Pandemija išryškino didžiausias mūsų socialinės apsaugos sistemos spragas: labiausiai nukentėjo ir taip skurstantys, o skaitmenizacija tik pagilino socialinę atskirtį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė teigia nenorinti gesintų mažų gaisrų, bet, pertvarkant socialinių paslaugų kokybę, kurti ilgalaikę, tvarią sistemą.
Tuo metu profesorius Romas Lazutka pažymi – krizės metu nedarbo išmokomis reikia aprėpti didesnį bedarbių skaičių.
Kai kuriems durys užsivėrė
Krizės labiausiai sukrečia pačius silpniausius visuomenės narius, diskusijos „Ar galime pasiruošti krizėms ir sukurti tvarią socialinę apsaugą?“ metu kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorės pavaduotoja Aida Karčiauskienė.
Vien tai, kad iki pandemijos „Carito“ labdaros valgykloje „Betanija“ per dieną vidutiniškai apsilankydavo 150 žmonių, o pandemijos metu – daugiau nei 350, rodo, jog socialinės pagalbos poreikis išaugo dvigubai.
Negana to, pastebėjo A.Karčiauskienė, žmonėms, kuriems pagalbos reikėjo labiausiai, daugelis durų užsivėrė.
Pradėjus sklisti virusui, nakvynės namai nepriėmė naujų gyventojų, o savivaldybė ir Vyriausybė sprendimo nepasiūlė, nors kitos šalys turėjo ir gerų pavyzdžių.
„Ir savivaldybė buvo pasimetusi, buvo neaišku, ką daryti, ieškojo sprendimų, bet iki antrojo karantino jie neatsirado. Ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nesiėmė lyderystės, kaip čia turėtų būti šiomis grupėmis pasirūpinta“, – kalbėjo ji.
Vėliau situacija tik pablogėjo, laikinų namų gyventojai užsikrėtė vieni nuo kitų ir kelias savaites paslaugos nakvynės namuose apskritai nebuvo galima gauti, du didžiausi padaliniai izoliavosi.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesiėmė lyderystės, kaip čia turėtų būti šiomis grupėmis pasirūpinta.
„Ir kadangi kitaip negu valgykloje, tie žmonės nesueina visi į vieną vietą ir nesako, žiūrėkite, mes čia, atrodo tarsi tos problemos nėra. Ir jeigu tų žmonių nėra masė, jeigu mes nežinome, kaip jie gyvena, tarsi lengviau juos ir jų problemą ignoruoti“, – apie pandemijos skaudulius pasakojo A.Karčiauskienė.
Finansinė parama – pirmiausia
Ekonomistas Vilniaus universiteto profesorius R.Lazutka atkreipė dėmesį, kad pasiruošti tokioms krizėms ir sukurti socialinę apsaugą jų metu galima, tačiau tam reikia daugiau to norinčių žmonių.
Jo teigimu, visuomenėje visada bus skurstančių, silpnesnių žmonių, ir jų per bet kokią krizę, nesvarbu, kas ją sukeltų, tik padaugės.
„Socialinė apsauga visada turi būti adekvati, suteikti pakankamą pagalbą net ir kai nėra krizių, todėl, kad tokių žmonių visada yra.
Socialinės apsaugos pasirengimas krizėms tai yra tiesiog atvirumas priimti papildomus žmones, kurie netenka darbo ir pajamų krizės metu“, – teigė jis.
Profesorius pirmiausia kalbėjo apie piniginę paramą, „nes šiuolaikiniame pasaulyje finansinė apsauga yra būtina“.
„Tiesiog mums reikia aprėpti nedarbo išmokomis didesnį bedarbių skaičių, ypač krizių metu, ir kas yra puikiai žinoma, dauguma šalių palengvina jos gavimo sąlygas“, – sakė jis.
R.Lazutka mato problemą ir tame, kad, nesusiradus darbo per 9 mėnesius, asmuo netenka nedarbo išmokos, nors daugelyje kitų šalių tokia išmoka mokama kur kas ilgesnį laiką.
Net jeigu dabar darbo neturintys gyventojai būtų pasirengę sugrįžti į darbo rinką, vien Vilniaus apskrityje trūktų 30 tūkst. darbo vietų.
Todėl tik skatinti įsidarbinti, profesoriaus nuomone, nepakanka, „reikia kalbėti apie darbo vietų kūrimą“.
Mums reikia aprėpti nedarbo išmokomis didesnį bedarbių skaičių.
