažu nyksta.
Antai 2015 metais atliktas tyrimas parodė, kad 75 proc. šalies gyventojų įsitikinę, jog pabėgėlių pas mus jau per akis ir daugiau nebereikėtų priimti, o net 80 procentų įspėjo, jog atvykėliai susidurs su neigiama visuomenės nuomone.
Tuo tarpu šįmet Lietuvos socialinių tyrimų instituto atliktos apklausos duomenimis, jau tik 27 procentai respondentų teigė nenorintys, kad pabėgėliai įsikurtų jų kaimynystėje.
Šįmet tik 27 procentai respondentų teigė nenorintys, kad pabėgėliai įsikurtų jų kaimynystėje.
„Tas pats tyrimas parodė, kad žmonės pabėgėlius vertina ne pagal asmeninę patirtį – dažniausiai jie net nėra su jais susidūrę. Be to, atskiras grupes, pavyzdžiui, krikščionis ar politinius pabėgėlius, žmonės vertina palankiau. Mano nuomone, tos neigiamos visuomenės nuostatos keičiasi“, – sakė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių ir migrantų programos vadovė Eglė Samuchovaitė.
Keisti stereotipinį mąstymą padeda ir įvairios edukacinės iniciatyvos, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdoma iniciatyva „Lygink rūbus, ne žmones“, kurios tikslas – keisti visuomenės ir darbdavių nuostatas parodant, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.
Pirmasis žingsnis – kalbos kursai
Pabėgėliams integruojantis didžiausia iškylanti kliūtis yra kalbos barjeras – kuo menkiau moki lietuviškai, tuo mažesnės galimybės susirasti darbą.
„Dažniausiai tokiais atvejais siūlomas nekvalifikuotas darbas už menkesnį atlygį. O juk atvyksta nemažos šeimos, kuriose paprastai dirba vienas žmogus – vyras.
Sunku ir rasti būstą dėl neigiamų visuomenės nuostatų. Neretai būna sumenkę šių žmonių įgūdžiai pasirūpinti šeima ir savimi, ypač jei jie ilgesnį laiką yra praleidę pabėgėlių stovyklose, kur sprendimai priimami už juos. Ir, žinoma, prisideda psichologinės traumos“, – vardijo E. Samuchovaitė.
Lietuvos Raudonasis Kryžius yra atidaręs du užsieniečių konsultavimo centrus – Kaune ir Klaipėdoje, finansuojamus Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo lėšomis. Čia galima gauti nemokamą psichologo, teisininko pagalbą, mokytis lietuvių kalbos, dalyvauti renginiuose.
„Taip pat turime kuratorių komandą, kuri su prieglobstį jau gavusiu žmogumi sudaro integracijos planą, nusistato trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, lydi juos į įvairias institucijas.
Tačiau labiau prisidėti galėtų ir visuomenė, ir valstybė. Ji turėtų rasti būdą rengti profesinius kursus keliomis kalbomis, kol žmonės dar nemoka lietuviškai, sudaryti galimybę persikvalifikuoti, lanksčiau vertinti turimas kvalifikacijas, nes ne visais atvejais žmonės turi kvalifikaciją ar išsilavinimą patvirtinančius dokumentus“, – sakė E. Samuchovaitė.
Siekia kuo greičiau įsidarbinti
Raudonojo Kryžiaus atstovės nuomone, intensyvesni lietuvių kalbos kursai galėtų būti rengiami ir darbo vietoje.
Tinkamai integruotis ypač padeda paslaugūs ir padedantys bendradarbiai, socialinę atsakomybę suvokiantis darbdavys. Reikia paminėti, kad darbo vietų pabėgėliams sukūrimas yra subsiduojamas.
Didžioji dalis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos integruojamų žmonių dirba – apie 90 procentų šeimų vyrų arba viengungių. Jie patys suvokia, kad skiriama parama nėra amžina.
„Ilgiau integruotis į darbo rinką užtrunka moterims. Pirmiausia, tose šalyse, iš kurių atvyksta pabėgėliai, dažnai vyrui įprasta išlaikyti šeimą. Antra, šeimos atkeliauja su vaikais, todėl moterys renkasi jais rūpintis.
Tačiau vis gausėja tokių atvejų, kai moterys, kurios savo kilmės valstybėje niekada nėra dirbusios, Lietuvoje sugeba įsitraukti į darbo rinką, ima kabintis. Jau turime ir sėkmės istorijų – antai šešių vaikų mama iš Sirijos įsidarbino virėjo padėjėja ir jai puikiausiai sekasi“, – vardijo E. Samuchovaitė.
