Palūžusiems – dirbtinis kvėpavimas telefonu

20-metį šiemet švenčiančios „Jaunimo linijos“ koordinacinės tarybos pirmininkas Paulius Skruibis savanorių darbą lygina su dirbtiniu kvėpavimu. Konsultantai negali akimirksniu išspręsti su gyvenimu pasiryžusio atsisveikinti žmogaus problemų, bet gali jį išgelbėti nuo sprendimo, kurį priėmus nieko pakeisti nebegalima. 

– Iš gyvenimo pasitraukė žinomas radijo ir televizijos laidų vedėjas Aurimas Dautartas. Ar panašios istorijos keičia visuomenės požiūrį į savižudybes?

– 99 proc. žmonių  pranešimai apie žymaus žmogaus savižudybę niekaip nepaveiks, bet tam procentui ar procento dalelei, kurie patys yra prislėgti, turi minčių apie savižudybę, toks nuolatinis temos eskalavimas gali turėti labai neigiamų pasekmių. Ypač kai prisijungia ir kiti žymūs žmonės, kurie išgyvena dėl tos netekties, kai daug emocijų, daug sujautrinimo. Labai norėtųsi, kad jei apie tai kalbame, kalbėtume labai santūriai, dalykiškai, vengdami emocijų, nes tai yra pavojingas dalykas.

– Teigiama, kad nėra kažkokios vienos savižudybės priežasties, nors jos paprastai bandoma ieškoti. Kaip formuojasi noras pakelti prieš save ranką?

Bet pats bendriausias atsakymas – žmogus nusižudo dėl to, kad tuo metu išgyvena didžiulį skausmą. Tik ne fizinį, o psichologinį. Tą skausmą sukelia įvairūs sunkumai, nepatenkinti psichologiniai poreikiai. Kodėl jie nepatenkinti, tai jau yra atskira istorija.– Toks klausimas vertas visos mokslinės konferencijos, nes tų priežasčių labai daug. Svarbi  žmogaus raidos istorija, lemia ir genetiniai polinkiai, charakterio savybės. Sakykime, impulsyvūs žmonės yra labiau linkę į savižudybę dėl labai paprastos priežasties. Jeigu žmogus labai ilgai mąsto prieš kažką darydamas, per tą laiką gali pasikeisti jį prislėgusios aplinkybės. Problemų turinčiam žmogui impulsyvus charakteris tampa rizikos veiksniu. Bet pats bendriausias atsakymas – žmogus nusižudo dėl to, kad tuo metu išgyvena didžiulį skausmą. Tik ne fizinį, o psichologinį. Tą skausmą sukelia įvairūs sunkumai, nepatenkinti psichologiniai poreikiai. Kodėl jie nepatenkinti, tai jau yra atskira istorija.

– Dažnai galvojama, kad žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę – beje, jie neretai ir būna impulsyvesni – nepriklauso rizikos grupei. Esą kur kas didesnė tikimybė, kad ranką prieš save pakels tyleniai, užsisklendę savyje. Ar tai tiesa?

– O jūs ar visą laiką padarote, tai, ką sakote? Bet aš negaliu sakyti, kad negalima jumis tikėti, nes jūs ne visą laiką padarote, ką sakote. Lygiai tas pats kalbant apie savižudybes. Taip, žmonės žymiai dažniau apie tai kalba negu padaro. Tiesą sakant, jeigu visi žmonės, kurie kažkada yra užsiminę apie savižudybę, nusižudytų, mes Lietuvoje turėtume ne tūkstantį savižudybių per metus, bet turbūt šimtus tūkstančius. Taigi, kaip ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje, žmonės daugiau šneka negu daro. Bet jeigu žmogus kalba apie savižudybę, sakyti, kad jis visiškai nėra rizikos grupėje, tai tas pats, kaip netikėti nė vienu žmogaus žodžiu ir kitoje situacijoje. Žmonės, kurie kalba apie tai, taip pat nusižudo.

– Vyrai Lietuvoje nusižudo kone 6 kartus dažniau nei moterys. Savižudybių Vilniuje, Kaune ar kituose miestuose tris keturis kartus mažiau nei nedidelėse gyvenvietėse. Vyrai paprastai mažiau linkę bendrauti, nedidelėse gyvenvietėse yra mažiau su kuo pasikalbėti. Ar nuo savižudybės gali išgelbėti paprastas bendravimas?

