Šioje parduotuvėje Reikjavike lankosi daug lietuvių emigrantų, nes čia tiesiog labai pigu. O pigu todėl, kad visos prekės atkeliauja ne iš fabrikų ar sandėlių, o iš netoliese esančio sąvartyno. Vieni žmonės išmeta, kiti surenka, jeigu reikia, pataiso, o tada tiktai randa naują pirkėją. Ankstyvą rytą, dar prieš atidarymą, prie durų jau būriuojasi pirkėjai. Jie žino, kad geresni daiktai iš lentynų dingsta labai greitai, todėl, jei nori ir pigiai, ir gerai, teks labai pasistengti.
Islandijoje kainos didelės – panašiai kaip Norvegijoje ar Danijoje. Taigi, nieko keisto, kad tik atvykęs čia gyventi daug ko negali sau leisti. Emigrantams, kuriems čia apsigyvenus reikia būtiniausių daiktų, tokia parduotuvė – tikras išsigelbėjimas. Pirmuosius savo baldus čia įsigijo ir lietuvė Violeta. O šiandien emigrantė jau nebe pirkėja, o pardavėja: „Prieš daugybę metų čia pirkau pirmą kėdę, pirmą stalą, pirmą sofą, pirmus indus... Pamenu, kai atėjau pirmą kartą, galvojau, vau, kaip aš norėčiau čia dirbti. Pagaliau dirbu".
Paklausta, kuo buvo sužavėta pašnekovė sako, kad išliko stiprus pirmasis įspūdis. Be to, norint sutikti lietuvį Islandijoje, tereikia užsukti į šią parduotuvę. Visgi moteris su tautiečiais bendrauja retai. „Žmonės yra labai pavydūs. Bent jau man su kuriais teko susidurti“, – paaiškina ji.
Islandijoje lietuviai dirba panašius darbus kaip Skandinavijoje: statybos, restoranai, parduotuvės. Ištvermingesni renkasi laivininkystę, o ištroškę nuotykių tampa gidais, pavyzdžiui, ledynuose. 2017 m. vidutinė mėnesio alga Islandijoje buvo maždaug 4000 eurų. O ten, kur pinigai – ten ir lietuviai. Dalis jų Islandijoje negyvena nuolat – atvyksta keliems mėnesiams, užsidirba ir vyksta namo.
Prekės atkeliauja iš sąvartyno
„Kiekvieną rytą pradedame kraustydami konteinerį. Kartais jų būna 5 ar net 6. Jie atkeliauja iš sąvartyno, iš „Sorpos“. [...] Pas mus atkeliauja specialūs konteineriai, kuriuos peržiūrime. Turinį rūšiuojame į didelius ir mažus daiktus, žaislus, knygas, elektroniką, baldus. Kiekvienas žmogus turi savo skyrių, kuriame dirba“, – pasakoja moteris, pati dirbanti mažų daiktų skyriuje. Ji aiškina, kad sugadinti daiktai yra išmetami, o geri patenka į parduotuvę.
Parduotuvėje pilna visko – daiktų čia tūkstančiai. „Indai, baldai, dekoracijos, papuošalai, antikvariniai niekučiai – kokių tik dalykų neišmeta žmonės“, – stebisi moteris ir parodo savo darbo vietą. „Mes pasidedame dėžes, [...] išimam daiktus. Sudaužyto daikto jau neparduosim, todėl plastiką ir stiklą rūšiuojam, baterijas išimame“, – sako ji.
Ne visi daiktai, kuriuos išmeta Islandijos gyventojai – pigūs ar prasti. Dauguma jų nesulūžę ir tinkami naudoti, o kai kurie labai brangūs. Violeta kartais nustemba, kaip galima išmesti, pavyzdžiui, auksinius auskarus ar dizainerio suprojektuotą šviestuvą. „Buvo krėslas, parduotuvėje kainuojantis beveik 500 tūkst. kronų. Žmonės išmeta viską: auksą, sidabrą, papuošalus, brangią kosmetiką, vazas, žvakides, net drabužius su etiketėmis“, – vardija lietuvė.
Paklausta, kodėl Islandijos gyventojai išmeta tokius daiktus, ji sako tiksliai atsakyti negalinti – galbūt tiesiog nusprendžia, kad jiems to daikto nereikia. Visgi pasitaiko ir tokių situacijų, kai išmestą daiktą nori susigrąžinti.
Statulėlė už tūkstančius eurų
Anksčiau Panevėžyje gyvenusi Violeta dirbdama sąvartyno parduotuvėje tapo kone kainų eksperte. Vien pamačiusi daiktą, ji jau žino, kiek apytiksliai jis kainuoja ir kaip apskritai yra vertinamas tas prekės ženklas. Žinoma, kartais reikia ir ekspertų nuomonės. Pavyzdžiui, papuošalai dažnai atiduodami juvelyrams, kad šie pasakytų, ar briliantai tikri. „Kai pradėjau čia dirbti, tikrai nieko nenusimaniau. Bet išmokau – buvo, kad važiavau į parduotuvę, žiūrėjau, kiek kas kainuoja“, – pripažįsta ji.
Paklausta, kokį brangiausią daiktą yra radusi, pašnekovė neslepia: „Esu radusi statulėlę, kurios kaina yra 7800 eurų. Pačių brangiausių daiktų skyriuje nieko nepačiupinėsi – viskas po stiklu ir labai saugoma. Jei klientas nori ką nors apžiūrėti, turime žmogų, kuris dirba kasoje ir paduoda apžiūrėti. Jeigu klientas nusprendžia pirkti, privalo mokėti čia, negali nusinešti į kitą kasą tam, kad negalėtų įsidėti į kišenę ir išeiti“. Lietuvė Violeta rodo ir kitus brangius daiktus, pavyzdžiui islandiškus senovinius meno dirbinius ir net iškamšą už 11 500 kronų. Anot moters, pastarąją žmonės mėgsta.
