– Kuo ypatinga darbo aplinka kalbant apie neigiamas emocijas ir susidorojimą su jomis?
– Darbo aplinka ypatinga tuo, kad jau sekmadienį apie pietus žmonės ima galvoti, kad rytoj į darbą. Didžioji dauguma žmonių į darbą eina kaip į kančią. Įdomu, nuo ko tai priklauso? Kartą vežiau autostopu keliavusį vyrą ir jo paklausiau – ką reikėtų daryti vadovams, kad darbuotojai geriau dirbtų?
Jis atsakė, kad vadovai turėtų labiau pasidomėti darbuotojais, parodyti žmogiškumo. Vadovas turi būti tvirtas, nes norisi lyderio, tačiau reikia ir žmogiškumo – kad ateitų ir paklaustų, kaip darbuotojo šeima, kaip gyvena jis pats.
– Ar vadovo samprata jau keičiasi? Gal dar labai toli iki to, kad vadovas rūpintųsi darbuotojų asmeniniu gyvenimu?
– Keičiasi, nors yra labai daug senų lietuviškų įmonių, kuriose vadovas užaugo nuo pradininko iki vado, sakančio, kad turi būti šitaip ir šitaip. Tačiau vakarietiško kapitalo įmonės diktuoja kitokią madą ir santykį. Ten svarbus ir žmogus, ir aplinka. Rūpinamasi kėdėmis, vaisiais, žaidimais – kad žmonėms būtų faina.
– Koks yra tradicinis lietuvis vadovas?
– Tas, kuris žino, kaip turi būti. Jis vadovauja, šiek tiek rūpinasi darbuotojais, bet dažniau galvoja, kad pilna norinčių patekti į darbą. Nors dabar jau ne taip, nes darbuotojų ima trūkti. Gerai, kad jų trūksta, nes tuomet keičiasi požiūris. Tačiau vadovas dar ne tas, kuris mylėtų darbuotojus ir galvotų – kai mano žmonės bus laimingi, mes visi uždirbsime daugiau.
– Kaip patariate elgtis žmonėms, darbe patiriantiems neigiamas emocijas? Sakoma, kad emocijas reikia palikti namuose, o darbe – dirbti.
– Su šiuo teiginiu visiškai nesutinku. Kodėl emocijas reikia palikti namuose? Realybėje tai neįmanoma. Jei man blogai namuose, į darbą atsinešiu tą patį. Man vis tiek bus blogai, tik apsimesiu, kad viskas gerai. Tačiau jei vis dar būsiu suirzęs dėl konflikto su antra puse, imsiu kabinėtis prie kolegų ir kelsiu konfliktus.
Dažnai emocijos nesuvokiamos, nes nuo vaikystės yra blokuojamos. Kodėl darbe kyla konfliktai? Nežinia, gal dėl to, kad žmogus blogai jaučiasi, gal patyrė konfliktą namuose, gal prieš du mėnesius darbuotojai ne taip vienas į kitą pasižiūrėjo ir pan. Tas pats ir su namais. Jei darbe blogai, atsinešu tas emocijas ir aprėkiu vaikus. Todėl negalime palikinėti kur nors savo emocijų. Kaip kepenys ar inkstai, emocijos lygiai taip pat nuo mūsų neatskiriamos.
– Kalbant apie emocinės atmosferos darbe palaikymą, koks yra vadovo vaidmuo?
– Manau, kad pagrindinis. Užtenka mažų vadovo pastangų – parodyti dėmesį, nepulti rėkti, bausti. Darbuotojai savo šeimose neturėtų sau leisti to, ko neleidžia darbe. Kodėl žmogus, nors darbe būna ramus, namuose sau leidžia išsistaugti ant žmonos ir vaikų? Ar vaikas jam – mažiau svarbus, nei klientas? Ką dar gali padaryti vadovas? Pirmiausia stebėti, su kokiomis emocijomis ateina į darbą. Gal kartais reikia perimti pietiečių savybę – bent kartą per mėnesį darbuotojams pasakyti komplimentą.
– Sakėte, kad žmonės jau sekmadienį galvoja, kad kitą dieną teks eiti į darbą. Ar darbovietėse trūksta žaidybiškos atmosferos?
– Trūksta. Tačiau svarbu, kad ji nebūtų kuriama vien per daiktus – žaidimus, stalo futbolą, vaisius, kavą ir pan. Ji turėtų atsirasti per santykius. Taip pat yra su vaikais – gali būti labai turtingų tėvų vaikai, turintys daug žaislų, bet kai nėra santykio, jie nelaimingi. Vaikai, teturintys penkis žaislus ir mylinčius tėvus, bus laimingesni.
Taigi svarbu, kad turėtume vadovus, kurie nuoširdžiai rūpinasi ir klausia, kaip darbuotojai gyvena. Reikia kurti santykius, kurie nekainuoja pinigų, o kainuoja dėmesį.
– Gal vadovai nuogąstauja, kad dėmesys, nesusijęs su darbo reikalais, bus supainiotas su silpnumu, tai netinkama?
– Griežtas vadovavimas tiko Brežnevo ar Stalino laikais, bet dabar tai atgyvena. Turime būti kitokie, nes pasaulis kitoks. Nors kai kurie burba, kad su jaunimu sunku susikalbėti, jie yra ateitis. Mes visi einame į neapibrėžtumą, išeiname iš savo saugios teritorijos.
– Kolektyvai gali būti labai mišrūs, juose – ir Z kartos atstovai, ir vyresnio amžiaus žmonės. Kaip spręsti tarp tokių darbuotojų kylančius nesutarimus?
– Kuo labiau pažinsime vienas kitą, tuo mažiau bus nemalonių situacijų. 20 metų žmogus mėgsta gyventi ir bendrauti vienaip, 50 metų žmogus – kitaip. Tačiau galima pradėti tokią tradiciją – penktadienį paskelbti kavos ir pyragų diena. Reikėtų susėsti poromis, ištrauktomis burtų keliu, ir pabendrauti.
Pavyzdžiui, pakalbėti tema „Ko bijodavau vaikystėje?“. Tiek jaunesnis, tiek vyresnis darbuotojas atras bendrų dalykų. Taip paaiškėja, kad, nors požiūriai dabar yra skirtingi, žmonės vis tiek turi panašumų.
– Taigi reikia ieškoti bendrumų?
– Taip, kai žmogus žmogui žmogus, galima atrasti ir panašumų, bendrų interesų. Galima ant sienos pasikabinti didelį lapą su darbuotojų nuotraukomis ir kiekvieno užsirašytais penkiais pomėgiais. Gali būti, kad kuris nors bjaurus ir nesukalbamas kolega mėgsta tą patį, ką ir tu. Ir tai jau šis tas bendro. Kuo daugiau kursime sąsajų, tuo mažiau išlys briaunų. Žinoma, briaunos liks, bet bus ir daugiau sąlyčio taškų. Kaip ir šeimoje – daug kas pjauna, bet jei daug kas laiko, galima išlikti.
– Ar reikalingi darbo vakarėliai, šventės?
– Taip, reikėtų tik eliminuoti alkoholį, pakeisti vakarėlių formą. Anksčiau tiesiog nežinota kitų būdų, prieš dešimt metų pabaliavoti būdavo gerai. Dabar surengiamas vakarėlis, vasarą plaukiama baidarėmis, pasveikinama su gimtadieniais. Tai gerai, tačiau tai toks bazinis minimumas.
Net labiausiai užsisenėjusios įmonės tai daro. Todėl manau, kad vakarėlius reikia keisti. Sumažinti alkoholio kiekį, užsiimti socialiniais, komandiniais žaidimais.