Bedarbiai esą susiranda, kaip išgyventi, gauna pašalpą, kai kurie pasuka į šešėlinę ekonomiką. Tačiau, R.Lazutkos manymu, didesnę naštą turėtų prisiimti ir socialinė apsauga.
Apsaugo tik kas kelintą
Be to, R.Lazutka teigia, kad socialinė pašalpa yra nedidelė ir ja dėl keliamų reikalavimų negali pasinaudoti mažiausiai 20 proc. gyventojų, kuriems ji priklausytų.
Dalį žmonių atbaido ir „naudingų visuomenei darbų“ atlikimo prievolė. Daugiau apie tai galite skaityti – čia.
R.Lazutka pastebėjo, kad socialinei paramai Lietuvoje yra išleidžiama gerokai mažiau pinigų, negu ES vidurkis.
O socialinė sistema apsaugo tik kas kelintą bedarbį ir skurstantįjį.
„Ką mes sakytume apie švietimo sistemą, jeigu mokytųsi tik kas antras ar trečias vaikas, ką mes sakytume apie pensijų sistemą, jeigu pensiją gautų kas antras žmogus? – svarstė R.Lazuka. – Sakytume, kad tai ne sistema. Šios dvi sritys, tos, kurios krizių laikotarpiu turi priimti papildomų žmonių, turi būti atviros tuo metu, turi būti parengtos. Tai yra labai svarbu.“
M.Navickienė: iššūkių išlieka daug
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė M.Navickienė teigė, kad socialinės problemos yra įsisenėjusios ir buvo nesprendžiamos ilgą laiką, todėl ministerijos, Vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų tikslas turėtų būti „Lietuva be tų nepastebėtų, pamirštų, apleistų žmonių“.
Jos teigimu, iššūkių socialinės apsaugos srityje šalyje buvo dar iki pandemijos.
Pagal 2018 metų turimus duomenis, Lietuvoje skurdo rizikos lygis siekė 20,6 proc., kai ES vidurkis buvo 16,5 proc. Tai – vienas didžiausių rodiklių ES.
„Nors skurdo ir nepritekliaus tendencija mažėja, visgi iššūkių lieka labai daug, – pažymėjo ministrė. – Ypatingą dėmesį mes turime skirti būtent toms visuomenės grupėms, kurių skurdo rizikos lygis yra didžiausias.“
Didžiausią skurdą šalyje patiria vieno asmens namų ūkiai (46 proc.), vieno ar daugiau vaikų namų ūkiai (45 proc.), taip pat 65-erių ir vyresni asmenys (31 proc.), žmonės, neturintys darbo, – virš 50 proc., bei asmenys su negalia – virš 30 proc.
Ministrė akcentavo, kad skirtumas tarp 20 proc. didžiausias pajamas turinčių ir 20 proc. mažiausias pajamas turinčių gyventojų Lietuvoje taip pat vienas didžiausių ES.
Pagal paskutinius duomenis, Lietuvoje šis skirtumas siekia 6,4 karto, o ES vidurkis yra 5 kartai.
Šie rodikliai, pasak jos, atskleidžia, kad dar iki pandemijos pajamų nelygybė ir skurdas buvo kritinės padėties.
O pandemijos metu situaciją pablogino ir prasta emocinė sveikata, išaugusi rizika patirti smurtą artimoje aplinkoje bei aukštas nedarbo lygis. Nusikaltimų skaičius išaugo 20 proc.
„Vasario 8 dienos duomenimis, registruotas nedarbo lygis siekė 16,3 proc. Bendra 2020-ais metais vyravusi situacija darbo rinkoje išties buvo sudėtinga, o šalyje galiojusi ekstremali situacija ir karantinas nulėmė tai, kad darbo neteko ir į Užimtumo tarnybą kreipėsi 1,3 karto daugiau darbingo amžiaus asmenų, nei 2019-ais metais“, – situaciją aptarė M.Navickienė.
Nesinori tik „gesinti gaisrų“
Ministrės teigimu, problemas norisi spręsti kompleksiškai ir įgyvendinti tvarius bei ilgalaikius susitarimus socialinės apsaugos srityje, kad tai nebūtų tik pavienių „gaisrų gesinimas“.
„Labai norėtųsi, kad matytume bendrą vaizdą, kur norime nueiti, ko norime pasiekti.
