Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia.
Kelionė į Ukrainą. Penkta dalis
Didingas Dnipras ir paskutiniai karšto dušo lašai
Miegojau vos keturias valandas. Žadintuvas 8:00 val., tačiau tikrasis žadintuvas buvo bičiulis Ričardas, kuriam dėkingas už tai, kad nepramiegojau iki pietų.
Pusryčiai – vidutiniški, bet pakankami alkiui numalšint. Patiekė šaltos mėsos, duonos, sūrio sumuštiniams. Po to prabangiau – kiaušinienė ir gardžios sultys. Šis maistas buvo tikra šventė mano skrandžiui.
Įsėdome į automobilius ir važiuojame. Autobusiuko „Volkswagen“ vadas – savanoris, šaukiniu „Odin“.
Kelionės metu pradėjome kalbėtis apie karą Ukrainoje. Odin kelis kartus pakartoja, kad Rusija būtų laimėjusi karą, jei ne klampi žemė. Tikra tiesa, šioje klampynėje klimpsta viskas: ir batai, ir automobilių ratai.
Mano nuomonė kiek kitokia. Aš sakau, kad logistika, puolimas iš įvairių pusių, mobilizacijos paskelbimas rudenį, Ukrainos oro pajėgų nesunaikinimas buvo labiau paveiku.
Prieš įvažiuojant į Dnipro apskritį, sustojome apsidairyti. Teko pravažiuot pro blokpostą, bet laikėmės saugumo reikalavimų ir lengvai, netikrinę praleido. Atvykome į Dniprą.
Pirmas įspūdis kaip postapokaliptiniame filme, kur miestas apleistas. Iš tolo matomos tik automobilių gabaritinės šviesos. Kartais šmėsteli vienas kitas šviesoforas, o toliau – vien tamsa. Jaučiausi tarsi siurrealistiniame pasaulyje, kaip koks agentas, vykdydamas savo užduotį. Mūsų slapta užduotis – pasiekti viešbutį, kuriame nakvosime.
Bet ir šioje užduotyje nenuobodu. Apsisukęs mačiau, kaip kareiviška uniforma apsirengęs žmogus bandė pereiti gatvę. Du automobiliai iš mūsų kolonos sustojo, o tada jis bandė šokinėti tarp likusių dviejų. Laimei, Odin pravažiavo, o žmogus liko stovėti gatvėje. Naktiniame Dnipre KET nėra, kaip ir šviesų. Tamsa yra pavojinga.
Atvykome į viešbutį.
Humoro rubrika
Du televizoriai ir Sigitas. Bevalgant vakarienę atsitiko toks įvykis. Prieš mus buvo įjungti du televizoriai, per viena rodė reportažą apie IRA (Airių Respublikonų Armiją) ar apie Airijos-D.Britanijos karą, o kitame buvo bikini modelių mados šou. Sigitui, iš jo sėdimos pozicijos prie stalo, matėsi tik pirmasis televizorius. Visi vyrai žiūrėjo modelių šou, o Sigitas įnirtingai komentavo reportažą. Visi prapliupo juoktis, kad Sigitas nematė to, į ką visi žiūrėjo...
Rubrika: du žurnalistai, karys ir avantiūra
Šis vakaras madų šou nesibaigė. Prieš keletą dienų į Dniprą pataikė Rusijos raketos, sunaikino daugiabučio dalį. Žuvo daug žmonių. Nusprendėm aplankyti tą vietą. Išsikvietėm „Bolt“. Atvykom. Vieta yra saugoma, todėl, kad mus praleistų, padėjo kolegos žurnalisto karinė akreditacija.
Po šios avantiūros grįžom į viešbutį.
Kelionės į Dniprą statistika:
- Autobusiuko kuro sąnaudos (dyzelinas): 8.81/100 km;
- Kelionės trukmė: 6 val. 30 min;
- Vidutinis greitis: 75km/h;
- Atstumas: 484 km;
Kita stotelė – Donbasas.
Kelionė į Ukrainą. Šešta dalis
Su oro palyda į Donbasą
Jau pradedu priprasti prie rutinos. Anksti keliesi, važiuoji šimtus kilometrų, pavalgai, grįžti, kur šilta, ir keli nuotraukas į kompiuterį. Rašai N-tąją kelionės dalį. Ši naktis panaši. Tik nebuvo rašymo, nes kambariokai Ričardas ir Paulius privertė eiti miegoti. Toks jau žurnalisto darbas, net naktimis neturi laisvos minutės. Pasirodo reikia eiti miegoti.