– Sunku pasakyti. Viena priežastis yra ir ta, kad moterys labiau linkusios kreiptis pagalbos, pavyzdžiui, jos dažniau skambina ir į „Jaunimo liniją“. Tačiau daugiau vyrų nusižudo daugelyje pasaulio šalių, nes jie dažniau renkasi tokius savižudybių būdus, kurių nebegali sustabdyti nei patys, nei aplinkiniai.

– Tarpukario Lietuvoje savižudybių skaičius buvo vienas mažiausių Europoje, o dabar –  didžiausias Europos Sąjungoje. Peršasi išvada, kad tai galima aiškinti sovietiniu patyrimu. Kiek, pavyzdžiui, galėjo lemti mažėjantis religingumas, kai vis mažiau katalikų eina išpažinties? Juk tai – taip pat būdas išsikalbėti.

– Kai sakome, kad pasekmės susijusios su sovietmečiu, labai sunku identifikuoti, su kuo konkrečiai. Manau, kad daug kas turėjo įtakos. Galbūt tai susiję ir su tuo, ką jūs sakote apie išpažintis. Kitas neabejotinas dalykas – smarkus alkoholizmo plitimas. Juk lietuviai visą laiką buvo kaimo, žemės žmonės. Aišku, jie ir anksčiau gėrė, bet kai neteko savo žemės ir pradėjo dirbti kolūkiuose neturėdami nieko savo, alkoholizmo problema ypač išaugo.
Profesorė Danutė Gailienė akcentuoja, kad anuomet 300 tūkst. žmonių buvo išžudyti arba ištremti. Ne šiaip atsitiktiniai žmonės, o inteligentai. Tai turėjo įtakos ir visuomenės sąrangai. Bet nesinori taip įstrigti. Kaip sako vienas mano bičiulis, kalbame, kokią įtaką turėjo sovietinis penkasdešimtmetis, bet mes jau 20 metų gyvename nepriklausomoje šalyje. Kol kalbėsime apie sovietmečio įtaką, nepastebimai sulauksime 50-ųjų Nepriklausomybės metinių.

– Vos atgavus Nepriklausomybę, 1991 metais buvo įsteigta „Jaunimo linija“. Kaip per tuos 20 metų keitėsi visuomenės požiūris į savižudybes ir jų statistika?

– Sovietmečiu, prieš perestroiką buvo pasiektas pikas – savižudybių skaičius buvo beveik panašus kaip ir dabar. Vėliau labai stipriai sumažėjo, ypač Atgimimo laiku. Galime tai sieti su tuomet tvyrojusia euforija, vienybės jausmu, viltimi, kad gyvensime kitaip. Bet neabejotinai įtakos turėjo ir Michailo Gorbačiovo „sausas įstatymas“, nes savižudybių sumažėjo ne tik Baltijos valstybėse, bet ir tose Sovietų Sąjungos respublikose, kur jokio Atgimimo nė iš tolo nesijautė. Paskui 1990–1991 metais savižudybių Lietuvoje vėl padaugėjo. Pastaraisiais metais, nuo 2000 metų skaičius stabilizavosi, paskui po truputį ėmė mažėti. Dabar vėl matome tam tikrą stabilizaciją.

– Kaip vieną pagrindinių suicido priežasčių įvardinate alkoholizmą. Ar priklausomybės problemų kamuojamuojam ribą priėjusiam žmogui gali padėti pokalbis telefonu?   

