Minint pasaulinę psichikos sveikatos dieną, spalio 10-ąją, Vilniuje buvo atidaryti pirmieji šalyje savarankiško gyvenimo namai psichikos bei proto negalią turintiems žmonėms.
Per trejus projekto įgyvendinimo metus buvo rekonstruoti du pastatai Naujojoje Vilnioje. Viename jų įsikūrė Vilniaus miesto socialinės paramos centro savarankiško gyvenimo namai „Savi namai“ bei dienos centras „Versmė“, skirti žmonėms, turintiems psichikos negalią.
Kitoje gatvės pusėje atidaryti Valakampių socialinių paslaugų namų padaliniai – savarankiško gyvenimo namai bei Trumpalaikės globos centras, skirti proto negalią turintiems asmenims.
Iki to, ką tarptautiniai teisės aktai traktuoja kaip deinstitucionalizaciją, mums, deja, dar toli.
Naujai atidarytuose padaliniuose sudarytos sąlygos paslaugas teikti maždaug šimtui žmonių vienu metu. Šių projektų įgyvendinimui iš viso panaudota apie 8,7 mln. litų, iš jų 6,5 mln. litų iš Europas Sąjungos struktūrinių fondų ir 2,2 mln. litų – iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto.
Šias naujas socialines paslaugas jų steigėjai ir tiekėjai viešumoje pristatyto kaip milžinišką žingsnį į priekį. Esą tai – šuolis į naujas ir kitokias iniciatyvas, į paslaugas, proto negalią turintiems žmonėms suteikiančias pasirinkimo laisvę, savarankiškumą ir geresnę gyvenimo kokybę.
„Taip, tai iš tikrųjų yra žingsnelis teigiamesne ir teisingesne linkme socialiai atskirtų, diskriminuojamų ir stigmatizuojamų žmonių atžvilgiu. Tačiau iki to, ką tarptautiniai teisės aktai traktuoja kaip deinstitucionalizaciją, mums, deja, dar toli“, – apžiūrėjusi „Savus namus“ atsidūsta viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė Ugnė Grigaitė.
Žino, apie ką kalba
Tam, kad paslaugas būtų galima vadinti bendruomeninėmis ir iš tikrųjų vyktų deinstitucionalizacija bei žmonių socialinė integracija, esą nereikia statyti jokių namų. Nors Ugnei vos 27-eri – ji žino, apie ką kalba, ir atsako už savo žodžius.
Iškart po vidurinės U.Grigaitė išvyko mokytis į Didžiąją Britaniją. Studijuodama Lankasterio universitete socialinį darbą, mergina teikė bendruomeninę paramą suaugusiųjų, turinčių proto negalią, dienos centre. Baigusi studijas Ugnė gavo socialinės darbuotojos darbą valstybinėje įstaigoje – Lankašyro grafystės taryboje, kur praleido šešerius metus.
U.Grigaitė specializavosi ties darbu su suaugusiaisiais, turinčiais proto ir/ar psichikos negalią. Taip pat jai teko daug dirbti su įvairaus smurto aukomis, benamiais, žmonėmis, pripažintais neveiksniais.
Socialinis darbuotojas atlieka išsamius tyrimus, bandant nustatyti, ar gyventojai sutars, ar nebus per didelių charakterio nesutapimų.
„Viena iš mano atsakomybių šiame darbe buvo bendruomeninių „savarankiško gyvenimo“ paslaugų organizavimas ir koordinavimas“, – sako Ugnė, primygtinai atkreipdama dėmesį, kad „savarankiško gyvenimo“ paslaugos neturi nieko bendra su įstaigomis.
Pagalba: ir į banką, ir į šokius
Kad žmonėms būtų suteiktos „savarankiško gyvenimo“ paslaugos, pirmiausia reikalingi bendruomeninės paramos darbuotojai. Jie dirba įvairioms – privačioms ar valstybinėms – bendruomeninės paramos agentūroms.
