„Jau daugiau nei dešimtmetį buvo sprendžiamas šis klausimas, šiandien taryba pagaliau apsisprendė, kad paminklas bus statomas Senamiesčio skvere. Džiaugiuosi, kad pagaliau priimtas sprendimas, kad tarybai užteko politinės valios“, – BNS sakė miesto meras Nerijus Cesiulis.
Šiai pasiūlytai vietai pritarė ir paminklą gaminsiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Jo vadovė Teresė Birutė Burauskaitė šią savaitę BNS teigė, kad paminklo kaina gali siekti 50–60 tūkst. eurų.
Konkursas dėl paminklo Dainavos apygardos partizanams buvo paskelbtas prieš kelerius metus, tačiau nesutarus dėl vietos paminklo statybos užtruko.
Šiuo metu Senamiesčio skvere įrengtas fontanas, atnaujinti suoliukai, danga, apšvietimas, todėl norima, kad būsimas paminklas įsilietų į erdvę ir taptų pagrindiniu skvero akcentu.
Planuojama pastatyti kelių metrų aukščio obeliską su viršuje esančiu Jogailaičių kryžiumi. Tačiau, pasak centro vadovės, savivaldybė dar turi atlikti teisinius procesus, nes paminklas, kurį norima statyti, konkurse užėmė ne pirmą vietą.
„Viskas nuo savivaldybės priklauso. Šiemet tikrai ne, nebent kitąmet. Jeigu viskas bus pasiruošta ir suderinta, tai kitų metų pradžioje jau galima ir statyti“, – teigė T.B.Burauskaitė.
Anksčiau ji yra sakiusi, kad Dzūkija – vienintelis Lietuvos regionas, kur nėra paminklo ten buvusios apygardos partizanams.
1945 metais lapkričio mėnesį įkurta Dainavos apygarda vienijo apie 300 partizanų, kovojusių su sovietų okupantais. Apygarda apėmė dabartinius Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonus bei su jais besiribojančių Marijampolės, Šalčininkų ir Trakų rajonų dalį.
Dalies Dzūkijos partizanų vadų gyvenimas buvo susijęs su Alytaus miestu. Alytaus mokytojų seminarijoje dirbo apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Apygardoje veikė ir kiti žymūs partizanai: Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Domininkas Jėčys-Ąžuolis, Vaclovas Voveris-Žaibas ir kiti.
Dainavos apygarda praktiškai nustojo egzistuoti 1952 metų rugpjūčio mėnesį, tačiau pavieniai partizanai Dzūkijoje veikė iki 1954 metų vasaros pabaigos.