Mūsų pagalba kartais įsivaizduojama klaidingai. Tarsi tai kažkoks vaistas, kuris gali stebuklingai padėti – vienu pokalbiu išspręsti visas problemas. Tačiau pagrindinis „Jaunimo linijos“ ir kitų pagalbos linijų tikslas – būti su žmogumi sunkią jam akimirką, o ne išspręsti jo gyvenimo problemas, nes telefonu tai nėra įmanoma.– Mūsų pagalba kartais įsivaizduojama klaidingai. Tarsi tai kažkoks vaistas, kuris gali stebuklingai padėti – vienu pokalbiu išspręsti visas problemas. Tačiau pagrindinis „Jaunimo linijos“ ir kitų pagalbos linijų tikslas – būti su žmogumi sunkią jam akimirką, o ne ne išspręsti jo gyvenimo problemas, nes telefonu tai nėra įmanoma. Savižudybė visą laiką yra impulsas, kuris niekada nėra lygus – tai sustiprėja, tai susilpnėja. Jeigu šalia yra kažkas, kas padeda išbūti patį sunkiausią momentą, žmogus po to gali toliau gyventi, spręsti savo problemas, kažką daryti, keisti. Galbūt tai jam užtruks metus ar dvejus, ar 10 metų, bet esminis klausimas, ar tuo kriziniu momentu bus kažkas šalia, ar ne. Tai galima palyginti su dirbtiniu kvėpavimu. Žmogaus būsena yra tokia, kad per kelias minutes reikia spėti atlikti dirbtinį kvėpavimą, nes po to prasidės negrįžtami procesai. Ar dirbtinis kvėpavimas išprendžia sveikatos problemas? Ne. Bet laiku suteikta pagalba turi kritinės svarbos – ar žmogus liks gyvas.

– Sakote, kad pagrindinis „Jaunimo linijos“ savanorių tikslas – išbūti kartu su skambinančiuoju tamsiausią akimirką. Kokiais būdais tai daroma?

– Svarbiausia užmegzti kontaktą su žmogumi, kad jis išsikalbėtų. Rasti bendrą kalbą ne visiems pavyksta. Jei nesusikalbi gyvenime, nueini į kitą pusę – ir tiek. Bet kai budi „Jaunimo linijoje“, negali taip elgtis. Todėl savanoriams rengiami mokymai, kaip užmegzti kontaktą, kaip klausyti, prakalbinti žmogų. Reikia kalbėti taip, kad pagelbėtum pašnekovui įveikti baimę pasakoti apie savo sunkumus, padėtum jam pasijusti išgirstam, suprastam.

– Galima kalbėti, ir, pavyzdžiui, apie futbolą?

– Tiesą sakant taip, kad ir kaip tai beskambėtų. Ypač kai skambina paaugliai, kurie labai retai pradės pasakoti apie savo sunkumus, kaip suaugę žmonės. Paauglys gali gal net ne nuo futbolo, o nuo keiksmažodžio pradėti. Bet ir tokiais atvejais mes bandome užmegzti kontaktą. Jeigu jis paskambino, bandome pasižiūrėti, kas gi yra už to keiksmažodžio, už tos linksmos arba išgalvotos istorijos, kurią jis pasakoja. Kartais ten galbūt ir nieko nėra, bet neretai su tokiu žmogumi pavyksta rasti ryšį ir kalbėti apie labai skaudžius dalykus. Pasitaiko, kad paskambina su draugais, o vėliau, pajutęs, kad į jį bus reaguojama rimtai, skambina jau vienas.

– Kaip savanoriai yra atrenkami ir paruošiami? Turbūt ne kiekvienas gali imtis šios veiklos.

– Tikrai ne kiekvienas. Žmogus turi gebėti rasti bendrą kalbą, bendrauti apie labai asmeniškus dalykus. Kai kurie žmonės labai komunikabilūs, kai kalbama ne apie jausmus. Apie jausmus kalbėti visą laiką yra žymiai sudėtingiau. Kitas dalykas – neabejotinai visi turi savo sunkumų, bet jeigu žmogus ateina į „Jaunimo liniją“ padėti kitam, jo problemos tuo metu neturėtų būti tiek gilios ar intensyvios, kad per jas būtų sunku pamatyti kitą.
Savanoriams reikia turėti pakankamai laiko ir užsidegimo, nes mūsų mokymai trunka pusę metų, paskui jie turi įsipareigoti dirbti dar porą metų, nes prašome įsipareigoti budėti bent 350 valandų. Pristatydami mūsų veiklą į informacinį susitikimą atėjusiems žmonėms stengiamės realistiškai nupiešti situaciją. Išklausę šią informaciją, ne visi ateina į atranką. Per ją atrenkame tuos, su kuriais mėnesiui pasirašome savanoriško darbo sutartį. Po to žmogus taip pat gali pasitraukti. Galiausiai po pusmečio rengiame baigiamąjį egzaminą. Jeigu į informacinį susitikimą ateitų 100 norinčiųjų, tai po pusmečio dirbti liktų apie 20.

