Jei ligoninė neišsilaiko, ji nereikalinga?
Lietuvos rajoninių ligoninių asociacijos vadovas Vygantas Sudaris įsitikinęs, kad rajoninių ligoninių išlikimas arba išnykimas – politinis klausimas, tačiau jo nupieštas vaizdelis bent jau šiuo metu kelia nerimą.
Ligoninės vis labiau turėtų pereiti prie slaugos paslaugų, kurių poreikis, senėjant visuomenei, kaip tik augs.
„Išgirdome tą patį, kas kalbama seniai: Lietuvos provincijoje gyventojų mažėja, todėl paslaugų čia reikės vis mažiau. Tačiau žmonės sensta, o tai reiškia, kad serga dažniau, tačiau dėl to aiškaus atsakymo taip ir negavome. Mūsų pozicija tokia, kad tas paslaugas, kurias dabar turime – terapija, slauga, konsultacinė poliklinika, kur dar yra poreikis ir specialistų, vaikų ligų skyriai, dienos chirurgija, – taip sudėlioti, kad šie skyriai galėtų atlikti nesudėtingas funkcijas ir žmonės gautų pagalbą vietoje.
Tačiau iš paslaugų finansavimo, kuris yra dabar, mums išsilaikyti sunku. Įkainis yra toks, koks yra, o apimtys taip pat tokios, kokios yra, mes negalime prisiguldyti ligonių tiek, kiek kažkas nori, negalime prigaminti paslaugų tiek, kiek jų nėra. Taigi, manau, bus padarytas politinis sprendimas, kad tokių ligoninių nebereikia, nes pačios jos išsilaikyti negali. Jeigu bus nuspręsta, kad jų reikia, jos išliks“, – teigė pašnekovas.
Paslaugos būtų, jei būtų specialistų
Pasak jo, dabar yra numatytos kvotos, kiek pacientų per metus reikia surinkti ir kiek suteikti antro lygio konsultacijų, tačiau šio skaičiaus neįmanoma įgyvendinti, nes antro lygio specialistų prisikviesti neįmanoma.
„Pabandykite prisikviesti į rajoną neurologus, kardiologus, kai ir taip jų Lietuvoje nėra daug. Jie tiesiog neatvažiuoja. Arba jiems reikia mokėti labai daug pinigų, bet mes to negalime. Mes negauname jokių dotacijų, jokių papildomų lėšų. Galimybėmis atnaujinti patalpas, įrangą taip pat negalime lygintis su didžiosiomis įstaigomis, kurios turi įvairiausių projektų. Gal kada nors politikai leis sau paskaičiuoti, kiek kainuoja vieno gydymo atvejo kaina vienoje ligoninėje, suskaičiavus visas papildomas ir valstybės biudžeto lėšas, kurias gauna įstaiga, palyginti dideles ligonines ir rajonines. Skaičiai tikrai būtų įdomūs.
Taigi būkime realistai. Pagaliau ir gydytojai turi žinoti, kas jų laukia. Negaliu jiems meluoti, kad bus viskas gerai, juos kviesdamas į ligoninę. Žmogus čia apsigyvens, įsigis būstą, o po tam tikro laiko jam savo mantą teks kraustyti į kitą vietą. Kas to nori?“ – svarstė medikas.
Prisišaukti ligoninei greitąją – jau dabar problema
Nelikus tam tikrų skyrių rajonų ligoninėse, pacientus teks kažkokiu būdu transportuoti į didesnę gydymo įstaigą, tačiau jų transportavimas, pasak V.Sudario, jau dabar yra problema.
„Rajonuose paprastai būna po du greitosios medicininės pagalbos automobilius, kurie nepriklauso ligoninei. Šie automobiliai ir taip apkrauti, todėl neskuba atvažiuoti: rajonai ilgi, atstumai dideli ir operatyvumu ypatingai nesirūpina, nes papildomai lėšų, kaip mieste, už operatyvumą negaunama.
Jei atvejis labai sudėtingas, kviečiame reanimobilį iš kitos gydymo įstaigos. Pagal teisės aktus mes galime tik stabilizuoti paciento būklę, o teikti tolesnės reanimacijos paslaugos neturime licencijos. Todėl privalome išsiųsti pacientą, tačiau už tai patys ir susimokame. Įstaigos dažnai reikalauja už reanimobilį susimokėti ir niekas mums šių lėšų nekompensuoja“, – aiškino pašnekovas.
