2017 06 25

Palaimintuoju skelbiamas Teofilius Matulionis – Lietuvos didvyris, raginęs niekada nepasiduoti

Sekmadienį Lietuvos katalikų bažnyčia ir tikinčiųjų bendruomenė švęs ypatingą progą. Arkivyskupas Teofilius Matulionis bus oficialiai paskelbtas palaimintuoju. 1987 metais palaimintuoju buvo paskelbtas ir kitas lietuvis, arkivyskupas Jurgis Matulaitis, tačiau Sovietų Sąjungos okupacijoje buvusioje Lietuvoje šios datos švęsti oficialiai nebuvo galimybės.
Teofilius Matulionis apie 1955 m. Mordovijoje
Teofilius Matulionis apie 1955 m. Mordovijoje / Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo nuotr.

T.Matulionis gimė 1873 metais Kudoriškyje, Alantos valsčiuje, dabartiniame Molėtų rajone. Smulkių ūkininkų šeimoje gimęs berniukas visko turėjo siekti didelėmis pastangomis.

„Jis gimė tuo metu, kai lietuvių kalba buvo draudžiama, lietuvių spauda buvo uždrausta. Lietuviškumo supratimą jis atsinešė iš savo šeimos, kurioje buvo puoselėjamos tradicijos kalba“, – pasakojo 15min kalbintas Kaišiadorių vyskupijos monsinjoras, teologijos mokslų daktaras Algirdas Jurevičius.

Monsinjoras pabrėžė, kad T.Matulionio kelias į kunigystę ir asmeninis apsisprendimas nebuvo lengvas. Jį paskatino ir ankstyva motinos mirtis bei jos duotas priesakas.

VIDEO: Teofilius Matulionis: svarbiausi jo gyvenimo momentai

„Būdamas ketverių metų Teofilius prarado motiną. Ji mirė gimdydama ketvirtą vaikelį. Ir labai įdomus faktas, kad mirdama motina pavedė visą šeimą Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbei.

Apie tai Teofilius sužinojo tik jau užaugęs, kai paklausė tėvo, kokie buvo paskutiniai mamos žodžiai. Tėvas pasakė, kad mama pavedė Jėzaus Širdžiai, kad ši rūpintųsi liksiančia šeima ir našlaičiais vaikais“, – kalbėjo dvasininkas.

​​​​Sunkus apsisprendimo kelias

Netrukus Teofiliaus tėvas vedė antrą kartą ir su kita moterimi susilaukė septynių vaikų. Berniukui teko augti didelėje šeimoje, kurioje reikėjo nuolat dalintis darbais. Antalieptėje baigęs pradinius mokslus jis persikėlė į Latviją, Daugpilio realinę gimnaziją.

Persikėlus toliau nuo gimtųjų vietų ir susidūrus su žymiai griežtesne bei reiklesne aplinka Teofiliui iškilo sunkumų. Mokslai buvo ne lietuvių, o rusų kalba, pasijautė skurdaus pradinio mokslo spragos.

„Yra išlikęs įdomus dokumentas, kuriame užfiksuota, kad baigdamas penktą klasę Teofilius už geometrijos egzaminą gavo neigiamą pažymį. Penkiabalėje sistemoje tai buvo dvejetas. Jis negalėjo būti keliamas į šeštą klasę“, – kalbėjo mons. A.Jurevičius.

matulionis.info nuotr./Teofilius Matulionis, baigęs Daugpilio realinės mokyklos penktąją klasę
matulionis.info nuotr./Teofilius Matulionis, baigęs Daugpilio realinės mokyklos penktąją klasę

„Net ir neturėdamas tvirto pradinio išsilavinimo, dirbdamas tik su privačiais mokytojais, jis sugebėjo mokytis gimnazijoje, ją pabaigti, vėliau sugrįžo ir į kunigų seminariją ir ją pabaigė“, – palaimintojo T.Matulionio ryžtą pabrėžė 15min kalbintas dvasininkas.

„Teofiliaus istorija netelpa į tas klišes, kad žmogus gabus ar negabus. Jis siekė savo tikslo ir jei vieną kartą jam nepavykdavo, jis tik dar labiau užsispirdavo ir nenuleisdavo rankų. Siekė savo ir pasiekė“, – pažymėjo jis.

