Į paieškos sistemą Google įvedus žodžių junginį „parduodu inkstą“ vartotojui pateikiami net keli rezultatai su potencialių prekeivių duomenimis. Trijų rūšių inkstus suinteresuotiesiems pirkėjams siūlo portalo Skelbiu.lt vartotojai. „Parduodu inkstą už sutartą kainą“, – rašo dar šių metų sausio 2-ąją dieną skelbimą čia įdėjęs kaunietis. Už savo inkstą mažų mažiausiai jis prašo 20 tūkst. litų, tačiau po suma prirašo, jog dėl kainos būtų galima ir susitarti.
Skubiai parduodu inkstą!!! Laukiu tik rimtų pasiūlymų.
„Skubiai parduodu inkstą!!! Laukiu tik rimtų pasiūlymų“, – rašo kitas tinklalapio vartotojas. Pastarasis taip pat iš Kauno ir yra pasiryžęs tartis dėl sumos. Jo skelbimas viešai publikuojamas jau nuo vasaros. „Parduodu inkstą, kaina derinama“, – skelbia asmuo, pasivadinęs „Inkstu“. Šis pardavėjas su potencialiais klientais pasiryžęs bendrauti tik elektroniniu paštu.
Kiek konkretesni skelbimų portalo Skelbikas.lt vartotojai. Šie prekeiviai apie savo įkainius ir situaciją kalba glaustai ir aiškiai. „Parduodu inkstą. Šeimoje yra finansinių bėdų, todėl noriu parduoti inkstą. Esu sveika, nerūkanti ir negerianti 19-os metų mergina. Kreiptis tik su rimtais pasiūlymais“, – rašo vilnietė. Mergina už nuosavą organą tikisi, rodos, nei daug nei mažai – 200 tūkst., arba kitaip – penktadalio milijono litų. Duokdie, su humoru į situaciją pažvelgė marijampolietis, tinklalapyje parašęs: „Sweikas sportiskas waikinas parduotu inksta skubej, 70 lt“.
Visa tai tėra menka dalis žinučių, skelbimų ir komentarų apie galimą prekybą nuosavais organais. Kreipiant dėmesį į po įvairaus pobūdžio straipsniais pateikiamus komentatorių pasiūlymus, skirtingų forumų bei diskusijų puslapių vartotojų pareiškimus apie pačių sugalvotus pasiūlymus, tokių potencialių prekeivių rastumėme gerokai daugiau. Tokiame internetiniame žmogaus kūno dalių turgelyje vartotojai, rodos, nesunkiai galėtų įsigyti ir plaučių, ir kepenų.
Sweikas sportiskas waikinas parduotu inksta skubej, 70 lt.
Įsigyti gali būti sunkiau nei atrodo
„Laba diena… Aš čia dėl inksto skambinu… Radau jūsų skelbimą internete ir norėjau paklausti, ar dar parduodat inkstą?“ – telefonu klausiu aš vieno iš rastų pardavėjų. „A, che che… Nu jo, o jums reikia inksto, ane?“ – klausia. „Taip, matot, čia tokia bėda nutiko pas mus, kad labai reikia. Žinot, donorų ilgai laukti reikia, galim ir nesulaukt laiku, tai gerai, kad radau jus… O kiek jūs prašot už tą inkstą?“ – graudžiu balsu domiuosi. „O tai kiek siūlot?“ – atsako pasiryžęs derėtis balsas. „Na nežinau, matot, pinigų daug neturiu, bet jau stengčiaus sukrapštyti, kiek pavyktų. Na, kokių dvidešimt tūkstančių pakaktų? Aš čia litais susimokėčiau...“, – provokuoju. „Nu, dvidešimt gal ir gerai, o tai kada jums čia reikia?“ – sutinka. „Kuo greičiau. O kada jūs galit?“ – toliau klausinėju. „Matot, man ryt į darbą, poryt irgi, tai nebent pirmadienį susitikt galim…“, – atsako.
Tolimesnio pokalbio metu mudu – pirkėjas ir prekeivis – mėginome šnekėtis it medikai. Aptarėme kraujo grupes, donoro ir recipiento duomenis, operacijų reikalus. Padėjusi telefono ragelį dar ilgai sėdėjau be žado – šitas žmogus man duotų savo inkstą pernelyg nesigilindamas nei kam, nei kodėl.
Nors su šiuo prekeiviu pavyko susisiekti iš pirmo karto, toliau situacija klostėsi gerokai sudėtingiau. Aštuoni neteisingai skelbimuose nurodyti telefono numeriai, trys telefono ragelio nepakėlę pašnekovai ir vienas isterikas, kuris išgirdęs, kokiu reikalu skambinu, tiesiog pasiuto. „Tu ką??? Ko čia skambinėji??? Tu gal pasitikrink, kokį numerį vedi, kai skambini? Inkstą čia pirkt nori! Dar to betrūko. Ar girdi? Ne ten tu paskambinai“, – išrėkė. Akivaizdu, jog žmogelis tebuvo pakištas ir tapo kažkieno pokštų auka.