SAM: ligoninių skyriai neišvengiamai bus uždaromi
A.Veryga patvirtino jo vadovaujamos ministerijos poziciją, kad rajonų ligoninės neišvengiamai turi mažėti kai kurių skyrių: pirmiausiai akušerijos, ginekologijos, chirurgijos, vaikų, kadangi gyventojų provincijoje mažėja, todėl mažėja ir teikiamų paslaugų skaičius.
„Jau dabar jie po truputį koncentruojami – ne tik todėl, kad ten trūksta pacientų, bet ir dėl pacientų saugumo. Lietuva dar iki šiol nevertina specialistų darbo pagal saugumą. Lankantis Danijoje teko matyti, kad jei gydytojas nepasiekia tam tikro procedūrų skaičiaus, jam neleidžiama praktikuoti, nes tai nesaugu pacientui. Tą patį turėsime daryti ir mes, todėl natūraliai rajoninėse ligoninėse paslaugų ir toliau mažės, paliekant tik skubią pagalbą. Ligoninės vis labiau turėtų pereiti prie slaugos paslaugų, kurių poreikis, senėjant visuomenei, kaip tik augs. Tiesa, Lietuvoje dar nėra pakankamai šios srities specialistų. Kol jų bus paruošta, reikės pagalvoti, kaip persikvalifikuoti kitų specialybių gydytojams“, – tikino ministras.
Pasak jo, tiek universitetinės, tiek kitos didesnės ligoninės gyvena iš paslaugų apmokėjimo ir įvairių programų. Pavyzdžiui, pagal specialią programą perkama brangi įranga insulto klasteriams. Rajoninės ligoninės tokių paslaugų nevysto, todėl ir tokią įrangą joms nupirkti sudėtinga.
„Ir sutinku su priekaištais, kad rajoninės ligoninės negali įsigyti įrangos, ir nevisai sutinku, nes ta įranga, kuri reikalinga rajoninei ligoninei, dažniausiai nėra labai brangi. Savivaldybės, kurios nori ar mato prasmę vystyti tam tikras paslaugas, prisideda prie įrangos įsigijimo ir ligoninės visai neblogai tvarkosi, o ten, kur iš tiesų nėra pacientų, nelabai yra prasmės ir į įrangą investuoti. Ne kartą girdėjome istorijų, kai nuperkama brangi įranga ir stovi apdengta, nes nėra kam su ja dirbti. Todėl į įrangos poreikį stengiamės žiūrėti racionaliai ir atsargiai“, – teigė A.Veryga.
Ministras: ligoninė vis dar naudojama kaip sanatorija
Ministras sutiko, kad pasitaiko atvejų, kai pacientui tenka palaukti, kol jis bus pervežtas į kitą gydymo įstaigą, kai nėra galimybės suteikti jam paslaugos vietoje.
„Gal kuri ligoninė ir sudėtingiau priima pacientą, tenka ilgiau paderinti, kita vertus, nė vienas pacientas nelieka gatvėje. Todėl ir pradėjome centralizuotai pirkti greitosios pagalbos automobilius, kad jie būtų efektyviau paskirstomi ir žmonės nesusidurtų su tokiomis problemos. Perkame įvairių automobilių, taip pat ir skirtų tik pacientų pervežimui. Kad ligoniai būtų pervežami skubiau, reikia geresnio koordinavimo, todėl stengsimės kuo labiau centralizuoti greitosios pagalbos paslaugas, kad liktų kuo mažiau nutolusių vietų, kurios pačios sprendžia, kur važiuoti, o kur – ne. Kuo daugiau šeimininkų, tuo sunkiau koordinuoti automobilio judėjimą.
Tačiau reikia labai sąžiningai pasakyti, kad neretai rajonų ligoninėse, ypač vaikų skyriuose, o kartais ir terapiniuose, ne visai sveikatos paslaugos teikiamos – dažniau socialinės, pagulėjimo paslaugos. Pirma, tai labai brangu, antra, tai ir rizika žmogui, nes gulėjimas ligoninėje susijęs su ligoninių infekcijų plitimu. Reikia ugdyti žmonių sąmoningumą ir raginti juos labiau pasitikėti savo šeimos gydytojais. Kai kuriose ligoninės pacientų padaugėjimas stebimas netgi sezonais, pavyzdžiui, kol žmonės dirba ūkio darbus, jie neguli ligoninėje, paskui atsigula. Tačiau ligoninė nėra sanatorija“, – pasakojo sveikatos apsaugos ministras.