Teofiliaus istorija netelpa į tas klišes, kad žmogus gabus ar negabus. Jis siekė savo tikslo ir jei vieną kartą jam nepavykdavo, jis tik dar labiau užsispirdavo ir nenuleisdavo rankų. Siekė savo ir pasiekė, – pažymėjo jis.

Daugpilyje T.Matulionis neturėjo galimybės išmokti lotynų kalbos ir tai jam sutrukdė įstoti į Vilniaus ar Kauno kunigų seminarijas. Tai lėmė, kad vaikinas pasuko į carinės Rusijos sostinę Peterburgą, kurio dvasinėje akademijoje kažkada mokėsi ir „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas.

Monsinjoro A.Jurevičiaus teigimu, to meto Peterburgas buvo kažkas panašaus į šių laikų Londoną ar Dubliną.

„Peterburge buvo stipri lietuvių bendruomenė. Šiame mieste atsidurdavo visi, kurie ieškojo didesnių galimybių, karjeros, laimės. Buvo daug darbininkų, studentų, atskirų kvartalų, kuriuose gyveno daug lietuvių“, – pasakojo jis.

„Dabar mums tai skamba kaip savotiška egzotika, tačiau tuo metu jokios sienos neribojo, teisiškai Lietuva priklausė carinei Rusijai, o jos sostinė buvo Peterburgas. Studijuoti sostinėje reiškė patekimą į elitą“, – konstatavo mons. A.Jurevičius.

Net ir įstojęs į Peterburgo dvasinę katalikų akademiją būsimas palaimintasis abejojo dėl savo pašaukimo. Po pirmųjų metų jis pasiprašė atleidžiamas, nes nesijautė turįs pašaukimą kunigystei.

„Po kelerių metų jis vėl įstojo ir jau baigė seminariją. Tai rodo ir užsispyrimą, ir didelį sąžiningumą sau“, – sakė monsinjoras A.Jurevičius.

Kunigystė Latvijoje ir pirmoji bausmė

Kunigu T.Matulionis tapo 1900 metų kovo 4-ąją dieną, įšventintas Mogiliovo arkivyskupijoje, kuriai priklausė ir Peterburgas, ir net dalis Latvijos teritorijos. Iš pradžių buvo perkeltas į Varaklianų parapiją, Latvijoje, o po metų atsidūrė Bikavos Švenčiausios Jėzaus Širdies parapijoje, kurioje ganytojiška veikla užsiėmė 9 metus.

1910 metais T.Matulionis pirmąjį kartą užsitraukė valdžios nemalonę. Sąžine besivadovaujantis kunigas nepakluso carinės Rusijos įstatymui, draudžiančiam laisva valia krikštyti katalikų ir stačiatikių vaikus.

1910 metais T.Matulionis pirmąjį kartą užsitraukė valdžios nemalonę. Sąžine besivadovaujantis kunigas nepakluso carinės Rusijos įstatymui, draudžiančiam laisva valia krikštyti katalikų ir stačiatikių vaikus.

„Jis pakrikštijo kūdikį, kuris buvo iš mišrios šeimos, kurioje vienas iš tėvų buvo stačiatikis, o kitas katalikas. To meto carinės Rusijos įstatymai apibrėžė, kad toks krikštas galėjo būti atliekamas tik su centrinės valdžios leidimu. Kadangi kūdikis buvo labai silpnas ir baimintasi jo greitos mirties, Teofilius pasidavė tėvų maldavimams ir, nors civiliniai įstatymai tai draudė, jį pakrikštijo“, – pasakojo teologas.

Dėl šio tariamo nusižengimo iš T.Matulionio buvo atimtos klebono pareigos ir jis turėjo kelis mėnesius atlikti bausmę vienuolyne šalia Peterburgo.

„Tai buvo ne bažnytinės vidaus tvarkos pažeidimas, o carinės valdžios įstatymų suvaržymai, siekiant, kad daugiau žmonių taptų stačiatikiais, taip vyktų visuomenės rusifikacija“, – pabrėžė monsinjoras A.Jurevičius.

Atlikęs bausmę T.Matulionis tapo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru, o nuo 1914 metų Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu, rūpinosi, kad parapijai būtų pastatyta bažnyčia. Tuo metu Rusiją ėmė krėsti politiniai perversmai, kurie palietė ir bažnyčią.

