Veronika kasdien vaikštinėja Palangos tiltu, tačiau, atėjus karščiui, ji atsigaivinti jūroje negali – nuo jūros vandens jos kūnas pasidengia violetine spalva.
Po kažkiek laiko pamačiau, kad visi poilsiautojai sužiuro į mane, pradėjo rodyti pirštais, bet nieko man nesakė. Nužvelgiau savo rankas ir pėdas – jos buvo violetinės. Tada prisiminiau gydytojų žodžius – nematysit jūs jūros, – atviravo Veronika.
„Prisimenu, nuėjome su anūke prie jūros. Ji maudosi, o aš stovėdama krante pasiėmiau saujelę vandens, pasitryniau rankas. Vėjas atnešė bangas ir mano kojos irgi šiek tiek sušlapo. Po kažkiek laiko pamačiau, kad visi poilsiautojai sužiuro į mane, pradėjo rodyti pirštais, bet nieko man nesakė. Nužvelgiau savo rankas ir pėdas – jos buvo violetinės. Tada prisiminiau gydytojų žodžius – nematysit jūs jūros“, – pasakojo ji.
Veronika pasakojo turėjusi rimtų sveikatos sutrikimų dėl plaučių, tačiau niekas jai taip ir nepaaiškino, kad nuo jūros vandens jos kūnas darosi violetinis. O ir pas gydytojus ji dėl to neina. Sako, o ką jie man diagnozuos, kai visa ligos istorija yra kitam mieste.
Darbas, paveikęs šeimą
Pasakojo ji ir apie tai, kaip darbas pakeitė jos gyvenimą. „1960 metais jau pradėjau dirbti. Buvau vilnietė, bet mane siuntinėjo ir po kitus regionus, nes įmonė ten turėjo savo filialus. Vienam rajone kadaise stovėjo tvirti pastatai, kuriuos sugriovė skrendančios bombos. Įmonė nusprendė padaryti remontą ir jiems reikėjo išplanavimo – aš tai mokėjau, todėl ministerija mane ten ir išsiuntė – davė butą, aprūpino, kad tik dirbčiau“, – pasakojo Veronika.
Po trejų metų Veronika jau buvo ištekėjusi ir su dideliu jauduliu laukė vaiko gimimo. Tačiau šis stebuklas pašnekovei tapo giliu skausmu – mergaitė gimė su didžiuliu augliu ant užpakalio. Jos vyras to neatlaikė – pamačius dukrytę jį ištiko insultas. „Po jo jis gana greitai ir pasimirė“, – prisimena Veronika.
Jai pavyko sužinoti, kas lėmė auglio atsiradimą. „Pasirodo, tais metais, kai aš dirbau Ukmergėje, buvo didžiausias radioaktyvumas. Ten buvo tuščios katakombos nuo atominių bombų ir garavo. Tai mes sužinojome po nežinia kiek metų iš televizijos“, – pasakojo Veronika. Ji prisiminė ir savo dukros žodžius: „Mamyt, tai va dėl ko aš taip susirgau.“
Kai dukrai buvo aštuoniolika metų, Veronika gavo laišką. „Atsiplėšiu ir skaitau – jeigu jūs dar gyvos, būkit malonios, pasirodykit vienoje Vilniaus ligoninėje, mes norime jus pamatyti. Pasakiau dukrai, kad renkamės daiktus ir važiuojam į Vilnių, į ligoninę. Žinoma, dėl ko važiuojam – nesakiau“, – prisimena ji.
Atvažiavusios į ligoninę padavė laišką seselei – toji garsiai perskaitė tą sakinį, greitai pasodino jas abi į savo vietą ir išbėgo. Po penkių minučių jas nuvedė į kabinetą, kur subėgusi sėdėjo dešimties žmonių komisija.
„Tada mane prisiminė iš balso. Pribėgo viena, paklausė, ar jūs – Verutė? Pasakiau, kad aš. O ta moteriškė man pasakė, kad ji yra seselė iš Ukmergės, kad iki šiol mane prisimena. Tai buvo pirmas toks atvejis Lietuvoje“, – pasakoja Veronika.
Dukra ir anūkė – tikras džiaugsmas
Ant operacinio stalo gulėjo ir pati Veronika, ir jos dukra. Pastarajai tais metais gydytojai siūlė suteikti neįgalumą – ši jo labai nenorėjo. Manė, kad negalėtų visavertiškai mokytis. „Aš nieko nepasieksiu, prašau, neduokite“, – sakė ji susirinkusiai komisijai. Ši buvo nustebusi.
Dabar jau viskas gerai – dukra pabaigė mokslus, ištekėjo, pagimdė dukrytę – šioji, sprendžiant iš Veronikos pasakojimų, irgi ne iš kelmo spirta.
„Dar būdama vidurinėje ji sugalvojo, kad nori mokytis vienoje Anglijos įstaigoje. Nuvažiavo mama su ja kartu į pokalbį – užteko dviejų sakinių, kad ją priimtų. Komisija sakė, kad retai toks jaunas žmogus taip gerai atsako į pateiktus klausimus“, – su šypsena pasakoja pašnekovė.
Anūkę vaikystėje prižiūrėjo pati Veronika. „Jos mama dirbo, tai mes nusipirkdavome tų jau nepriklausomos Lietuvos laikais atsiradusių gražių pratybų, žodynų, žemėlapių ir mokėmės – iki šiol prisimenu, kaip visi buvo nustebę, kad ji ateidama į pirmą klasę viską moka“, – kalbėjo senjorė.
Baigė anūkė universitetą su medaliu – per 20 metų universitete neva nebuvo tokio žmogaus, kuris taip gerai mokytųsi ir užduotų dėstytojams tokių neįprastų klausimų. Dabar ji atvykusi į Lietuvą, buvo atvažiavusi ir pas močiutę Veroniką su kurso draugu iš Anglijos.
Tik su jais ponia Veronika ir tebendrauja – dėl silpno imuniteto ji stengiasi visur vaikščioti viena. Kaskart, kai ją veždavo į ligoninę, ji ten pasigaudavo infekciją.
„Atvažiuoju dviem savaitėms, išvažiuoju po šešių, nes vis ką nors pasigaunu. Paprašiau, kad nebevežtų – tai ir nebesergu“, – juokiasi ji. Į parduotuvę eina rytais, kai dar nėra tiek žmonių, bijodama užsikrėsti nebekeliauja į svečius. Tik kasdien išeina pakvėpuoti jodu ant Palangos tilto.
