D.Daukanto teigimu, konvojaus pareigūnai patys sprendžia, ar naudoti antrankius, vežant įtariamuosius į teismą ar kitą instituciją. Pabėgimo galimybė, kaip teigė Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos vadovas, toli gražu nėra vienintelis veiksnys, į kuri atsižvelgiama, sprendžiant, ar uždėti asmeniui antrankius – labai svarbu stebėti, kaip elgiasi konvojuojamas žmogus.
Pareigūnas atkreipė dėmesį į tai, kad, nepaisant to, koks yra žmogaus išsilavinimas, darbo patirtis ar jo būdas, stresinėje situacijoje jo elgesys gali būti nenuspėjamas. Kalbėdamas apie šios specialiosios priemonės naudojimą D.Daukantas tvirtino, kad antrankiai gali būti užsegami net ir sulaikytoms nėščiosioms, neįgaliesiems ar nepilnamečiams.
– Kilus teisėjų korupcijos skandalui, viešojoje erdvėje pradėta stebėtis, kad nusikalstamomis veikomis įtariami teisėjai į teismą buvo vedami su antrankiais. Kam to reikėjo?
– Policijos įstatyme aiškiai apibrėžta, kad policijos pareigūnas turi teisę naudoti antrankius ir kitas surišimo priemones. Viename iš punktų nurodoma, kad teisę naudoti minėtas priemones pareigūnas turi, konvojuodamas, pristatydamas jį į policijos įstaigą ar kitą instituciją asmenis, padariusius administracinius nusižengimus, nusikalstamas veikas ar galimai padariusius nusikalstamas veikas. Yra ir policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurioje lygiai taip pat yra numatyta, kad konvojuojant asmenis į teismo posėdžius ar procesinių tyrimų atlikimo vietas, jiems gali būti uždedami antrankiai.
Taigi įstatymas leidžia taip elgtis, ir policijos pareigūnams palikta teisė kiekvienu atveju spręsti savarankiškai. Pareigūnai priima sprendimą, atsižvelgdami į tam tikras aplinkybes. Viešojoje erdvėje šiuo atveju nuskambėjo, kad „čia teisėjai, jie nebūtinai bėgs“, bet pabėgimo galimybė nėra vienintelis argumentas ir vienintelis faktorius, kuris nulemia pareigūnų sprendimus. Atsižvelgiama į daugiau aspektų, pareigūnas, būdamas vietoje, įvertina situaciją.
Kalbant apie paskutinį įvykį, tai patys puikiai matėte, koks buvo susidomėjimas tyrimu, koks buvo rezonansas. Tai reiškia, kad toje aplinkoje bus labai daug žmonių, triukšmo – žurnalistai, kameros, fotoaparatai, blykstės. Kitas dalykas – atsižvelgiama į konvojuojamo žmogaus būseną, tai yra į stresą, nerimą, pasisakymus, dviprasmiškų minčių išreiškimus. Nekalbant apie minėtą įvykį, gali būti tokia situacija, kad asmuo į teismą konvojuojamas be antrankių, bet po teismo sprendimo jis gali būti konvojuojamas jau su antrankiais, kadangi žmogus vienaip jaučiasi, elgiasi iki teismo sprendimo paskelbimo, bet gali visiškai kitaip jaustis, elgtis, išgirdęs nuosprendį.
– Ar tai reiškia, kad į teismą įtariamus teisėjus vežę konvojaus pareigūnai matė, kad susiklosčiusios aplinkybės gali sukelti konvojuojamų asmenų neadekvatų elgesį arba patys įtariamieji rodė požymius, kad gali elgtis nenuspėjamai?
– Nesakau, kad tie požymiai buvo, bet pareigūnai, kurie vykdė konvojavimą, jie galbūt tuos požymius matė. Galų gale mes kiekvienas, šiandien sėdėdami namuose ar darbo vietoje, galvojame, kaip mes galėtume elgtis tam tikroje situacijoje, bet pakliuvę į stresinę situaciją mes galime elgtis visiškai neadekvačiai. Konvojuojamas asmuo galbūt yra ramaus būdo, nekeliantis įtarimų, tačiau pakliuvęs į stresinę situaciją jis gali nesusivaldyti, gali tą patį žurnalistą, kuris prieš veidą kiša fotoaparatą, stengdamasis nufotografuoti, pastumti.
– Ar žmogaus išsilavinimas, darbo patirtis turi įtakos žmogaus elgesiui stresinėje situacijoje?
– Jeigu kalbame apie konvojuojamą asmenį, tai jo elgesiui įtakos neturi nei amžius, nei socialinis statusas. Aišku, jeigu konvojuojamas kažkoks recidyvistas, kuris kažkada yra priešinęsis, tai akivaizdu, jog siekiant užtikrinti pareigūnų, aplink esančių žmonių saugumą, užkardyti galimą pabėgimą ar smurto išpuolį, tai faktas, kad dedi tam žmogui antrankius. Kita vertus, gali būti ramus žmogus, kuris savo patirtyje neturėjo smurto protrūkių, bet atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, tie antrankiai gali būti uždėti.
– Vienaip ar kitaip, jūs nepritariate po teisėjų korupcijos skandalo viešojoje erdvėje pabirusiems samprotavimams, kad teisėsauga surengė „antrankių šou“?
