Atokvėpio gamtoje ieškojusiems ši diena – nuo ryto iki vakaro – Nemuno deltoje ir visame pamario krašte buvo dosni saulės ir silpno vėjo. Tokio, kuris nebloškia sparnuočių, kaip vakar – prie žemės.
Jie voromis, trumpomis ir net labai įspūdingo ilgio, su rypavimais ir be jų, ne retsykiais, bet ir ne ištisinėmis grandimis vis maišė sparnais skersai ir išilgai padangių mėlį, grįždami iš Pietų. Orientyru tarnavo atviro vandens mėlis išilgai Nemuno žemupio dešiniojo kranto ir Kuršių marių properšos kone visu jų ilgiu.
Rusnės saloje laukinės žąsys leidosi ant arimų ir pievų dideliais būriais, kapseno snapais po gruodą, bet įprastų savo mitybos vietų – Uostadvario polderio žemaslėnio – nepaliko. Čia ir sulauks vėluojančios šilumos.
„Trisdešimt metų čia gyvenu, bet tokio žvarbaus pavasario neprisimenu“, – sako vietinis gyventojas Vytautas.
Jis šių eilučių autorei padėjo kelyje netoli Uostadvario nuo sušalusių sniego luitų nutempti įstrigusį automobilį. Tokia sunki, nuo žiemos pusnių likusi kliūtis kelyje Pempės dieną – tikrai retas atvejis.
Bet laukinės žąsys aplinkinėse pievose vis tiek rado atotirpų, želmenų kuokštų ir tupinėja girgsėdamos pakanaliais, nors ir neužganėdintos išgyvenimo sąlygomis.
Anksti sugrįžę paukščiai migrantai ir žmonės pavasario šilumos lūkesčiais gyvena visą kovą, bet speigas vis neleidžia nuo žvarbos atsikvėpti.
Tik šiandien, šeštadienį, mažiau vėjuota diena buvo, o iki tol visą savaitę jis košė kiaurai. Labiausiai draskė, atskyrinėjo vieną nuo kito ištisinio ledo masyvus Kuršių mariose.
Gamta žiemos ledą vakar užgulė su tokiu dideliu energijos užtaisu, kad ant suskeldėjusių kilometrinių Kuršių marių ledo salų kai kam ties Rusnės salos pakraščiu teko ir padreifuoti.
Į pagalbą prisikvietę pasieniečių laivą su oro pagalve, vyrai buvo perkelti į krantą ties Naikupės siurbline, o vėliau kita trajektorija, kur ledas dar neįtrūkęs, vėl patraukė atgal į žūklę.
Po vakarykštės šaltos nakties atviro vandens plotai mariose neužsitraukė, jų pakraščiais dar tirščiau sutūpė alkanų kormoranų kolonijos. Jie čia tyko žuvų.
Atsivėrusios Kuršių marių vandens juostos mėlynavo tarp baltų ledo tyrų šiandien ir ten, kur vėl poledinės žūklės mėgėjai važinėjosi keturračiais, sniegaeigiais motociklais, vaikštinėjo pėsčiomis ir gręžė eketes už kilometro ar dviejų nuo Rusnės salos priekrantės.
Toks yra mėgėjų įprotis, ir nėra ko pašaliečiui burną aušinti, ginčijantis dėl pasirinkimo, rizikingo laisvalaikio praleidimo būdo. „Rizikinga ir žengti namo laiptais“, – sako vėjų nugairinti vyrai.