„Bendruomeninės paramos teikėjai lanko žmones jų namuose, padeda jiems atlikti įvairius buities darbus, suteikia reikalingą pagalbą, kad žmogus, turintis negalią, galėtų kaip įmanoma daugiau darbų atlikti pats: ar tai būtų apsilankymas parduotuvėje, reikalų sutvarkymas banke, ar išvyka pas draugus, ar į šokių vakarą“, – pasakoja U.Grigaitė.
Jei žmogus, turintis vienokią ar kitokią negalią, neturi kur gyventi, ar tiesiog nori pradėti gyventi savarankiškai, minėtos agentūros, koordinuojant socialiniam darbuotojui, jam parūpina „savarankiško gyvenimo“ galimybes.
„Agentūros paprastai išperka arba nuomoja paprasčiausius butus ar namus, į kuriuos įsikelia negalią turintys asmenys. Priklausomai nuo individualių poreikių juos arba nustatytomis valandomis lanko, arba su jais 24 valandas per parą būna bendruomeninės paramos darbuotojai. Šie paprastai dirba pamainomis“, – veikimo schemą atskleidė pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad tokiuose „savarankiško gyvenimo“ namuose dažnai gyvena keli žmonės, turintys proto ir/ar psichikos negalią, bet niekada šie namai nevirsta didele institucija: gyventojų skaičius paprastai svyruoja nuo dviejų trijų iki daugiausiai keturių penkių asmenų.
„Prieš apgyvendinant kelis žmones kartu, socialinis darbuotojas atlieka išsamius tyrimus, bandant nustatyti, ar gyventojai sutars, ar nebus per didelių charakterio nesutapimų, ar jų negalia bei poreikiai netrukdys vieni kitiems turėti gerą gyvenimo kokybę, kokie yra rizikos faktoriai ir kaip juos reikės valdyti“, – aiškino Ugnė.
Jaučiasi savo namų šeimininkai
Į Lietuvą Ugnė grįžo vos prieš pusmetį. Į nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ kolektyvo gretas įsiliejusi mergina labai apsidžiaugė išgirdusi, kad Vilniuje duris irgi atvers vadinamieji savarankiško gyvenimo namai.
Tiesa, Ugnę iškart privertė suklusti faktas, kad specialiai šiems namams buvo atnaujintas pastatas Naujojoje Vilnioje.
Praeiviai dažnai net negali nuspėti, kad viename ar kitame name (bute) gyvena žmonės, turintys psichikos sutrikimų.
„Didžiojoje Britanijoje niekas nestato naujų idealių pastatų, kuriuose gyventų psichikos ar proto negalią turintys žmonės“, – tikina Ugnė. Šiandien ji nesibaimina teigti, kad Vakarų pasaulyje paslaugų, kurios teikiamos Vilniuje, niekas nevadintų bendruomeninėmis, nes „Savi namai“ tapo mini institucija.
„Vakaruose žmonėms, turintiems proto ir/ar psichikos negalią, yra sudarytos galimybės gyventi kaip pilnaverčiams visuomenės nariams. Jie turi gerą gyvenimo kokybę ir patys gali rinktis, kaip ir kur gyventi. Paslaugos taikosi prie jų, o ne atvirkščiai. Praeiviai dažnai net negali nuspėti, kad viename ar kitame name (bute) gyvena žmonės, turintys psichikos sutrikimų, nes ant jų durų nekaba tai skelbiančios lentelės. Tokios, rodos, smulkmenos padeda žmonėms, turintiems negalią, jaustis saugiai, patogiai, jų orumas išsaugomas ir teisė į privatų gyvenimą yra užtikrinama. Jie yra patys savo namų šeimininkai, patys kuria savo namų taisykles, o ne turi paklusti paramos darbuotojams“, – pasakojo Ugnė.