Rytas
Septynios ryto. Keliamės. Be pusryčių. Šokam į automobilius. Buvo labai sunku susirinkti visus savo daiktus. Suspėjau. Kaltinu nemigą, nes tikrai mažai šiąnakt miegojau. O gal tai tiesiog prasta daiktų organizacija?
Laikas skyryboms
Šį kartą palieku savanorį Odin ir persėdu į kitą automobilį. Iš mikroautobuso į „Mercedes“ visureigį. Savotiškas kilimas karjeros laiptais. Apie šio laivo kapitoną daug nepasakysiu. Tik tiek, kad jis jau spėjo tapti savotišku mentoriumi. Kantriai dalindavosi žiniomis, atsakydavo į visus mano klausimus. Pasakodavo istorijas iš ankstesnių kelionių. Iš jo daug sužinojau apie Ukrainą ir Donbaso specifiką.
Pirma stotelė
Sugriautas Dnipro daugiabutis. Mes šį daugiabutį matėme praeitą naktį. Vaizdas skiriasi kaip diena ir naktis. Užtrunkame apie pusvalandį, kadangi mūsų laukia. Kariai. Donbase.
Važiuojame pro neapsakomo gražumo upę – Dnieprą. Važiuoti pro ją dieną, tiltu, yra kažkas tokio. Vizualiai ji atrodo 3-4 platesnė negu Nemunas. Iš tikro net protu neina suprasti, kokia ji plati. Atima kvapą.
Šimtai kilometrų
Važiuodamas link Kramatorsko, pastebiu, kad daugelis kelio ženklų, rodančių atstumus iki miestų, yra užtušuoti. Atrodytų, gi dar toli iki nulinių pozicijų, čia niekados nebuvo rusų. Visa tai buvo padaryta dar karo pradžioje, norint suteikti kuo mažiau informacijos priešui.
Rytinėje Ukrainoje galioja matematikos dėsniai. Kuo arčiau fronto – tuo daugiau karinės technikos tu matai. Pakelėse. Degalinėse. Kelyje. Daugiausia tai sunkvežimiai, autocisternos, lengvieji automobiliai. Kartais gali pamatyti gabenamų tankų, savaeigių artilerijos haubicų.
Važiuojant pro mus praskrenda naikintuvas. Taip žemai naikintuvus pamatysi nebent kokiam Airshow. Iš mūsų spėjimų, jis buvo Ukrainos.
Paramos iškrovimas
Pirmasis daiktų iškrovimas 24-tosios mechanizuotos brigados kariams. Kraujo plazma, defibriliatoriai, plaučių ventiliavimo aparatai, avalynė, metalo detektoriai, drabužiai.
Vykstame į antrą punktą. Asortimentas įvairus: apkasų žvakės, konservuotas maistas, sausi daviniai, dujų balionėliai, kariniai drabužiai.
Laukiame Volodymyro brolio Sviato. Pagaliau du broliai susitiks. Po pusės metų. Visi nekantraujame. Turėtų būti graži akimirka.
Donbaso šunys
Tuo tarpu aš susiradau draugą. Ne bet kokį, o karinį. Tiesa, mano draugui labai patinka kandžioti viską, kas juda. Ypač batus ir čiurnas.
- Pirma auka tapau aš.
- Antra tapo Tomas (vardas pakeistas).
- Paskutine (man žinoma) – Arūnas.
- O gal karinių šunų įkandimai neša sėkmę?
Namai
Įsikuriame name. Patys pirmieji pačiumpa lovas. Kiti miegos ant grindų. Tam reikalui aš pasiėmiau net du miegmaišius. Kartu su termo rūbais. Pridėjus, kad namas yra šildomas malkomis, turėtų būti viskas gerai.
Kažkuriuo momentu atvyksta dronistai. Perduodame dronus. Mainais jie parodo ankstesnių laimikių video. Jų būta įvairiausių ir nemažai.
Vaikai kare
Dar dieną iš aplinkinių sužinojome, kad netoliese gyvena vaikai. Vaikai sužinojo, kad atvyko „užsieniečiai“ iš tolimo Lietuvos krašto. Nusprendė mums padaryti blokpostą. Bent jau buvo tokia idėja. Tiesa, atsirado kliūčių. Blokposto nebuvo. Tikriausiai tėvai sustabdė. Mane neramina pats faktas, kad vaikai imituoja karą. Bet ar bus kitaip, kai matai:
- karinę techniką;
- kareivius;
- girdi sirenas ir sprogimus.
Šiems vaikams vakare nunešėme saldainių. Visas procesas užtruko, nes mes nežinojome namų, kur jie gyvena. Bet kas ieško, tas randa. Misija įvykdyta.
Laukia rytojus. O rytoj mes dėsimės šarvines liemenes su šalmais. Trauksime Bachmuto link.
Kelionė į Ukrainą. Septintoji dalis
Gardusis beliašas prie Bachmuto
Ankstus rytas. Šiaip ne taip visi atsikelia. Užtinku Odin prie krosnies, rūpestingai ją kūrenant. Savotiška Gabija, ugnies sergėtoja, tik kad vyriška versija. O ar yra danų mitologijoje panašus atitikmuo? Arčiausias atitikmuo, kurį radau – skandinavų mitologijos dievas Lokis.
Tą rytą pamačiau jį žaidžiantį žaidimą „Gold and Goblins“. Kad ir kaip keistai skambėtų, kare būna ir nuobodžių akimirkų, todėl reikia mokėti praleisti laiką.
Neatsimenu, ar mes tą rytą pusryčiavome. Tikriausiai ne. Pasiskirstome užduotimis. Viena grupė važiuoja į miestelį su reikalais, kiti laukia Sviato prie namelio. Aš judėsiu su grupe į miestelį.
Vairavimo Donbase ypatumai
Dėl saugumo, važiuosime dviem automobiliais. Džipais. Pirmame automobilyje Sigitas su Aiva, o aš gavau garbės vairuoti antrąjį. Į jį įšoka ir Volodymyras, Sviato brolis.
Kai vairuoji pafrontėje, kolonoje, tau reikia atsižvelgti į šias sąlygas:
- Pirmasis automobilis. Tau jį reikia sekti. Neleisti kitiems automobiliams įsiterpti tarp tavęs ir pirmojo automobilio.
- Karinės aplinkos stebėjimas. Ypač jeigu filmuoji ar fotografuoji, nes nenori nufilmuoti blokpostų ir ilgai aiškintis.
- Kelio sąlygos. Keliai Donbase prasti, purvas, žemė yra pažliugusi, galima įklimpti.
- Dalyvavimas eisme. Šviesoforų nėra, taisyklių irgi. Pėstieji eina keliu kaip namuose, pasitaiko ir dviratininkų. Ką jau bekalbėti apie lėtai važiuojančius automobilius, karinę techniką.
Žmonių istorijos
Pasiekėme miestelį. Užeinu į mažą parduotuvę, maždaug kambario dydžio. Nieko neperku. Bet užtat užduodu kelis klausimus pardavėjai. Apie situaciją šiame miestelyje, ką žmonės perka, kaip gyvena, kaip laikosi verslas.
Pardavėja atsakė, kad situacija prasta. Daugiausia pas ją lankosi kariai ir pensininkai. Dvi pagrindinės socialinės grupės pafrontėje. Visi sėdi namie. Maitinasi tuo, ką gauna iš humanitarinės paramos. Kadangi mano rusų kalba nėra ideali, galiausiai mano klausimai jai pabosta ir pradeda pykti. Išeinu.
Netoli tos parduotuvės stovi taksistas. Laukia kliento. Sigitas pasiūlo jį pakalbinti. Taip ir darau:
– Kiek kainuoja tipinė kelionė?
– 100 grivinų
(man atrodė, kad kainuos daug daugiau, ypač žinant, kur mes esame.)
– Kokia yra situacija su žmonėmis, ar daug gyvenančių?
– Atsitiko taip, kad dalis gyventojų, kurie turėjo pinigų, išsikėlė į kitus miestus. Bet jiems pasibaigė pinigai. Tada jie vėl grįžo į pafrontę.
