Antradienį Palangoje vėl šviečia saulė, nurimo vėjas, poilsiautojai mėgaujasi šiluma ir maudynėmis. Tačiau pastarosiomis dienomis viskas buvo kitaip: paplūdimyje – vos vienas kitas poilsiautojas, o ir tų dauguma nuo visai ne vasariško vėjo slėpėsi kopose.
Tačiau kol vieni keikia permainingą lietuvišką klimatą, kiti džiaugiasi Baltijos jūros privalumais. Po rekordiniais karščiais stebinusių Mindauginių Palangoje praūžusi audra į krantą išmetė nemažai gintaro. Dalį jo – prie centrinės gelbėjimo stoties.
Einant paplūdimiu jau iš tolo matyti būrelis susilenkusių, į žemę įsistebeilijusių žmonių. Atsiraitoję rankoves jie įnirtingai rausia išmestas žoles bandydami jose atrasti pasislėpusį gabalėlį vadinamo lietuviškojo aukso. Ir gana sėkmingai. Nepraėjus nei dešimčiai minučių ne vienas jų jau spaudžia pilną saują gintaro.
Vieni jį renka dėl savęs, planuoja parsivežti namo kaip suvenyrą, kiti – iš to gyvena ir mintyse jau skaičiuoja būsimą pelną.
Už kilogramą gintaro žaliavos jį superkantys pardavėjai moka nuo 60 iki 3 tūkst. eurų. Tačiau dažniausiai kaina svyruoja apie porą šimtų eurų. Konkrečius įkainius lemia daugybė faktorių: gintaro dydis, spalva, vadinami inkliuzai su viduje amžiams užkoncertuotais įvairiais augalais ar vabalais.
„Jau supirkdami žaliavą žinome, kokiam gaminiui ją panaudosime, iškart matome, ar tas gintaras taps sege, ar medalionu, ar puošniais karoliais“, – 15min.lt sakė Palangos Vytauto gatvėje gintaru prekiaujanti Zuzana Lubienė.
Moteris jau kelis dešimtmečius dirba šioje srityje: pati superka gintarą, namuose jį apdoroja, vėliau išstato pardavimui: prekių kainos jos stende labai įvairios – nuo eurą kainuojančio raktų pakabuko su gintaru iki solidžios, 750 eurų siekiančios sumos, kurią pirkėjai pakloja už masyvius gintarinius karolius.
Zuzana į šį verslą įsiliejo nuo 16-kos. Jos akimis žiūrint, bėgant metams keičiasi ir žmonių požiūris į gintarą. Šiandien didžioji dalis jos klientų – lietuviai. Tačiau taip buvo ne visada – anksčiau gintarą nuo prekystalių iššluodavo rusų turistai, kurių šią vasarą Palangoje akivaizdžiai sumažėjo.
„Apskritai nelabai užsieniečių čia bėra, nors ir euro įvedimas davė savo. Baltarusiai gintaro neįperka, o rusai tiesiog nebeatvažiuoja. Rusai būdavo kavinėse, viešbučiuose, gintaro norėdavo parsivežti. Atvykdavo iš Maskvos, Peterburgo. Jie žinojo gintaro vertę ir pirkdavo jį. Dabar viskas kardinaliai pasikeitė ir prie to prisidėjo politikų liežuviai“, – kalbėjo Zuzana.
Oranžinis, juodas, skaidrus, matinis, pusiau vienoks, kitoks, maišytas, karališkuoju vadinamas baltas ir itin retas – aguoninis. Gintaro rūšių Baltijos jūroje apstu. Kartais juos atnešančios bangos tenka laukti kelis mėnesius, o kartais tereikia žinoti vietas, kuriose akylesni ieškotojai sugeba atrasti gintaro ištisus metus.
Žinovė sako panaudojanti ir pačius smulkiausius gintaro gabaliukus ar nušlifuoto gintaro dulkes. Jas mielai priima bažnyčia ir naudoja smilkalams. Gintaro dulkės pastaruoju metu tapo ir populiariu vestuvių atributu – linkėdami vieni kitiems laimės jaunavedžiai ir šventės svečiai pila gintaro dulkes į laužą taip sukeldami didžiulius ugnies kamuolius.
„Visuomet laukiame tinkamo vėjo, tinkamos srovės. Būna, kad žvejai mato jūros gilumoje, sako, jau tuoj turėtų atplukdyti banga, tačiau neatneša ir viskas. Vietiniai žino vietas. Populiariausios jų – Karklė, Šaipių kaimas, Palangos tiltas“, – pasakojo Zuzana.