Man yra labai svarbu atrasti aukso vidurį, identifikuojant asmenis, kurie be valstybės rūpesčio negali apsieiti. Turime maksimaliai efektyvinti socialinę paramą, kurią jie gauna, kad ji artėtų prie minimalių vartojimo poreikių ir užtikrintų juos.
Tačiau tie žmonės, kurie galėtų būti geriau įgalinti, gaudami socialines paslaugas, ir galėtų grįžti arba likti darbo rinkoje, turėtų maksimaliai būti įgalinti į savarankiškumą“, – teigė ji.
Labai svarbu atrasti aukso vidurį, identifikuojant asmenis, kurie be valstybės rūpesčio negali apsieiti.
Trumpalaikės reformos, pasak jos, turėtų atliepti naujus, trumpalaikius iššūkius. Tai galėtų būti išmokų pratęsimas, vienkartinės išmokos, parama užimtumui, supaprastintos administracinės procedūros.
„Jeigu kalbėtume apie ilgalaikius sprendimus, turėtume galvoti apie tvaresnius socialinės apsaugos sistemos pamatus, pavyzdžiui, socialinio draudimo aprėpties išplėtimą, indeksavimo mechanizmus, papildomą santaupų kaupimo skatinimą, užimtumo priemones, adekvačią valstybės paramą pažeidžiamiausiems asmenims ir lankstesnius darbo santykius, kad būtų geriau derinti darbą ir šeimos įsipareigojimus“, – ilgalaikes pertvarkas vardijo ministrė.
Kaip vieną pagrindinių tikslų pandemijos metu M.Navickienė įvardijo socialinių paslaugų prieinamumą, kad šios, kiek įmanoma, būtų teikiamos kontaktiniu būdu.
Pavyzdžiui, kad veiktų dienos centrai.
Siekia atsinaujinti savivaldybių lygiu
Ateityje siekiama ieškoti būdų, kaip individualizuoti pagalbos suteikimą gyventojams. Siekiama peržiūrėti kiekvienoje savivaldybėje teikiamų socialinių paslaugų sąrašus ir nustatyti, ar paslaugos atitinka poreikį.
„Raginu savivaldybes nebijoti matyti tikslesnio vaizdo, klausti žmonių, kurie yra sistemoje, ar tikrai efektyvi dabar yra pagalba“, – pažymėjo ji.
Taip pat siekiama sukurti kelių lygių socialinių paslaugų kokybės standartą, kuris padėtų vertinti paslaugų kokybę bei peržiūrėti socialinių išmokų reglamentavimą ir pačias mažiausias socialines išmokas artinti prie minimalių vartojimo poreikių dydžio.
„Kompleksiškai įvertinsime šalpos išmokų sistemą, įteisinsime vienišų asmenų pensijas“, – žadėjo ji.
Ministrė pabrėžė ir didesnį dėmesį neįgalumą turintiems gyventojams, gerinant paslaugų prieinamumą jiems.
Dar vienas numatytas darbas, pasak ministrės, Užimtumo tarnybos veiklos peržiūra.
„Manome, kad Užimtumo tarnybos pagrindinė misija turėtų būti dirbti su žmonėmis, kurie turi realių paskatų ieškoti darbo. Jeigu tai yra kitokių intencijų turintys žmonės, juos turėtume kažkokiu būdu pamatyti per kitas tarnybas ir kitas sritis“, – pažymėjo ji.
Atskirtis išaugo
SADM Šeimos ir vaiko apsaugos grupės vyriausioji specialistė Rasa Žemaitė, išskirdama esminius dėl pandemijos vykusius pokyčius, kurie išliks aktualūs ir šiai pasibaigus, paminėjo skaitmenizaciją.
Nors vieniems ji atvėrė galimybių horizontus, kitus tik dar labiau atitolino nuo visuomenės ir išryškino socialinę atskirtį.
A.Karčiauskienė pasakojo, kad pažeidžiamiausios grupės neretai neturi nei žinių, nei galimybių pasinaudoti, pavyzdžiui, elektronine bankininkyste, užsiregistruoti tam tikroje įstaigoje.
„Tai labai išryškėjo per nuotolinį darbą, kitą kartą buvo ir primygtinio kvietimo būtinai registruotis į įstaigą, susitvarkyti tam tikrus reikalus per elektroninę erdvę“, – teigė ji.
Tokiu būdu paslaugų teikimas sulėtėdavo, nes, pavyzdžiui, nakvynės namų gyventojai, nemokėjo naudotis įrenginiais, kitiems trūko kompiuterinio raštingumo.