Komunistinės represijos ir vyskupystė

Komunistų valdžia labai nepalankiai žiūrėjo į dvasininkus ir stengėsi ne tik nusavinti bažnyčių turtą, bet ir atbaidyti juos nuo ganytojiškos veiklos.

1923 metais T.Matulionis ir dar keliolika Peterburgo kunigų atsisakė valdžiai perduoti brangias bažnytines relikvijas ir buvo nuteisti atlikti įkalinimo bausmę.

„Kartu su kitais kunigais, su tuometiniu vyskupu Jonu Ciepliaku jis buvo areštuotas ir įkalintas. Teofilius atsipirko palyginti nedidele bausme – dvejais metais kalėjimo. Tuo tarpu vienas iš kunigų buvo sušaudytas“, – pasakojo mons. A.Jurevičius.

matulionis.info nuotr./Išėjęs į laisvę 1925 11 25, kun. T. Matulionis aptarnaudavo septynias šventoves Petrapilyje. Nuotrauka daryta 1925 m.
matulionis.info nuotr./Išėjęs į laisvę 1925 11 25, kun. T. Matulionis aptarnaudavo septynias šventoves Petrapilyje. Nuotrauka daryta 1925 m.

Jo teigimu, T.Matulionį itin paveikė komunistinio režimo pademonstruotas brutalumas. Grįžęs iš kalėjimo į parapiją Peterburge, tuomet jau pervadintame Leningradu, jis dar aistringiau tęsė darbus ir suprato, kad jo misija yra pasipriešinti žmogiškumo trypimui.

„Vatikanas matė, kad su sovietine Rusija negalima susitarti diplomatiniais kanalais. Buvo pavojus, kad Rusijoje išvis galėjo nelikti kunigų. Nuspręsta kurti pogrindinę struktūrą, kad nebūtų areštuoti vyskupai, bažnyčia ir jos tarnai galėtų veikti pogrindyje“, – sakė Kaišiadorių vyskupijos dvasininkas.

1929 metų vasario mėnesį T.Matulionis buvo slapta įšventintas Matregos vyskupu, įgaliotas vadovauti Leningrado tikintiesiems.

„Jis tapo pogrindžio vyskupu, tačiau sovietų saugumas maždaug po pusmečio sulaikė ir apkaltino antisovietine veikla. Tardė ir nuteisė dešimčiai metų lageryje. Teofilius buvo išsiųstas į Solovkų salas, Baltojoje jūroje. Ten salose buvo įrengti lageriai politiniams kaliniams“, – pasakojo mons. A.Jurevičius.

„Būtent ten po kelerių metų jį pasiekė žinia, kad nepriklausoma Lietuva nori keistis kaliniais su sovietine Rusija“, – pridūrė jis.

Išmainytas į Antaną Sniečkų

1933 metais Lietuva pasiūlė Tarybų Sąjungai iškeisti jos piliečius, kalinčius Rusijoje. Vienas iš komunistų, kurį Lietuva perdavė Maskvai, buvo antivalstybine veikla apkaltintas ir taip pat 1930 metais Lietuvoje į kalėjimą patekęs aršus komunistas Antanas Sniečkus.

A.Sniečkus jau buvo pasprukęs į Rusiją 1921 metais ir ten iki 1925-ųjų gyveno Smolenske, tačiau po keturių Lietuvos komunistų partijos vadų sušaudymo sugrįžo į Lietuvą. A.Sniečkus entuziastingai ragino nuversti Lietuvos valdžią ir jungtis prie komunistinės revoliucijos.

Keisdama jį į lietuvius kalinius Lietuva tikėjosi atsikratysianti A.Sniečkaus visam laikui. Istorija parodė, kad viskas pasisuko visiškai kitaip.

matulionis.info nuotr./Kunigai grįžę į Lietuvą iš SSRS kalėjimų 1933 10 19
matulionis.info nuotr./Kunigai grįžę į Lietuvą iš SSRS kalėjimų 1933 10 19

Sovietų okupuotos Lietuvos vadovu paskirtas A.Sniečkus jau po kelių dešimčių metų sprendė vėl į kalėjimą pasiųsto T.Matulionio likimą.

1955 m. gruodžio 10 d. LSSR KGB pirmininkas K.Liaudis rašte LKP CK pirmajam sekretoriui A.Sniečkui teigė, kad jų pastangomis 1954 m. vyskupas buvo perkeltas į Zubovo Polianos invalidų namus Mordovijoje. Tame pačiame rašte K.Liaudis vėl prašė A.Sniečkų tarpininkauti, kad vyskupui T.Matulioniui ir toliau nebūtų leidžiama grįžti į tėvynę, nes jo grįžimas „gali suaktyvinti priešišką reakcingai nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadorių vyskupijos valdyme“.

Bet 1933 metų rudenį į Maskvą išsiuntusi A.Sniečkų ir dar kelis aršius komunistus Lietuva atgavo jau tuomet šventuoju laikytą vyskupą T.Matulionį ir grupę kitų kunigų.

„Niekas tuomet nežinojo, kad jis vyskupas, nes įšventinimas vyko slapta, tik Vatikano žinioje. Kai jis kirto Latvijos-Rusijos sieną, per Latviją atvyko į Lietuvą, tik tuomet buvo sužinota, kad Lietuva atgavo vyskupą, kuriam buvo patikėti visi tuometinio Leningrado tikintieji“, – pažymėjo mons. A.Jurevičius.

Gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje

Į Lietuvą sugrįžęs T.Matulionis kurį laiką gyveno Kaune, ten padėjo arkivyskupui Juozapui Skvireckui. 1934 metais lankėsi Vatikane, kur susitiko su popiežiumi Pijumi XI. Po to kelerius metus gyveno JAV, iš kur ir vėl sugrįžo į Lietuvą.

„Susitikimo su popiežiumi metu Teofilius perspėjo apie sudėtingą situaciją Rusijoje“, – teigė dvasininkas, pabrėždamas, kad vyskupas T.Matulionis norėjo grįžti į Rusiją, kur buvo jo ganomieji, kur, kaip jis jautė, trūksta dvasinės paramos ir kunigų darbo.

1940 metais Lietuvą ištiko gili krizė, pasibaigusi valstybės praradimu. T.Matulionis ir visa Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybė matė neraminančius ženklus ir bandė įspėti visuomenę.

1940 metais Lietuvą ištiko gili krizė, pasibaigusi valstybės praradimu. T.Matulionis ir visa Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybė matė neraminančius ženklus ir bandė įspėti visuomenę.

„Vilnius sovietų buvo grąžintas Lietuvai, tačiau Lietuvos teritorijoje liko rusų kariuomenė... Toks istoriškai skaudus dalykas, kad lietuviai tuomet rusus laikė savo draugais labiau nei lenkus. Žinoma, kad buvo nesutarimai ir kovos dėl Vilniaus krašto, Lietuvos kariuomenėje buvo įvairių nuomonių dėl prasidėjusio karo, į kurį mes dar nebuvome įtraukti. Teofilius labai išgyveno dėl tos pragmatiškos Lietuvos draugystės su Rusija. Jis jau pažinojo komunistinę valdžią, ideologiją, melą, metodus, suktumą, žiaurumą“, – pasakojo mons. A.Jurevičius.

1940 metų gegužės ir birželio mėnesiais vyskupas T.Matulionis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kapelionu. Tokiu būdu buvo bandoma kariams skirti žmogų, kuris puikiai žinojo komunistų valdžios klastą.

„Bažnyčia matė, kad reikia orientyro, ir kalbama buvo ne tik apie dvasinius dalykus. Istorikai pabrėžia, kad Lietuva tuo metu buvo nepaprastai pasimetusi“, – pažymėjo teologijos mokslų daktaras.

„Teofilius buvo paskirtas kapelionu, kad įneštų daugiau šviesos, aiškumo, kad žmonės nepatikėtų tuo melu, kuris sklido iš visų ruporų“, – pridūrė jis.

Kova už tikėjimo laisvę

1943 metais popiežius, nematydamas galimybės grąžinti T.Matulionio į tuometinę Sovietų Sąjungą, suteikė jam galimybę tapti Kaišiadorių vyskupu. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai jis griežtai kritikavo represijas prieš bažnyčią ir tikinčiuosius.