– Jeigu tie asmenys, kurie taip kalba, dažniau apsilankytų teisme ir pamatytų konvojuojamus žmones, tai pamatytų, kad tie antrankiai yra pakankamai dažnai naudojami. Tai nėra kažkoks stebuklas ir šiuo konkrečiu atveju nebuvo išskirtinai vien šiems asmenims dedami antrankiai, o visiems kitiems nededami.
Beje, Policijos įstatyme yra numatyta, kad, jei nėra neišvengiamo pavojaus pareigūno ar kitų asmenų gyvybei, tai specialiąsias priemones naudoti draudžiama prieš nėščias moteris, prieš neįgaliuosius, prieš nepilnamečius, bet netgi ir šiais atvejais antrankiai yra išskirti, ribojimas negalioja ir juos galima uždėti minėtiems asmenims.
– Ar buvo tokių atvejų, kai konvojuojamas asmuo, kuriam buvo uždėti antrankiai, vėliau dėl šio pareigūnų sprendimo kreipėsi į teismą?
– Per ilgametę praktiką visokių skundų yra buvę – ir pagrįstų, ir nepagrįstų. Taip, visokių žmonių būna. Vieniems atrodo, kad su jais elgiamasi per griežtai, kad netinkamos priemonės naudojamos. Kiekvienas asmuo turi konstitucinę teisę ginti savo teises, gali skųsti pareigūnų veiksmus. Tai yra normali praktika demokratinėje valstybėje. Jeigu ir šiuo atveju (teisėjų korupcijos skandalo – LRT.lt) kažkas mano, kad buvo pažeistos jo teisės ar policijos pareigūnai padarė kažką neteisėto, tai be jokios abejonės tie žmonės gali apskųsti pareigūnų veiksmus. Bet vertinant informaciją viešojoje erdvėje ir kiek teko kalbėtis su pareigūnais, tai matome, kad įstatymų ribos nebuvo peržengtos.
– Ar buvo tokių situacijų, kai konvojuojant asmenis, jie užpuolė pareigūnus ar bandė pabėgti?
– Lietuva nėra iš tų valstybių, kurioje yra dažni pabėgimo ar bandymo pabėgti atvejai. Tiesa, yra tekę girdėti, kad asmenys, kurie įvertinus jų charakteristiką, atrodė potencialiai nebėgantys ir nebuvo naudojami antrankiai, konvojavimo metu bandė pabėgti.
Taigi Lietuvos policijos istorijoje per pastaruosius 20 metų yra buvę bent porą tokių atvejų, kai konvojuojami asmenys bandė pabėgti, bet šios istorijos turėjo laimingą pabaigą – tie asmenys buvo sulaikyti.
Be abejo, konvojavimo metu būna ir agresijos protrūkių. Dažniausiai žmogus elgiasi adekvačiai, vedamas į teismą, į teismo posėdį, jis tikisi jam palankaus sprendimo, tačiau išgirdus teismo nuosprendį žmogaus elgesys pasikeičia. Pavyzdžiui, kai tu nesitiki laisvės atėmimo bausmės, bet išgirsti tokį nuosprendį, tai akivaizdu, kad žmogus reaguoja į tai – vienas užsisklendžia savyje, kitame žmoguje prabunda agresija. Kas arčiausiai tuo metu prie žmogaus yra, tas ir gauna tą agresijos dozę, o arčiausiai būna konvojaus pareigūnai.
– Grįžkime prie ikiteisminio tyrimo dėl galimos teisėjų korupcijos. Turbūt ir pačiai policijai šis skandalas tapo tuo retu atveju, kai į teismą su antrankiais reikėjo lydėti teisėjus?
– Tai nėra kasdienis įvykis ne tik Lietuvos policijai. Tai nėra kasdienis įvykis visai valstybei. Tikrai negalime pasakyti, kad tai yra dažni atvejai.
– Ar policijos ir kiti pareigūnai, kurie dalyvavo su ikiteisminiu tyrimu susijusiose operacijose, jaučia visuomenės spaudimą?
– Ne, tikrai nėra jokio spaudimo iš visuomenės. Dažniausiai tas spaudimas kažkokiais klausimais iš visuomenės, jeigu ir būna, pasireiškia per žiniasklaidą, per socialinius tinklus. Kiek pačiam teko matyti, skaityti, šiuo atveju to spaudimo nėra. Patys pareigūnai tiesiogiai priekaištų nesulaukia.
– Pasitikslinsiu – ar nejaučiate spaudimo iš politikų? Jie intensyviai komentuoja skandalingąjį ikiteisminį tyrimą.
– Komentarų visada būna. Šis laikotarpis yra ypatingai jautrus: artėjant rinkimams, akivaizdu, kad gali kai kurie asmenys naudotis šiuo įvykiu ir bandyti reikšti savo nuomonę, galbūt daryti spaudimą. Bet mes vertiname šią situaciją, mes žinome, ką mes turime padaryti. Mes taip pat vertiname, kaip mes tai padarėme, analizuojame situaciją. Jeigu kažkokie asmenys linkę komentuoti tyrimą ir neigiamai vertinti situaciją, tai čia yra jų teisė ir valia.