Čia yra ir daug prekių, kurios tikrai labai pigios: šaukštai, puodeliai, plokštelės, knygos. Daug ką galima įsigyti net pigiau nei už 1 eurą. „Tai – mano skyrius, mažų daiktų skyrius. Čia – vienas mylimiausių skyrių – plokštelės. Kai atsidarom, žmonės apsupa viską, peržiūrinėja. Parduodam tikrai nebrangiai, po 200 kronų. Žmonės labai perka, nes dabar plokštelės labai populiaru“, – sako ji.
Netgi atsiranda žmonių, kurie čia pigiai apsiperka, o paskui internete tas pačias prekes parduoda gerokai brangiau. Anot pašnekovės, yra žmonių, kurie parduotuvėje būna kiekvieną dieną nuo pat atidarymo iki uždarymo. Jie „gaudo“ pačius brangiausius daiktus ir juos perparduoda internete net ir 10 kartų brangiau.
Nelengvas kelias svajonių link
Gyventi į Islandiją Violeta atsikraustė prieš 10 metų, tačiau pradžia šioje šalyje Violetai lengva nebuvo. Panevėžietė neturėjo laiko grožėtis Islandijos gamtos stebuklais, nes svarbiausia buvo dirbti ir užsidirbti. Visgi palyginti su pinigais, kuriuos tuo metu uždirbdavo Panevėžyje, Islandija atrodė kaip nesibaigiančios aukso kasyklos.
„Patys pirmieji metai Islandijoje buvo labai sunkūs, – prisimena pašnekovė. – Buvo darbas-namai, darbas-namai, daug ašarų, nes nei draugų, nei pažįstamų. Anglų kalbos nemokėjau, tad teko visko mokytis nuo pradžių. Dirbau restorane padavėja, dirbdavau nuo 13 iki 24 val., kartais ilgiau. Grįždavau namo, išsimiegodavau ir vėl į darbą – taip beveik metus. Atsimenu, gavau savo pirmąją algą, 280 tūkst. kronų, kai išsiverčiau litais, buvo tikrai labai daug.“
Violeta ir jos vaikinas lietuvis manė, kad susitaupys pinigų, grįš į Lietuvą, pasistatys namą ir ramiai sau gyvens. Bet Violetos namas stovi ne Panevėžyje, bet Reikjavike, o gyvena ji ten nebe su lietuviu, o su emigrantu iš Lenkijos. Per 10 Islandijoje praleistų metų Violeta sako pasiekusi viską, apie ką svajojo. Turi ir nuosavus namus, ir automobilį, du vaikus, vyrą, o jai dar tik 32-eji. Beje, nemažai daiktų namuose yra iš parduotuvės, kurioje dirba.
Lenkas piršosi du kartus
Dviejų vaikų mama džiaugiasi, kad jai nereikia gaminti maisto. Lenkas Michalas – virtuvės šefas, skaniais patiekalais džiuginantis ir darbe, ir namuose. Bet jų meilės istorijoje – ne vien džiugesys. Viskas prasidėjo nuo pykčių.
Lietuvė Violeta pasakoja, kad Michalas iš pradžių jai nepatiko, jiedu net nesisveikindavo, o po vieno apsižodžiavimo nesišnekėjo net pusmetį. „Čia labai tinka posakis, kad nuo neapykantos iki meilės – tik vienas žingsnis. Pakako vos kelių kelionių automobiliu ir pykčiai pavirto jausmais, kurie tęsiasi iki šiol. Pasirodė, kad mes turim labai daug bendro. Abu labai mėgstam akmenis, kristalus ir taip toliau. Patys važiuodavom į kalnus, su kaltuvais daužydavom juos, rinkdavom“, – pasakoja moteris.
Meilė įsiplieskė tokia karšta, kad Michailas pasipiršo Violetai net du kartus: „Pirmą kartą automobilyje. Nuvažiavome prie gražaus ežero, padovanojo žiedą. O kitą kartą namuose – tada buvo mano gimimo diena. Vestuvių didelių nekėlėme, nedarėme jokio „baliaus“. Nesituokėm bažnyčioj, kadangi aš nesu praėjusi specialių kursų. Mes tiesiog „susirašėm“.
Prieš mėnesį Violeta tapo Islandijos piliete. Tai padaryti nelengva – teko laikyti islandų kalbos egzaminą, o atsakymo emigrantė laukė beveik pusantrų metų. Dešimtmetį tolimoje šalyje praleidusi lietuvė sako, kad tik turėdama islandišką pasą galėjo pasijusti pilnaverte šalies gyventoja. Violetos dukros Lietuvos pilietybės irgi neturi.
„Reikjavike yra Lenkijos ambasada, viską vietoje galima pasidaryti. Lietuvos ambasados čia nebuvo, todėl nesirinkome Lietuvos pilietybės. Joms buvo galima pasirinkti arba Lietuvos, arba Lenkijos pilietybę. Kadangi vyras yra Lenkas, tai mes padarėme Lenkijos pilietybę. Lenkija leidžia turėti dvi pilietybes, todėl jos ir lenkės, ir islandės. Jeigu būtų galimybė turėti dvi pilietybes, be abejo, pasilikčiau. Mano mama labai jaudinasi, kad nebeturiu Lietuvos pilietybės. Ji galvoja, kad po 30–40 metų man jos prireiks, gal aš grįšiu į Lietuvą“, – istoriją užbaigia Islandijoje gyvenanti Violeta.