Vyskupas T.Matulionis raštu protestavo prieš kunigų areštus, draudimą mokykloje dėstyti tikybą, vienuolijų uždarymus. Vėliau pradėtas atiminėti bažnyčių turtas, uždarinėjamos prie bažnyčių įrengtos mokyklos. Du kartus sėdėjęs sovietiniame lageryje ir puikiai žinodamas, kad laukia dar skausmingesnis sovietų valdžios kerštas, jis nepasinaudojo galimybe trauktis iš Lietuvos.

Wikimedia Commons nuotr./Teofilius Matulionis
Wikimedia Commons nuotr./Teofilius Matulionis

„Jis liko savo vietoje ir vietoje to, kad ragintų kunigus kaip nors laviruoti, trauktis, Teofilius ir raštu, ir savo pavyzdžiu kunigus skatino nesitraukti iš parapijų, nebent grėstų tiesioginis pavojus gyvybei, o jei žmonės bus vežami į kalėjimus, tai vykti su jais kartu“, – pasakojo dvasininkas.

„Jei visi lietuviai būtų iš Lietuvos ištremti, kunigai privalo vykti kartu. Jei dalis parapijiečių tebus ištremta, tai kunigai gali likti savo vietose“, – tuomet rašė vyskupas T.Matulionis.

Patirtis kalėjime jam leido suprasti, kad žmonės itin vargsta ten, jei yra praradę viltį, neturi dvasinio palaikymo. Būtent todėl jis ragino kunigus išlikti su bendruomene, kad ir kokioje sudėtingoje būklėje ji būtų.

1946 metais vyskupas T.Matulionis parašė kreipimąsi į jaunimą, kuriame paragino šį atmesti sovietinio režimo viliones ir likti tikinčiaisiais bei savo šalies patriotais.

1946 metais vyskupas T.Matulionis parašė kreipimąsi į jaunimą, kuriame paragino šį atmesti sovietinio režimo viliones ir likti tikinčiaisiais bei savo šalies patriotais.

„Jis pamatė, kad dalis jaunimo patiki pažadais, leidžiasi kvailinami, stoja į komjaunimo organizacijas ir parašė išaiškinimą, kad tikinčiam jaunimui nedera stoti į tokias organizacijas, nes jos yra priešingos tikėjimui. Kai šis laiškas buvo perskaitytas Kaišiadorių katedroje, tai dalis jaunuolių nuėjo ir atidavė savo komjaunuolių bilietus, pareikšdami, kad išstoja iš organizacijos ir nenori su ja turėti nieko bendro“, – kalbėjo mons. A.Jurevičius.

Toks nepaklusnumas ir raginimas atmesti komunistinio režimo reikalavimus įsiutino okupacinę valdžią. Ji pradėjo ieškoti būdų kaip susidoroti su tuomet jau garbaus 73-ejų metų amžiaus sulaukusiu, bet drąsiai maištaujančiu vyskupu.

Bandymas palaužti dvasią ir V.Sladkevičiaus įšventinimas

Vyskupas T.Matulionis tais pačiais metais buvo areštuotas, beveik metus kalintas ir tardytas Vilniaus KGB rūmų rūsiuose. Teismui išgabentas į Maskvą. Ten 1947 metų rugsėjo mėnesį trečią kartą nubaustas komunistinio režimo ir nuteistas kalėti septyneriems metams, konfiskuotas visas jo turtas.

1947–1948 m. kalintas Oršoje. Vėliau pergabentas į Vladimiro kalėjimą. 1954 metais sovietinė valdžia išklausė prašymus ir perkėlė 81-erių metų vyskupą į Zubovo Polianos slaugos namus Mordovijoje. Senstantis ir siaubingų gyvenimo sąlygų, bausmių nepalaužtas T.Matulionis išbuvo visą kalinimo laiką ir 1956 metais grįžo į Lietuvą.

matulionis.info nuotr./Mordovijoje, Invalidų namuose. Viduryje (lazda pasirėmęs) vysk. T.Matulionis
matulionis.info nuotr./Mordovijoje, Invalidų namuose. Viduryje (lazda pasirėmęs) vysk. T.Matulionis

Skirtingai nei 1933 m., dabar čia jo niekas nelaukė, o sovietinė valdžia stebėjosi ir piktinosi vyskupo valia gyventi ir veikti. Jam neleista valdyti vyskupijos, grįžti į Kaišiadoris, tačiau T.Matulionis ir toliau aktyviai veikė pogrindyje.

