Pagal kokį laiką mes gyvename?

„Gerbiamas Libertai Klimka, papasakokite plačiau, pagal kokį laiką mes gyvenime“, – į etnologą kreipiasi LRT RADIJO klausytojas.

Saulė – gamtos laikrodis

Etnologas L.Klimka aiškina, kodėl mes galime tvarkyti laiką, kaip tik panorėję.

„Tema tikrai aktuali, todėl atsakymas nebus labai trumpas. Laikas – brangiausias dalykas, duotas žmonėms. Paskutinį spalio sekmadienį pasukome rodykles atgal atsisakydami vasaros laiko.

Juk saulė – tikrasis gamtos laikrodis. Ji nė akimirkai nestabteli, riedėdama dangaus skliautu. Žinoma, saulės judėjimas tėra tik žemės sukimosi apie savo ašį atspindys, dėl kurio kiekviena geografinė vietovė turi savo laiką, vadinamą vietiniu, arba tikruoju, saulės laiku“, – tikina jis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Libertas Klimka

Vietinį laiką rodo saulės laikrodis, pagal gnomono šešėlio kampą, kalba L.Klimka, ir priduria: „Tai pats seniausias žmonijos istorijoje laiko matavimo būdas. Jį naudojo Egipto ir Babilono žyniai. Viduramžiais, išradus mechaninį laikrodį, paaiškėjo, kad žemė aplink saulę skrieja netolygiai – elipsine orbita. Žiemą kiek greičiau, nes esti arčiau saulės, o vasarą – lėčiau.“

Anot etnologo, valandos trukmė įvairiais mėnesiais šiek tiek skiriasi, nors mes to ir nežinome.

„Tačiau tai nė motais mechaniniam laikrodžiui, kuris rodo mokslininkų sugalvotą vidutinį saulės laiką. Tai tariamai pusiauju tolygiai judantis taškinis šviesulys, vienu metu su tikrąją saule jis orbitoje kertąs pavasario lygiadienio tašką“, – pažymi L.Klimka.

Ryškiausi pokyčiai įvyko XIX a. pabaigoje, kai po Europą pasklido geležinkelio tinklai, bet kiekviena stotelė turėjo vis kitokį laiką.

„Kai XIX a. viduryje Europoje buvo išplėtoti geležinkelio tinklai, iškilo keblumų sudarinėjant traukinių tvarkaraštį. Kiekvienoje stotelėje būdavo vietinis laikas, tad tarptautinis bendradarbiavimas ir ekonominiai ryšiai tarp šalių privertė problemą išspręsti bendrai.

1884 m. spalį Vašingtone nutarta mūsų planetą sudalyti į 24 juostas, kurios skirtųsi 1 valanda. Juostų ribos išvedamos pagal valstybių ar jų administracinių dalių sienas, taip pat pagal geografinius darinius – upes, kalnagūbrius. Tik vandenynuose ir dykumose juostų ribos eina griežtai pagal dienovidinius. Jos numeruojamos rytų kryptimi, pradedant nuo Grinvičo nulinės. Grinvičas – tai karališkoji astronomijos observatorija Londone“, – aiškina etnologas.

Lietuvoje – dvi laiko juostos

Lietuvoje susikerta dvi laiko juostos, tačiau didžioji šalies dalis priklauso antrajai, todėl priimtas bendras nutarimas.

„Dabar yra priimtas tarptautinis juostų žymėjimas: raidės UTC, reiškiančios pasaulinį koordinuotąjį laiką ir plius juostos numeris, o pasaulinį laiką matuoja super tikslus atominis laikrodis. Didesnioji Lietuvos teritorijos dalis pagal geografinę ilgumą yra antrojoje laiko juostoje. Tik vakarinis pakraštys atitiktų pirmąją juostą. Visoje respublikoje negalime laikytis skirtingo laiko, todėl nutarta, kad Lietuvoje yra antrosios juostos laikas, dar vadinamas Rytų Europos juosta“, – pasakoja L.Klimka.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Laikrodis

Anot jo, pavyzdžiui, Vilniuje birželio 15 dieną tikrasis vidurdienis, kai saulė aukščiausia, būna 13 val. 19 min., o jau Klaipėdoje – 13 val. ir 35,5 min. Tiesa, Lietuvoje sezoninis laikas įvestas dėl Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu vyravusio elektros taupymo.

„Kartu su didžiąja dauguma pasaulio šalių Lietuvoje įvedinėjamas sezoninis laikas. Tai daroma dėl elektros energijos taupymo. Tokia praktika Europoje prasidėjo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu, kai gamyklose buvo sunaudojama daug elektros energijos, apšviečiant darbo vietas. Taupumo reikėjo ir pokario metais, atstatinėjant sugriautą ūkį. Dabar tai nebėra taip aktualu, nes daugelis gamybinių operacijų – automatizuotos“, – istoriją primena L.Klimka.

Vieversiai ir pelėdos

Pasak etnologo, žmogaus organizmas turi ir biologinį laiką, todėl įprasto laiko sukimas padaro tam tikrą įtaką, bet ne visiems vienodu metu.

„Žmogaus organizmas turi biologinį laikrodį, kuris iš esmė bent jau kūdikystėje yra suderintas su gamtos ritmu, diktuojamu saulės. Anksčiau būdavo draudžiama dirbti po saulės laidos. Žadintuvais, stipria kava, energinga muzika, rytinėmis televizijos laidomis kaip kokiu botagėliu mes priverčiame savo organizmą prisitaikyti prie 8 valandų darbo dienos. Iš to derinimosi beveik pusė žmonių tampa vieversiais, o kita pusė – pelėdomis“, – sako jis.

Pojūčius, kuriuos jaučiame po laiko pakeitimo, galime palyginti su lėktuvo skrydžiu į kitą laiko zoną.

Laiko kaitaliojimas verčia sukinėti ir biologinį laikrodį, tai sukelia, deja, nemalonius jausmus ar net stresą, pabrėžia etnologas L.Klimka: „Ryto miegaliams – labiau pavasarį, o vakare greičiau nulūžtantiems – rudenį. Pojūčius, kuriuos jaučiame po laiko pakeitimo, galime palyginti su lėktuvo skrydžiu į kitą laiko zoną.“

Be to, priduria jis, dabar tereikia apsispręsti, kokiu laiku lietuviai nori gyventi, nes pokyčiai ne už kalnų.

„Europos Sąjungos Taryba ir Parlamentas jau yra rimtai pasiruošę apsvarstyti sezoninio laiko įvedimo problemą, gal ir atsisakyti laikrodžių sukinėjimo. Tad mums beliks suskaičiuoti – Lietuvoje daugiau vieversių ar pelėdų, ir ar vasaros, ar žiemos laiku norėsime gyventi“, – tikina etnologas L.Klimka.