Paslaugas pritaiko žmogui, o ne atvirkščiai
Savarankiško gyvenimo namai Vilniuje Ugnės akimis – viso labo didelis bendrabučio tipo namas, kurio gyventojams, laimei, nereikia dalytis bendra virtuve ar tualetu: „Tai, aišku, labai gerai. Tai – poslinkis į gera, tačiau vis dar yra labai daug ką tobulinti.“
„Savuose namuose” įrengti 23 kambariai, kuriose yra galimybė apgyvendinti 28 žmones su psichikos negalia. Dienos centras, irgi veikiantis šiame pastate, yra skirtas ne tik „Savų namų“ gyventojams, bet ir kitiems vilniečiams, turintiems psichikos negalią.
Ugnės akį iškart patraukė ant durų kabantis užrašas, kiekvienam praeiviui skelbiantis, jog čia yra socialinės paramos namai. Be to, internete skelbiamas tikslus šių namų adresas, todėl privatumo ir tuo pačiu saugumo jausmo būsimiems gyventojams esą tikėtis neverta.
„Visa tai yra tikrai labai toli nuo socialinės integracijos skatinimo, atskirties ir stigmos mažinimo visuomenėje bei žmonėms suteikiamos teisės jaustis lyg jie gyventų savo namuose: pilnavertiškai, nepabrėžiant ir neskelbiant viešai, kokių jie turi problemų ar sunkumų, gerbiant bei atsižvelgiant į jų individualius norus, pasirinkimus, orumą ir privatumą“, – kalba Ugnė.
Visa tai yra tikrai labai toli nuo socialinės integracijos skatinimo, atskirties ir stigmos mažinimo visuomenėje bei žmonėms suteikiamos teisės jaustis lyg jie gyventų savo namuose.
Ji pastebėjo, kad Lietuvoje yra tam tikras paslaugų spektras, kuris pritaikomas negalią turintiems žmonėms. O turėtų būti atvirkščiai: kiekvienam žmogui reikėtų parinkti individualią, jo poreikius atitinkančią paslaugą.
„Tai ir yra esminis skirtumas tarp institucinės globos ir deinstitucionalizavimo. Didžiojoje Britanijoje yra sukurti specialūs šablonai, 20 puslapių klausimynas, skirtas žmogaus poreikiams išsiaiškinti ir į juos atsižvelgti“, – lygina U.Grigaitė.
Ne integracija, o socialinė atskirtis
U.Grigaitė atkreipia dėmesį į tai, kad socialinę atskirtį didina ir pati naujų globos namų Naujojoje Vilnioje lokacija. Rajonas yra nutolęs nuo miesto centro ir kitų gyvenamųjų rajonų, susisiekimas palyginti prastas – vos vienas autobusas, kursuojantis tik vieną ar du kartus per valandą, o savaitgaliais – ir dar rečiau.
„Peršasi mintis, kad norėta šiuos naujus „savarankiško gyvenimo“ namus nustumti kuo toliau nuo miesto centro ir nuo didžiosios visuomenės dalies akių. O patys Naujosios Vilnios gyventojai taip pat skundžiasi neva pavojingais ir tiesiog „kitokiais“ naujaisiais kaimynais“, – sako Ugnė.
Jai kelia abejonių ir tai, kokią gyvenimo kokybę gyventojai turės šiuose socialinės paramos namuose: „Personalas teigia, kad draugai ir kiti svečiai gyventojus galės lankyti tik tam tikromis valandomis, prieš tai vizito laiką būtinai suderinus su personalu. Taip pat, norėdami išeiti iš namų, gyventojai turės personalui atsiskaityti – pranešti, kada ir kur žada išeiti bei kada grįš. Jei atsitiks taip, kad gyventojai negrįš iki 22 valandos, jiems bus skambinama, jų ieškoma. Panašu, kad jau dabar yra kuriamos įvairios institucinei globai būdingos taisyklės, kurios bus bendros visiems būsimiems gyventojams, visiškai neatsižvelgiant į jų individualius poreikius, pomėgius, norus ar pasirinkimus, bei apskritai į būtinybę tokiems laisvių ir savarankiškų sprendimų suvaržymams.“
Pasak Ugnės, „Savuose namuose“ smarkiai justi klinikinė atmosfera, atstumas tarp personalo „mes“ ir būsimų gyventojų „jie“.