Išlaikęs ryšius su Vatikanu jis išgavo leidimą slapta įšventinti į vyskupus Vincentą Sladkevičių, kurį akylai stebėjo sovietinis saugumas. 1957 metais Birštone naktį vyskupas T.Matulionis konsekravo vyskupu kanauninką kunigą, vėliau tapusį vienu iš Lietuvos atgimimo simbolių.

1957 metais Birštone naktį vyskupas T.Matulionis konsekravo vyskupu kanauninką kunigą, vėliau tapusį vienu iš Lietuvos atgimimo simbolių.

„Tai buvo didžiulis nusikaltimas, nes tokių dalykų sovietų valdžia neleido daryti be jos leidimo. Sovietų valdžia labai nenorėjo, kad Vincentas Sladkevičius taptų vyskupu. Buvo norima prastumti sau palankų, bendradarbiaujantį slaptą agentą, kuris siųstų informaciją apie kitus asmenis bažnyčios hierarchijoje, paralyžiuoti bažnyčios veikimą“, – pasakojo mons. A.Jurevičius.

„Sladkevičiui nebuvo leista eiti vyskupo pareigų, jis kurį laiką gyveno Nemunėlio Radviliškyje, prie Latvijos. Darbavosi kaip paprastas kunigas. O Teofilius Matulionis po šio slapto konsekravimo buvo priverstas išvykti į Šeduvą, kur buvo apgyvendintas ir sekamas. Tuometinis Birštono klebonas buvo nuteistas kalėjimui Mordovijos lageryje“, – istorijos baigtį atskleidė jis.

„Tai buvo Teofiliaus dovana Lietuvai, jis pratęsė darbus. Mes dabar žinome, kokia didelė buvo kardinolo Sladkevičiaus įtaka Lietuvos tautai, valstybės atgimimui, kokiu dvasiniu autoritetu jis tapo. Jį gerbė ir kairieji, ir dešinieji, jis buvo tautos suvienytojas“, – pažymėjo pašnekovas.

matulionis.info nuotr./Paminklas T.Matulioniui prie Kaišiadorių katedros
matulionis.info nuotr./Paminklas T.Matulioniui prie Kaišiadorių katedros

Mirtis ir beatifikacija

1962 metų rugpjūčio mėnesio 17 d. nuolat persekiojamo ir įtariai stebimo T.Matulionio, kuriam popiežiaus Jono XXIII pavedimu jau buvo suteiktas arkivyskupo titulas, namuose įvyko krata.

Sovietinis saugumas arkivyskupo namus tą kartą ne tik apvertė aukštyn kojomis, bet ir suleido neaiškių vaistų injekciją. Po kelių dienų T.Matulionio gyvybė užgeso.

Sovietinis saugumas arkivyskupo namus tą kartą ne tik apvertė aukštyn kojomis, bet ir suleido neaiškių vaistų injekciją. Po kelių dienų T.Matulionio gyvybė užgeso. Jis buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

Monsinjoro A.Jurevičiaus teigimu, medžiaga arkivyskupo T.Matuliono beatifikacijos procesui buvo pradėta rinkti dar sovietmečiu. Darbus pradėjo kunigas Stanislovas Kiškis. Jis 1989 metais parašė prašymą, kurio pagrindu po metu pradėta beatifikacijos byla.

„Buvo nemažai gyvų liudininkų, kurie matė jo darbus, bendravo su juo, surinkta daug archyvinės medžiagos. Dar 1933 metais, kai vyskupas Matulionis grįžo iš Solovkų lagerio su lazdele ir tokia kalinio vatine, tai tuometinė Lietuvos žiniasklaida jį vadino kankiniu ir šventu vyskupu“, – priminė jis.

2008 m. byla buvo baigta ir pateikta Šventųjų skelbimo kongregacijai. 2016 m. gruodžio 1-ąją dieną popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją pripažinti jo kankinystę ir paskelbti Lietuvos arkivyskupą T.Matulionį Palaimintuoju.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis