Pavyzdžiui, už kiekvieną nepriimtą žmogų skirti 250 tūkst. eurų baudą arba apriboti priėjimą prie struktūrinių fondų. Bet drauge siūloma ir kai kurioms šalims, kurios turi mažiau patirties su imigrantais, taikyti pereinamąjį laikotarpį ir kvotoms įgyvendinti numatyti penketą metų.
Tokios mintys skambėjo Europarlamento (EP) surengtame seminare apie bendros prieglobsčio sistemos Bendrijoje sukūrimą. Jis vyksta likus porai savaičių iki ES viršūnių susitikimo, kuriame neabejotinai bus kalbama apie migraciją ir peržiūrimas progresas po užpernai rudenį priimtų sprendimų, pagal kuriuos valstybėms narėms buvo pasiūlyta per dvejus metus perkelti 160 tūkst. žmonių, daugiausia – iš Italijos ir Graikijos. Lietuvai numatyta kvota – 1105 asmenys.
EP šiuo metu svarstoma, kaip reformuoti dabartinę prieglobsčio sistemą ir harmonizuoti procedūras atskirose valstybėse. Norima iš esmės pakeisti vadinamąją Dublino sistemą, kuria remdamosi šalys dalijasi atsakomybę už prieglobsčio prašytojus.
Pabėgėlių krizė parodė spragas
Beprecedentė pabėgėlių ir migrantų iš pilietinio karo kamuojamos Sirijos, Afganistano, Irako ir kitų šalių banga 2015-2016 metais atskleidė nemažai ligšiolinės sistemos spragų. Pagal ją, prieglobsčio prašytojus turi registruoti vadinamosios priešakinės valstybės (pavyzdžiui, Italija, Graikija, Malta, kurias pirmiausiai iš visų ES narių pasiekia absoliuti dauguma jų). Kitaip tariant, būtent šioms valstybėms tenka visa prašymų svarstymo našta. Teoriškai visi prieglobsčio prašytojai, pradėję judėti po ES, turi būti grąžinti į juos įregistravusias šalis.
Todėl minėtos priešakinės valstybės ir kitos šalys, per kuriuos pabėgėliai keliauja išsvajoto tikslo link, vengia juos registruoti. Briuselio palaiminta 160 tūkst. žmonių perkėlimo iš Italijos ir Graikijos sistema esą buvo didelė nesėkmė, nes galiausiai atsakomybę už perkeltuosius turi prisiimti vien tokios valstybės, kaip Vokietija ar Švedija.
„Eurostat“ duomenimis, vien 2015 metais pirmą kartą pateiktų prieglobsčio prašymų ES buvo užregistruota 1,26 mln. Pernai jų sulaukta dar 1,2 mln. Pirmą kartą prieglobsčio Vokietijoje paprašiusių žmonių padaugėjo nuo 442 tūkst. iki 722 tūkst. Graikijoje ir Italijoje augimas sudarė po 30 tūkst. Labiausiai pabėgėlių banga išaugo Kroatijoje (pirmą kartą paprašiusiųjų prieglobsčio padaugėjo 15 kartų), Slovėnijoje (penkis kartus) ir Graikijoje (daugiau nei keturis kartus). Tuo metu Austrijoje, Nyderlanduose, Slovakijoje, Belgijoje, Danijoje, Suomijoje, Vengrijoje ir Švedijoje tokių prašymų sumažėjo daugiau nei perpus.
Siūlo pereinamąjį laikotarpį
Europarlamentarei iš Švedijos Ceciliai Wikström (Liberalų ir demokratų aljansas Europai, ALDE) buvo pavesta parengti pasiūlymus, kaip būtų galima reformuoti esančią prieglobsčio sistemą.
Jos manymu, reikėtų taip pakeisti Dublino taisykles, kad valstybės narės dalintųsi atsakomybe už prieglobsčio prašytojus; kad tie, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ją gautų kur kas greičiau, o negalintieji pretenduoti į prieglobstį būtų oriai grąžinti į savo šalis; kad prieglobsčio prašytojai būtų užregistruoti vos pasiekę ES, o valstybės narės Bendrijos teritorijoje juos saugotų ir jais rūpintųsi.