Negalia žmones veikia skirtingai
Nuostata, kad psichikos ar proto negalią turintį žmogų būtina nuolat kontroliuoti – labai stereotipinė. Negalia kiekvieną veikia labai skirtingai, pavyzdžiui, vienas žmogus gali visiškai nesugebėti tvarkytis su savo finansais ir jam reikės pagalbos šioje srityje, tačiau jis pilnai susidoros su buitimi, pasigamins valgyti, prisižiūrės higieną. Gali būti ir atvirkščiai.
Žinoma, būtina užtikrinti pusiausvyrą tarp atsižvelgimo į gyventojų poreikius, rizikos faktorių valdymo ir gyventojų norų bei pasirinkimų.
„Savuose namuose“ smarkiai justi klinikinė atmosfera, atstumas tarp personalo „mes“ ir būsimų gyventojų „jie“.
„Visais atvejais vyksta dialogas ir siekiama kompromisų, kad visų šalių interesai būtų patenkinti, kad nekiltų problematiškų ar konfliktinių situacijų ateityje. Tačiau viso planavimo ir paslaugų organizavimo centre turi būti žmogus, juk tai jo gyvenimas yra sprendžiamas, o jis yra geriausias šios srities žinovas ir savo paties poreikių ekspertas“, – Didžiojoje Britanijoje įgyta patirtimi dalijosi U.Grigaitė.
Kodėl nesekama pirmaujančių valstybių įkandin?
Ekspertai jau seniai kalba apie tai, kad Lietuvoje reikia ne statyti daugiau naujų pastatų – mini institucijų, bet kurti ir steigti tokias paslaugas, kurios žmonėms suteiktų paramą ir pagalbą jų pačių namuose.
Tokios paslaugos, skatinant socialinę žmonių, turinčių psichikos ir proto negalią, integraciją į visuomenę ir socialinės atskirties mažinimą, jau daug metų sėkmingai teikiamos keliose kitose Europos valstybėse: ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Airijoje, Švedijoje, Islandijoje, Ispanijoje ir kt.
„Socialiniai, visuomeniniai ir požiūrių pokyčiai vyksta palaipsniui. Naujų socialinės paramos paslaugų įkūrimas Naujojoje Vilnioje yra viena iš tokių palaipsninių vystymosi pakopų Lietuvos socialinių paslaugų srityje. Šiuo atveju tiktų patarlė: norėta, kaip geriau, tačiau išėjo, kaip visada. Juk visą tą milijoninį finansavimą, žmonių pastangas ir gerus norus buvo galima panaudoti ko nors efektyvesnio, individualesnio ir unikalesnio kūrimui, prisidedant prie taip Lietuvoje reikalingo deinstitucionalizacijos proceso vykdymo“, – neabejoja U.Grigaitė.
Proveržiui kliudo politinės valios stoka
Viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė pacitavo europiniame lygmenyje dirbančio kolegos žodžius: „Deinstitucionalizacijos kontekste geriau nieko nei kas nors. Tarpinis variantas tik stabdo pažangą.“
Tai kuriais metais mes pasieksime tikslą, kad žmonės gyventų ne institucijose?
Deinstitucionalizacijos proveržiui Lietuvoje, pasak K.Levickaitės, pirmiausia trūksta politinės valios. Iki praėjusių metų apie tai esą niekas nenorėjo net girdėti.
Tačiau šiemet prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo suburta darbo grupė Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems, likusiems be tėvų globos vaikams programos 2014–2020 m. veiksmų planui (toliau – De-I veiksmų planas – red. past.) parengti.
„Jis buvo ilgai ir nuobodžiai kankinamas. Dabar yra tam tikras jo variantas, tačiau jį reikia tobulinti, daug ką apgalvoti, pamatuoti, išdiskutuoti“, – sako K.Levickaitė.
Antraip iš 6800 neįgaliųjų, dabar gyvenančių socialinės globos įstaigose, 2020 metais liktų 5800.
„Tai kuriais metais mes pasieksime tikslą, kad žmonės gyventų ne institucijose?“ – retoriškai klausė K.Levickaitė.
