Džiaugiasi ramia gyvenviete
Irmos Misonienės gyvenimas juda tempu tarp didžiulės ramybės ir visiško chaoso. Juk viena vertus, Tatkūnai – itin rami gyvenvietė, tačiau iš kitos pusės – namie auga penki vaikai, iš kurių jauniausiam vos aštuoneri. Belieka tik įsivaizduoti, koks chaosas kartais turėtų apimti Irmos kasdienybę.
Pati moteris neabejoja – ji savo vietoje. „Tai ramus kaimelis. Nėra jokių išgeriančių žmonių, kaip kartais pasitaiko kaimuose. Ir vaikai jaučiasi visiškai saugūs, o aš galiu juos drąsiai išleisti į kiemą“, – gyvenimu provincijoje džiaugiasi moteris.
Pati I. Misonienė dirba netoliese esančioje kaimo sodyboje namų ūkio ekonome. Darbas intensyviausias vasaros laikotarpiu, kuomet atvyksta daugiau kaimo gyvenimu pasidžiaugti norinčių turistų, tad šaltuoju metų laiku moteriai lieka užtektinai laiko rūpintis savo atžalomis.
Pasirūpinti didele šeimyna padeda Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo parama maisto produktais, užtikrinanti, kad net kaimeliui išgyvenant sunkesnius laikus, vaikai turėtų ką valgyti.
Tikslas – užauginti sąžiningus žmones
Kaip jai sekasi auginti tiek vaikų? Ar kartais stengiantis įvesti tvarką pačiai jai nepritrūksta jėgų? Moteris aiškina, kad energijos negali stigti, jei kasdien prisimeni, kas tavo gyvenime svarbiausia.
Mano tikslas yra panašus kaip ir kiekvienos mamos – kad vaikai užaugtų dori, sąžiningi ir kažką savo gyvenime pasiektų.
„Mano tikslas yra panašus kaip ir kiekvienos mamos – kad vaikai užaugtų dori, sąžiningi ir kažką savo gyvenime pasiektų. Mano tikslas yra mano vaikai. Stengiuosi jiems įskiepyti, kad reikia būti dorais, reikia dirbti ir patiems užsidirbti. Mažesniems – jog reikia mokytis“, – prioritetus aiškina Irena.
Jos metodas tai daryti: kalbėti su vaikais jiems suprantama kalba. Mažiesiems labiau patinka palyginimai bei pavyzdžiai – tuomet paaiškinti sudėtingesnes moralines situacijas tiesiog paprasčiau.
„Jei sakyčiau patarimą, kurį pati turėčiau išmokti, tai sakyčiau – būti kantresne. Kantrybė gyvenime labai praverčia ir norėčiau kartais jos turėti daugiau. Na, o ką palinkėti kitiems? Net nežinau, tikriausiai viskas paprasta – kad visi stengtųsi vienas dėl kito ir gyventų geriau“, – aiškina ji.
Susilaukus vaikų, laimės supratimas pasikeitė
Galiausiai išgirdusi klausimą „ar ji laiminga“, I. Misonienė trumpai pagalvoja ir atsako filosofiškai: „Kaip pažiūrėsi. Su metais laimės supratimas keičiasi. Jaunystėje laimė atrodė vienokia, dabar jau visai kitaip. Džiaugiuosi, kai vaikai sveiki ir jiems viskas gerai. Darbą turiu, nereikia gyventi skurdžiai. Todėl taip, esu laiminga“.
Vaikų ir jos pačios laimė Irmai niekada neprasilenkia, nes, kaip teigia ji pati, kol laimingi bus vaikai, laimingi bus ir jų tėvai.
Viskas gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių pastangų.
„Kol neturėjau vaikų visada pirmiausia galvodavau apie save – ar aš turiu pakankamai. O dabar pirmiausia mąstau apie juos. Juk gali sau kažko ir neleisti, kad tik tavo vaikas galėtų nuvažiuoti į kokią ekskursiją, kuri jam daug reiškia“, – neabejoja ji.
Tiesa, I. Misonienė tiki, kad laimės receptų gali būti daugybė ir tai, kas tinka vienam, nebūtinai laimę atneš kitiems. Ir vis tik visus juos jungia šis tas bendro – net gražiausi ketinimai nevirs niekuo daugiau, jeigu koja kojon su jais neis sunkus darbas.
„Viskas gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių pastangų. Jeigu dirbsi sunkiai ir elgiesi teisingai, gali tikėtis rezultatų. Žmogus pats yra savo likimo kalvis“, – džiaugiasi Tatkūnų kaimo gyventoja.