– Ar čia dar yra gyvenančių civilių, nes susidaro įspūdis, kad gyvena tik kariškiai?
– Aš manau, kad šiame miestelyje gyvena maždaug 60 proc. kariškių ir 40 proc. civilių.
Paskutinis taškas mieste – atiduoti paramos likučius jau mano minėtai 24-ajai brigadai. Visas procesas praeina sklandžiai ir greitai.
Tranzitinis miestelis
Grįžtam į savo laikiną bazę. Tuo pat metu atvyksta ir Sviatas. Dabar vyksta svarbus sprendimas. Yra galimybė važiuoti beveik į patį Bachmutą. Sviatui reikia žinoti galvų skaičių. Iš viso pakelia rankas 8 žmonės. Aš taip pat.
Paskubomis susidedu kuprinę, nubėgu į tualetą. Pamatau, kad jau vėluoju į rikiuotę. Deduosi šarvinę liemenę ir šalmą. Iškeliaujame dviem automobiliais. Vienas Sviato, kitas Arūno.
Arūno „Land Rover“ neįprastai pilnas. Iš viso juo važiuoja 5 žmonės. Aš gaunu vietą už vairuotojo. Vis geriau negu nieko. Bent kažką pafilmuosiu.
Atvykome į tranzitinį miestelį. Tai miestelis, kuriame kariai rotuojasi, ilsisi, atgauna jėgas. Sakytum kurortas, bet nelabai. Pasak kareivių, veikia tik vienas karšto maisto kioskelis. Ukrainos kainomis – brangu, bet alternatyvos nėra. Jis toks vienintelis. Karo monopolija.
Visur vaikšto kariai, virpa žemė, girdisi artilerijos šūviai, o tu čia stovi, lauki eilėje, kad nusipirktum arbatos ir beliašą. Keistas jausmas.
Pragaras Žemėje – Bachmutas
Vėl daliname grupę į dvi dalis. Vieni laukia, kita važiuoja. Aš, aišku, jungiuosi prie važiuojančių.
Prieš mano akis – Bachmuto prieigos. Iki rusų – 6 km. Gali jausti, kaip žemė virpa nuo artilerijos šaudymų. Nemažai karinės technikos. Apkasai. Kareiviai. Tankai. Viena tai matyti „Twitter“ įrašuose, visai kita – realybėje.
Pagaliau turiu galimybę pamatyti apkasus, pakalbinti kareivius juose. Vienas iš kareivių paminėjo, kad prieš keletą dienų čia lankėsi BBC žurnalistė. Pavėžino ją su tanku. Mūsų nevėžins. Gaila. Britai privilegijų turi visur.
Klausiu, kaip situacija su apšaudymais, nes mano nuomone, čia labai tylu (nėra daug raketinių/artilerijos apšaudymų). Karys patvirtina mano spėjimą.
Bet situacija prie Bachmuto yra tikrai įtempta. Tuo metu, kai lankėmės, buvo tik vienas ukrainiečių kontroliuojamas kelias į miestą. Sužinojau, kad mieste gyvena civilių gyventojų. Vieni prorusiški, laukia „pусский мир“, kiti tikri patriotai, nenorintys bėgti iš namų. Vadinamosios Donbaso peripetijos. Kaimynas antrame aukšte gali palaikyti Ukrainą, o pirmame – Rusiją.
-
Pagalbos krovinių kelionė į karo zoną: Ukraina savanorio iš Lietuvos akimis
-
Ukrainietė Anna – apie patirtą baimę, bėgimą, vyro ultimatumą ir Lietuvoje įvykusį stebuklą
-
V.Zelenskis JK parlamente dėkojo už paramą Ukrainai ir prašė orlaivių
-
Lietuvos „Carito“ parama sėkmingai pasiekė karo pabėgėlius Dnipre
Dienos pabaiga
Ilgai neužsibūname ir traukiame namo. Grįžtam. Visi. Saugiai. Vakarojame.
Rytoj turėtų būti paskutinė mūsų diena Donbase šioje kelionėje. Bet likimas turėjo kitų planų.
Daugiau Gintauto Švedo bei jo kolegų įspūdžių, nuotraukų ir vaizdo įrašų iš Ukrainos rasite jo feisbuko paskyroje facebook.com/gintautas.svedas2