„2015-aisiais ligšiolinė sistema visiškai sugriuvo, žmonės pradėjo plūsti į Europą, – seminare kalbėjo C.Wikström. – Valstybės narės ir ES taryba turi pripažinti, kad sistema neveikia, ji – paprasčiausia nesėkmė.“ Anot politikės, dabar Italija ir Graikija turi prisiimti visą atsakomybę už pabėgėlius, o tokia tvarka niekada neveiks tinkamai. „Joks prieglobsčio prašytojas neregistruojamas, jie keliauja, kur nori, – kalbėjo politikė. – Net prieš šią krizę Dublino taisyklės neveikė. Buvo perkeliami vos 3 proc. prieglobsčio prašytojų. Sistema jau tuomet buvo mirusi, o dabar ji mirusi lyg akmuo.“
Anot jos, solidarumas kai kur suprantamas kaip finansinis solidarumas. „Jei kalbi su paprastais žmonėmis, toks supratimas iki šiol paplitęs, – stebėjosi švedė. – Mano ir kai kuriose kitose šalyse Europos solidarumas reiškia ką kita. Kiekviena šalis turi prisiimti atsakomybę. Jei turime bendrų įsipareigojimų, kiekviena šalis turi prisiimti savo dalį.“
C.Wikström pripažino, jog kai kurioms šalims gali būti sunku laiku įvykdyti numatytas kvotas, todėl ji sugalvojo išeitį: „Sunku per naktį įgyvendinti kvotą nuo 0 iki 100 proc. Žmonės nepripratę prie kitų tautybių. Todėl pasiūliau pereinamąjį 5 metų periodą. Kad būtų įgyvendinta nuo 0 iki 20 proc. kvotos pirmais metais, kiti 20 proc. – antrais metais ir taip toliau. Tai būtų suprantama šalims, kurios turi mažiau patirties priimant žmones iš kitų šalių.“
Europarlamentarės žodžiais, net Švedijoje, kuri turi nemažai patirties su imigrantais, jų integracija nėra paprasta. Anksčiau esą prireikdavo vidutiniškai 7 metų, kol atvykėlis įsitvirtindavo – pramokdavo kalbą, rasdavo darbą, pradėdavo mokėtis mokesčius ir galėdavo save išlaikyti, dabar šis laikas išsitęsė iki 9 metų.
Politikė taip pat priminė, jog Europos Komisijos pasiūlyme dėl pabėgėlių perkėlimo buvo numatyta galimybė nedalyvauti šiame mechanizme, bet už tai numatytos finansinės pasekmės. „Jei numatyto skaičiaus žmonių nepriima, galiausiai bus paskaičiuota, kiek šalys neperkėlė. Gali būti 250 tūkst. eurų už neperkeltą žmogų – kaip finansinė sankcija ar panašiai“, – kalbėjo švedė.
Jei numatyto skaičiaus žmonių nepriima, galiausiai bus paskaičiuota, kiek šalys neperkėlė. Gali būti 250 tūkst. eurų už neperkeltą žmogų – kaip finansinė sankcija ar panašiai, – kalbėjo švedė.
Tokia nuostata būtų nepalanki Lietuvai, mat mūsų šalis pajėgi per mėnesį perkelti iki 30 žmonių, todėl iki termino pabaigos įsipareigojimą priimti 1105 pabėgėlius vargu ar pavyks įgyvendinti. Jei iki termino pabaigos pavyktų perkelti dar apie 150 pabėgėlių ir bendras jų skaičius pasiektų maždaug 450, liktų dar apie 650. Jų skaičių pavertus siūlomomis baudomis, išeitų solidi suma – 162 mln. eurų.
Leisti susijungti šeimoms ar ne?
EP narė italė Laura Ferrara, atstovaujanti Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos frakcijai (EFDD), finansines sankcijas įvertino kaip būdą paskatinti pabėgėlių perkėlimą, bet pasiūlė kitokią jų formą. Šios frakcijos manymu, nedrausmingoms valstybėms būtų galima apriboti paramą iš struktūrinių fondų.
„250 tūkst. eurų už kiekvieną žmogų yra ekonominė kaina, susieta su žmogumi. Nemanome, kad tai korektiška“, – pažymėjo europarlamenterė ir pasiūlė bandyti paveikti valstybes kita finansine priemone – apribojant paramą iš struktūrinių fondų. Tai esą paskatintų šalis nebeignoruoti susitarimų ir kur kas aktyviau priimti pabėgėlius.
Tai irgi gerokai kirstų per mūsų biudžetą. Lietuva 2014-2020 metams iš Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESIF) yra užsitikrinusi 8,39 mlrd. eurų paramą. Vyriausybė per šį laiką kofinansuos 1,56 mlrd. eurų.
Dublino taisyklių gerbėjais niekada nebuvusių Žaliųjų frakcijos atstovė britė Jean Lambert dabartinę sistemą apibūdino kaip didžiulį sunkumą. Daugelis nuostatų, pavyzdžiui, dėl šeimų susijungimo ir ypač vaikų, esą neveikia. „Norime ištrūkti iš situacijos, kai prieglobsčio prašytojas turi tik vieną galimybę, kai jis gali įkliūti į spąstus priimančioje šalyje, privalėdamas ten likti. Siūlome ne šiaip laisvą pasirinkimą jiems, kur keliauti, tačiau bent preferencijas“, – kalbėjo politikė.
Socialdemokratams atstovaujanti italė Elly Schlein, pagyrusi siūlymus dėl geresnių šeimų susijungimo galimybių, pasiūlė jas dar labiau praplėsti. Pavyzdžiui, šias nuostatas taikyti ne vien nepilnamečiams, bet ir suaugusiems pabėgėlių vaikams.
Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija, kuriai seminare atstovavo Alessandra Mussolini, laikosi priešingos pozicijos: ne plėsti sąrašą tų, kurie gali gauti prieglobstį, o siaurinti. Pavyzdžiui, neleisti šeimos susijungimo, jei pabėgėlis susituokė jau atsidūręs Europoje.