O socialiniai darbuotojai, norėdami pagelbėti, susidurdavo su rizika pažeisti asmens duomenų apsaugos įstatymą (BDAR).
Neretai socialiniai darbuotojai būdavo ir tebėra prašomi saugoti tam tikrus dokumentus, prisiminti el. bankininkystės slaptažodžius, tačiau to daryti negali.
Su skaitmenizacijos įgūdžių stoka arba prieinamumu susidūrė ir skurdžiai gyvenančios vaikus auginančios šeimos.
Kai kurios jų neturėjo namie kompiuterių, o net ir gavusios planšetes neretai nežinojo, kaip jomis naudotis.
„Šeimos politikos kontekste yra labai svarbu, kad būtų kalbama ne tik apie skaitmenizaciją, bet ir paslaugų kokybę ir jų prieinamumą.
Žinome, kad skurstančiose šeimose tikrai yra daug vaikų, kuriems skaitmeninis švietimas, ugdymas, tampa jeigu ne formaliu, tai kartais ir visai neprieinamu, tai yra vienas iš didelių skaudulių šeimoms. Svarbu turėti mintyje, kad vaikų ugdymas yra apsauga nuo skurdo, ir tėvams tai yra labai svarbu“, – akcentavo R.Žemaitė.
Skurstančiose šeimose tikrai yra daug vaikų, kuriems skaitmeninis švietimas, ugdymas, tampa jeigu ne formaliu, tai kartais ir visai neprieinamu.
Jos teigimu, skaitmenizacijos patirtis reikia įtraukti į pačių įvairiausių socialinių grupių kasdienybę.
„Visos įmantrios priemonės galėtų atsirasti, bet iš tikrųjų jos turėtų būti prieinamos ir kokybiškos“, – pridūrė ji.
Turės pasekmių ateityje
Tai, kad skaitmenizacija ne visiems yra dovana, antrino ir socialinės įdarbinimo agentūros VšĮ „SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė.
Ji pastebėjo, kad besikeičiant darbo struktūrai, skaitmeninio raštingumo gebėjimų neturintys žmonės susidurs su sunkumais grįžtant į darbo rinką.
„Ką pastebime, žmonės, ilgiau pabuvę, praranda įgūdžius, jiems reikia ne tik finansinės paramos, žinoma, jos reikia, kad išgyventų, bet taip pat ir galvoti, o kaip jiems po ilgesnio laiko padėti sugrįžti į darbo rinką, kuri labai smarkiai keičiasi“, – kalbėjo ji.
J.Kuprytė pažymėjo, kad koronavirusas itin išryškino skaitmeninę atskirtį, kuri veikia nemažą dalį žmonių, neturinčių tokių gebėjimų.
„Jiems sugrįžti į darbo rinką po kurio laiko bus ypač sunku, nes rinka vis labiau skaitmenizuojasi, – diskusijos metu dėstė ji. – Labai norėtųsi kad valstybės mastu paramos mechanizmai būtų siejami su skaitmeniniu gebėjimų, įgūdžių kūrimu.“
Darbo kodeksas tampa neaktualus
R.Žemaitė atkreipė dėmesį, kad lanksčios darbo sąlygos ir formos yra tarsi išsipildžiusi visų svajonė.
„Dabar turime sprogimą praktikos, kurią įgyvendina net tie darbdaviai, kurie tikrai niekada nebūtų pasvarstę apie tokias galimybes“, – kalbėjo ji.
Tačiau pažymėjo, kad kartu su šios „svajonės“ išsipildymu kyla ir nauji iššūkiai: trūksta instrukcijų, kas yra darbo higiena, kokie yra darbuotojo ir darbdavio santykiai, kas yra leistina ir kas jau nebe, ar egzistuoja darbo laikas.
Tai, kas yra surašyta darbo kodekse, dirbant nuotoliniu būdu ir dirbant lanksčiai dažnai neatitinka reikalavimų.
„Tai, kas yra surašyta Darbo kodekse, dirbant nuotoliniu būdu ir dirbant lanksčiai dažnai neatitinka reikalavimų, kuriuos iš principo dabar jau taikome tiek lanksčiai, kad kartais visiškai išsitrina bet kokios ribos.
Bet tai tikrai nekuria tvarios aplinkos, mes visi galime pervargti, galime išsieikvoti, kas paskui atveda prie sveikatos sutrikimų. <...> ir gali net iš darbo rinkos išstumti“, – akcentavo ji.