Išlaikyti instituciją – labai brangu
Vilniuje duris atvėrus savarankiško gyvenimo namams tarptautinėse ataskaitose Lietuva esą galės užsidėti riebų pliusą.
„Tačiau realybėje matome, kad institucinė kultūra persikėlė į šią naują neva gerą paslaugą. Kaip užtikrinti, kad bendruomeninės paslaugos iš tikrųjų būtų bendruomeninės, atsakymo vis dar neturiu“, – pripažino psichologės išsilavinimą turinti viešosios įstaigos vadovė.
Kas iš to, kad vaikų globos namų plytos naujos, jei už jų vyksta tie patys dalykai kaip prieš dešimt metų?
Konstruktyviam dialogui su sprendimų priėmėjais trukdo daug priežasčių: politikų mentalitetas, suinteresuotų šalių baimė netekti darbo, jei būtų panaikintos institucijos, nerimas, kad bendruomeninės paslaugos valstybei kainuotų brangiau nei institucijų išlaikymas. Be to, pastaraisiais metais labai daug ES struktūrinių fondų lėšų investuota į institucijų renovavimą, infrastruktūros gerinimą.
„Niekas nenori pripažinti, kad šie pinigai panaudoti blogai. Kas iš to, kad vaikų globos namų plytos naujos, jei už jų vyksta tie patys dalykai kaip prieš dešimt metų? Bendruomeninės paslaugos nebus pigios, tačiau jos tikrai nebus brangesnės nei dabartinės institucinės sistemos. Be to, esmė – ne piniguose, bet rezultate. Ar nėra efektyviau neauginti socialiai pažeidžiamos ir suluošintos prarastosios kartos, kuri iš kūdikių namų keliauja į vaikų namus, tada į socialinės globos įstaigas ar kalėjimus?“ – retoriškai klausė K.Levickaitė.
Ne tik buitinis, bet ir dvasinis komfortas
Psichinę ar proto negalią turintiems žmonėms pirmiausia turėtų būti suteikiama profesionali psichologinė, socialinė, medicininė pagalba, užtikrinamas dienos užimtumas, būstas, jei reikia, integracija į darbo rinką, jei leidžia negalios lygis.
„Bendruomeninės paslaugos nereiškia, kad žmogus sėdi namie, jį aplanko darbuotojas, sutvarko buitį – ir viskas. Didžiojoje Britanijoje, jei žmogus jaunas, vertinama, ar jis gali mokytis, lankyti koledžą, o gal nestudijuoti pilna jėga, bet bent įsilieti į trumpalaikius kursus, gal gali gauti diplomą, mokytis amato. Gal jis nedirbs ir neužsidirbs pragyvenimui, tačiau jausis naudingas? O gal jis norėtų savanoriauti? Tada surandi veiklą, pavyzdžiui, prižiūrėti gyvūnus, į kurią jis galėtų įsitraukti. Tai ir yra integracija, kai nepalieki žmogaus likimo valiai. Ne tik tvarkai buitį ir higieninius reikalus, bet kartu užtikrini ir emocinį, dvasinį komfortą. Pavyzdžiui, jei žmogus religingas, tikintis, jam svarbu apsilankyti bažnyčioje ar sudalyvauti apeigose, jis bus nuvežtas, nes to reikia jo asmenybės stabilumui“, – pasakojo U.Grigaitė.
Kol kas bendruomeninių paslaugų ir deinstitucionalizacijos klausimas labiausiai rūpi nevyriausybinių organizacijų atstovas ir ekspertams. Prie De-I veiksmų plano rengimo prisideda gausus būrys Lietuvoje žinomų specialistų: Dalija Snieškienė, Dainius Pūras, Dana Migaliova, K.Levickaitė, Henrika Varnienė, Virginija Pleckevičienė ir kt.