– Pernai maždaug 7 skambinusieji per parą kalbėjo apie savižudybę, kai kurie iš jų jau buvo pradėję save žaloti. Jūs nefiksuojate telefono numerio, nieko nedarote be skambinančiojo sutikimo. Ką dar, be bendravimo, galite padaryti gelbėdami žmogaus gyvybę?

– Tokiose situacijose labai dažnai būna, kai atsiranda ryšys tarp skambinančiojo ir savanorių. Jis sudaro galimybes imtis ir veiksmų, kai žmogus pradeda abejoti savo sprendimu arba sutinka, kad jam būtų suteikta pagalba, mes iškviečiame greitąją pagalbą. Gana dažnai taip būna.

– „Jaunimo linijoje“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje dirba apie 160 savanorių. Ar pakanka tiek?

– Ne.

–Trūksta galimybių ar norinčių?

Žmonių, besistebinčių, kodėl mes neatsakome į visus skambučius, yra labai daug. Bet žmonių, kurie jaustų, kad tai ir nuo jų priklauso, kur kas mžiau.– Norinčių netrūksta, tačiau reikia pinigų, už ką juos ruošti. Savanoriai dirba nemokamai, bet kainuoja jų mokymai, palaikymo sistema. Pati didžiausia mūsų problema – surasti reikiamą pinigų kiekį tam, kad mes galėtume jau netgi dabar išlaikyti tuos 160 savanorių. Todėl sunku galvoti apie plėtrą. Žmonių, besistebinčių, kodėl mes neatsakome į visus skambučius, yra labai daug. Bet žmonių, kurie jaustų, kad tai ir nuo jų priklauso, kur kas mažiau. Juk jie gali skirti 2 proc. savo Gyventojų pajamų mokesčio, paaukoti pinigų, padėti kitais būdais, jei yra verslininkai ar valdžios atstovai.

– Taigi valstybė, kuri pagal savižudybių skaičių pirmauja Europos Sąjungoje, nededa pakankamai pastangų keisti padėtį?

–  Mūsų dvidešimtmečio šventėje lankėsi panašios tarnybos Danijoje įkūrėjas. Ten tokia linija 100 proc. finansuojama valstybės. Pas mus – „Jaunimo linijai“ ir kitoms pagalbos tarnyboms skiriama apie 20 proc. reikalingų lėšų. 222 tūkst. Lt visoms penkioms tarnyboms per visą Lietuvą. Išgirdęs, už kokias lėšas organizuojame savo veiklą, kolega iš Danijos, ilgai perklausinėjo, purtė galvą ir niekaip negalėjo suprasti, kaip mes visa tai padarome.
Negalima sakyti, kad Lietuvoje nieko nedaroma. Bet norint sumažinti savižudybių skaičių, reikia ne atskirų iniciatyvų, bet koordinuoto darbo. Kiek buvo skirta tai įvaizdžio gerinimo strategijai? Jeigu mes tokią sumą galėtume surinkti ir 3–5 metus nuosekliai padirbėtume, aš garantuoju, kad ir savižudybių skaičius sumažėtų, ir įvaizdis pagerėtų.
Beveik prieš dešimtmetį buvo priimta savižudybių prevencijos strategija. Tradicinis variantas – strategija yra labai gerai parašyta, ji ir dabar tinka. Bet programos priemonės, kurios turėtų sekti iš tos strategijos, ne tik kad nesutampa, bet ir nekoreliuoja su ja. Ir dar toms priemonėms buvo skirta šimtai tūkstančiai litų – juokingos sumos. Galima sakyti, kad ta strategija tik žalos padarė – valdininkai užsidėjo pliusiuką, kad jie kažką nuveikė. Iš tiesų jos niekas nedarė, jos net nebuvo – tai tebuvo parodamasis žingsnis.

Psichologinės pagalbos telefonai

Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami!