Rezoliucijoje numatyta, kad taryba įpareigotų „Vilniaus savivaldybės administraciją imantis nukėlimo veiksmų parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo“.
Administracijos sprendimo projekte numatoma, kad paminklas būtų nukeltas ir perduotas kartu su Žaliojo tilto skulptūromis („Žemės ūkis“, „Taikos sargyboje“, „Pramonė ir statyba“, „Mokslo jaunimas“) Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn.
Abiem sprendimams buvo pritarta.
Rezoliuciją pristačiusi konservatorė Kamilė Šeraitė šį posėdį pavadino istoriniu, nes tai galimybė nukelti šį paminklą.
„Vieningai sutarėme, kad Petro Cvirkos paminklas, stovintis Vilniaus širdyje, skirtas ne Petrui Cvirkai kaip rašytojui, o kaip kolaborantui. (...)
Ir pats skulptorius Juozas Mikėnas turėjo kitokią skulptūros viziją, norėjo jį vaizduoti sėdintį. Tačiau tuometinei valdžiai įvertinus pasiūlymą, nuspręsta vaizduoti impozantiškai – stovintį, kaip tuomet buvo priimta vaizduoti asmenis, nusipelniusius režimui“, – kalbėjo K.Šeraitė.
Ragino nebūti bolševikais
Didelių diskusijų dėl šių klausimų taryboje nebuvo. Tribūnoje pasirodęs tik vienintelis Artūras Zuokas teigė, kad norintis ir šį tą kolegoms parodyti, ir kad „nebūtų bolševikiniu principu viskas na ura“ padiskutuoti.
„Kai kalbame apie P.Cvirkos paminklą, mažai abejonių, kam jis pastatytas. Ar gabiam, žinomam rašytojui, ar Komunistų partijos veikėjui. Drįsiu sakyti, kad pagal stotą, stilių paminklas daugiau ne rašytojui, o kaip Komunistų partijos veikėjui.
Tačiau yra ir kitas faktas, kurį cituoju iš Vikipedijos, P.Cvirka dar 1931–1932 m. gyvendamas Paryžiuje dirbo tuometinės Lietuvos komunistų partijos finansuojamame leidinyje, vadinasi, jis turėjo pažiūras“, – sakė A.Zuokas, ragindamas nesmerkti dėl politinių pažiūrų.
Taip pat buvęs meras minėjo, jog vis dėlto P.Cvirka buvo talentingas rašytojas, kuris nusipelno įvertinimo. Tam esą reikia diskusijos, kuri daug naudingesnė nei nuvertimas buldozeriu.
„Net leisiu pasiūlyti idėją – pusė, apatinė, skirta labiau Komunistų partijos veikėjui, o viršutinė – talentingam rašytojui, todėl nupjovus kojas, patraukę jas į šoną, padėję biustą turėtume paminklą rašytojui, plius išlaikytume to istorinio laikotarpio ženklą“, – kalbėjo A.Zuokas.
Jo manymu, nereikėtų būti bolševikais, kurie viską griovė.
Tačiau į tai vicemeras Tomas Gulbinas atsakė, kad visiems žinoma, jog P.Cvirka prisidėjo griaunant Lietuvos valstybę, „prijungiant“ ją prie Sovietų Sąjungos, prisidėjo ir vykdant Lietuvos gyventojų genocidą.
Meras Remigijus Šimašius pabrėžė, kad paminklo nugriauti neketinama, tik nukelti.
Nukelti tikimasi šiemet
Organizuoti Petro Cvirkos paminklo nukėlimo darbus ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su Petro Cvirkos paminklo nukėlimu ir saugojimu, iki paminklas bus perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn, būtų pavesta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui.
Kaip 15min sakė Vilniaus vicemeras V.Benkunskas, datos, kada paminklas galėtų būti nukeltas, nėra – tam reikia pasiruošti. „Yra paprašyta miesto Infrastruktūros skyriaus pasidėlioti visas galimas datas, reikalingus darbus, kokia ten sunkioji technika būtų reikalinga. Neturime šitų skaičiavimu, bet aš manau, kad šiemet realu tai padaryti“, – sakė vicemeras.
Jis pabrėžė, kad laukti pavasario neketinama, esą ir taip jau ilgai laukta: „Nebent kokie sunkumai kiltų dėl darbų, bet nemanau, galima šiemet tikėtis. Ant Žaliojo tilto reikėjo papildomų konstrukcijų, kad saugiai nukeltume, čia techninė būklė nėra tokia bloga, nėra supuvęs tas paminklas, tik gali būti iššūkių ten privažiuoti sunkiajai technikai.“
Išbraukė iš registro
Galimybė nukelti P. Cvirkos paminklą atsirado po to, kai rugpjūtį nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba apsisprendė išbraukti paminklą iš kultūros vertybių registro.
P.Cvirkos paminklo klausimas pastaraisiais dešimtmečiais kelia daug diskusijų visuomenėje.
Monumento nuėmimo šalininkai remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad P.Cvirka kolaboravo su sovietų valdžia ir prisidėjo prie kitų to meto rašytojų represijų.
Norintieji išsaugoti paminklą skvere teigia, kad siekis beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P.Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.