Daiva Savickienė, Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoja: „Vilniaus miesto socialinės paramos centro Savarankiško gyvenimo namuose įrengti 23 būstai, iš kurių 18 – vienviečiai, 5 – šeimyniniai (turintys vaikų gyvena su jais). Būstai įrengti su atskiromis virtuvių nišomis, sanitariniais mazgais, todėl jų gyventojams sudarytos sąlygos savarankiškai tvarkytis buitį: atlikti namų ruošos darbus, praustis, gamintis maistą, apsipirkti, tvarkytis pinigų apskaitą, mokėti už komunalines paslaugas, kitus mokesčius.
Atkreipiame dėmesį, kad straipsnyje minimos sąvokos „globos namai“, „institucija“ tapatinamos su savarankiško gyvenimo namais. Tai klaidinanti informacija – šiuose namuose neteikiama socialinė globa.
Savarankiško gyvenimo namai nėra „atskirti“ nuo Vilniaus ir jo bendruomenės – šalia pastato yra viešojo transporto stotelė, parduotuvė, netoliese geležinkelio stotis (7 min. ėjimo pėsčiomis), bažnyčia, mokykla, darželis, poliklinika.
Apgyvendintiems savarankiško gyvenimo namuose žmonėms sudaromos namų aplinkos sąlygos. Jiems nereikia nuolatinės, intensyvios priežiūros, jie savarankiškai tvarko savo asmeninį gyvenimą. Tiems, kurie ne visai gali atlikti savo kasdienes veiklas, padeda socialiniai darbuotojai – siekiama veiklas atlikti ne už juos, o su jais drauge.
Šiuo metu savarankiško gyvenimo namuose jau gyvena 11 asmenų (2 iš jų su vaikais). Iš šiandien gyvenančių asmenų keli asmenys yra dirbantys, keli – registruojasi darbo biržoje kaip ieškantys darbo, keli dalyvauja profesinės reabilitacijos programose ir siekia įgyti pasirinktą profesinę kvalifikaciją. Savo asmeninį gyvenimą – svečių priėmimą, išvykimą – jie planuojasi savarankiškai.
Daugelis „Savų namų“ gyventojų iki šiol neturėjo savo būsto ir galimybės jį nuomotis, daugelis iš jų gyveno „prisiglaudę“ pas artimuosius, pažįstamus, kai kurie neturi nei šeimos, nei artimų giminaičių.
Dėl apgyvendinimo asmenys neretai kreipiasi iš Vilniaus nakvynės namų, psichikos sveikatos centrų, psichiatrinių ligoninių ir nevyriausybinių organizacijų.
Iki šiol Vilniaus mieste gyvenantys psichikos negalią turintys asmenys galėjo apsigyventi tik bendrijos „Giedra“ savarankiško gyvenimo namuose Švenčionių rajone, Magūnų kaime, esančiuose 60 km nuo Vilniaus (11 vietų). Tarpinių paslaugų iki apgyvendinimo socialinės globos įstaigoje Vilniaus mieste nebuvo.
Straipsnio pašnekovės minimas tokių asmenų apgyvendinimas atskiruose būstuose skirtingose miesto vietose – yra viena iš paslaugų teikimo formų. Ir Vilniuje ši forma jau taikoma – šiuo metu atskiruose sostinės rajonuose ieškomi būstai, kad apgyvendinti šeimynas iš Žolyno gatvėje esančių vaikų globos namų.
Atsakant į straipsnyje išreikštą mintį, kad būtent Naujoji Vilnia yra tas rajonas, kur žmonės yra atskirti nuo visų, atkreiptinas dėmesys, kad Savarankiško gyvenimo namai šiame rajone atsirado ne specialiai – savivaldybė šioje seniūnijoje turėjo nenaudojamus pastatus, kurie, pasinaudojant Europos Sąjungos struktūrine parama, galėjo būti pritaikyti šiai veiklai.
Savarankiško gyvenimo namai nėra „atskirti“ nuo Vilniaus ir jo bendruomenės – šalia pastato yra viešojo transporto stotelė, parduotuvė, netoliese geležinkelio stotis (7 min. ėjimo pėsčiomis), bažnyčia, mokykla, darželis, poliklinika."