Tiesa, pavyko susisiekti ir su mergina, kuri savo nuomonę inkstų pardavimo klausimais jau spėjo pakeisti. „Aha, įdėjau tą skelbimą, bet, žinokit, nebeparduodu jau. Tiesiog situacija pasikeitė, ne, jau tikrai nebeparduosiu“, – švelniai ir užjaučiančiai kalbėjo ji apgailestaudama, kad man, vargšei, su išdaviku inkstu, padėti niekuo negali.
Prekybą lemia nepriteklius
Internete, rodos, klestinčią nuosavų organų pasiūlą įvertinti pasiryžo psichologas-psichoterapeutas Robertas Petronis. Specialistas tikina pats pastebėjęs ne vieną tokį skelbimą ir spėja, jog tokius žmonių siūlymus lemia finansinės problemos.
„Žinoma, negaliu pasakyti, kas dedasi tų žmonių galvose, ir mano prielaidos tėra spėjimai. Tačiau manau, kad už kiekvieno tokio skelbimo slepiasi nevilties istorija. Manau, kad tai siejasi su skolomis ir finansiniais nepritekliais. Koks žmogus bebūtų, kūnas ir sveikata yra vienas brangiausių mūsų turtų, tad jei jis ryžtasi parduoti savo organą būdamas visiškai sveikas, anonimiškai, juodojoje rinkoje ir nežinodamas, kur tas organas atsidurs, faktas, kad situacija yra rimta. Tai gali būti siekis išlaikyti savo šeimą ar rasti pragyvenimo šaltinį prispyrus bėdai“, – svarsto psichoterapeutas.
Anot eksperto, neretai ištikus bėdai žmonės ryžtasi tiesiog „griebtis šiaudo“ ir tokia alternatyva jiems gali pasirodyti išties palanki bei lengvai išsprendžianti bėdą. „Kai žmogų bėdos prispiria prie aklavietės, jis ima mąstyti, kad verta griebtis bet ko ir bet kokia kaina. Dažnai tokiu atveju mąstymas susiaurėja. Tą galima sulyginti su savotiška loterija. Pavyzdžiui, žmonės užstato nekilnojamąjį turtą tikėdamiesi išlošti, o įkliūva į dar didesnę bėdą“, – pasakoja R. Petronis.
Psichoterapeuto teigimu, ryžtą parduoti nuosavą organą gali paskatinti ir aplinkinių elgesys. „Žinoma, įtaką daro ir tokių skelbimų gausa – žmonės mato, kad kiti skelbia parduodantys, ir patys paskelbia. „Juk jei ir kiti taip daro, tai, matyt, nieko čia baisaus“, – gali svarstyti jie. Tai savotiškas savęs guodimas. Sunkiai įsivaizduoju, kad kas nors tokį sprendimą darytų nepagrįstai“, – svarsto R. Petronis.
Už skelbimus nebaudžia
Kaip teigia Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas spaudai Ramūnas Matonis, nors prekyba organais yra laikoma nelegalia, nubausti skelbimus įdėjusių interneto vartotojų nėra pagrindo. „Vien tik skelbimas apie norą pasipelnyti iš nuosavų organų nėra nusikalstama veika, todėl tokių skelbimų autoriams ir nėra galimybių taikyti kokių nors sankcijų“, – sako atstovas.
Anot pašnekovo, šiuo metu Seime yra svarstoma galimybė papildyti Baudžiamąjį kodeksą straipsniu „Prekyba žmogaus organais, audiniais, ląstelėmis arba embrionu“, kuris ir kriminalizuotų tokias veikas kaip siūlymą pirkti ir parduoti žmogaus organus, ląsteles ar panašiai. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra kriminalizuota tik prekyba žmonėmis siekiant įgyti nukentėjusiojo asmens organą, audinį arba ląstelių.
Nusipirkti ir transplantuoti Lietuvoje neįmanoma
Nors internete nuosavais organais prekiaujančių verslininkų užtektinai knibžda, vis dėlto sėkmingai transplantuoti nupirktą organą Lietuvoje kone neįmanoma. Jau beveik trylika metų skirtingų organų transplantacijų operacijose dalyvaujančio pilvo chirurgo Vitalijaus Sokolovo teigimu, slapčia persodinti kūno dalį gal ir būtų realu, tačiau anksčiau ar vėliau toks kriminalas paaiškėtų. „Organų persodinimo operacijose dalyvauja apie 20 žmonių. Mūsų šalis yra gana maža ir specialistų, gebančių transplantuoti organą, yra nedaug, todėl suburti visus į vieną operaciją bei tikėtis, kad niekas to nesužinos, atrodo nerealu“, – prekiautojų lūkesčius pasipelnyti pašiepia chirurgas.
Daugiau apie donorystę skaitykite čia.
Anot jo, tokie prekeiviai bei pirkėjai, matyt, nesupranta, jog organų transplantacija nesibaigia viena operacija. „Persodinus organą žmogus visą gyvenimą turi gerti specialius valstybės finansuojamus vaistus, atlikti tyrimus, būti prižiūrimas medikų. Nebus taip, kad „įsidėsite“ organą ir gyvensite laimingai. Neįtikėtina viltis, kad niekas apie tai nesužinos. Lietuva yra tokia, kad jei pas kaimyną kas nors vyksta, apie tai žino visas namas“, – ironizuoja V. Sokolovas.
Neapmąstyta lieka ir tai, kad norint persodinti organą reikia atlikti daug tyrimų, kurių pagalba nustatoma, ar operacija yra galima atlikti. „Pavyzdžiui, pirkdami automobilį jūs galite pasakyti
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr |
prekeiviui, kokius duomenis jis turi turėti, kad atitiktų jūsų pageidavimus. Organas jums taip pat turi tikti, o jo duomenų jums niekas nepasakys – tam reikia specialių tyrimų, kurių slapčia taip pat neatliktumėte. Taip, jūs galite nusipirkti inkstą, tačiau tai nereiškia, kad galėsite jį transplantuoti“, – transplantacijų specifiką aptaria chirurgas.
Paklaustas, ar yra girdėjęs apie nelegalias organų transplantacijas pasaulio praktikoje, V. Sokolovas prisiminė girdėjęs kelis gandus. „Pats tokių įvykių neseku, tačiau man teko girdėti, kad Afrikoje prekyba organais klesti. Juk ne veltui prieš įvairias konferencijas medikus pasitinka protestai prieš nelegalias transplantacijas. Žinau, kad dalyje pietinių šalių net specialiai auginami žmonės, kurių likimas aiškus – jie gyvena tam, kad atiduotų savo organus“, – žiniomis dalijasi medikas.
Parduoti siūlo ir atvykę į transplantacijos biurą
Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Asta Kubilienė tikina, jog visi donorystės ir transplantacijos atvejai yra griežtai reglamentuoti įstatymų, o norint tapti organų donoru reikia atitikti daugybę kriterijų.
„Reglamentuotas yra kiekvienas žingsnis. Yra ministro įsakymai, yra transplantacijos įstatymai, kritinių būklių įstatymas ir kiti. Juose aprašyta visa sistema, kada galima vykdyti transplantaciją, ir kada – ne. Kiekvienas organas taip pat turi savo aprašus, iš kurių matyti, kada jį galima transplantuoti – jis turi atitikti daugybę kriterijų“, – sako specialistė.
Anot A. Kubilienės, tikėtis, kad prekyba organais kada nors bus legalizuota, nė neverta, mat tai prilygtų žmogaus įkainojimui. „Reikia pabrėžti, kad žmogus negali būti parduodamas ir jo įkainoti
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Donorų organai gabenami sraigtasparniu |
jokiais būdais negalima. Jeigu mes leidžiame parduoti savo organus, iškreipiame visą donorystės ir transplantacijos sistemą. Su organų prekyba kovoja visos šalys, tad nemanau, kad ji kada nors bus legalizuota“, – svarsto ji.
A. Kubilienė pasakoja, jog pasiūlymų nupirkti organus sulaukia ir pats sostinėje įsikūręs transplantacijos biuras. „Duomenų apie prekybos atvejus mes neturime, tačiau puikiai žinome apie tam tikros visuomenės dalies neišprusimą. Tam tikri žmonės ateina į mūsų biurą ir siūlo parduoti savo organus – jie pasižymi specifine išvaizda, atitinkamu intelektu. Tokiais atvejais bandome jiems paaiškinti apie visą teisinę bazę ir kitus dalykus jiems suprantama kalba“, – pasakoja direktorė.
Anot A.Kubilienės, prieš dešimtmetį tokių atvejų pasitaikydavo gerokai daugiau – biure perdien apsilankydavo net keli potencialūs prekiautojai, tačiau šiandien jie pasirodo gerokai rečiau. „Paprastai tai žmonės iš įkalinimo įstaigų“, – pasakoja pašnekovė.
Internete aptinkamus skelbimus apie norą parduoti nuosavus organus A. Kubilienė vertina itin skeptiškai: „Žinote, aš pati galiu įkelti skelbimą, kad parduodu Gedimino pilį. Vargu ar kas nors manimi patikės ir susidomės mano pasiūlymu.“
Šis tekstas yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto antro kurso studentų pirmojo „Infojazz“ projekto „Donorystė: iššūkiai, viltys, išgyvenimai“ dalis. Daugiau studentų darbų galite rasti čia.
