Kaustė nežinomybė
Pažintį su Lietuvos kariuomene vilkaviškietis Ramūnas Jasulaitis pradėjo dar 2001 m. Tuomet jis tapo kariu savanoriu ir juo išbuvo iki 2005 m. Per šį ketverių metų laikotarpį vyriškis išmoko naudotis įvairiais ginklais, turėjo galimybę dalyvauti šaudymo ir kitokio pobūdžio pratybose, išklausė daugybę teorinių paskaitų.
Prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, R.Jasulaitis buvo pakviestas atlikti privalomus trijų savaičių trukmės parengtojo rezervo karių mokymus. Į juos rinkosi tie, kurie jau turi tam tikrų karinių žinių, t.y. buvę kariai savanoriai bei kariai, atlikę privalomąją tarnybą. Pagrindinis šių mokymų tikslas – atnaujinti seniau įgytas žinias.
„Prisipažinsiu, prieš šiuos mokymus šiek tiek nerimavau. Svarsčiau, kam to reikia, koks viso to tikslas. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad per tas tris savaites įgijau neįkainojamos patirties bei žinių. Manau, jog tokie mokymai yra labai reikalingi“, – tvirtino R.Jasulaitis.
Kitas vilkaviškietis Arūnas Jarašiūnas tarnybą atliko dar seniau – 1998-1999 metais. Priešingai nei R.Jasulaitis, šįsyk pašauktas į parengtojo rezervo karių mokymus jis nerimo nejautė, o netgi labai to laukė. Vyriškis prisipažino, kad ir pats svarstė prisijungti prie karių savanorių, o po neseniai atliktų mokymų šis noras tik dar labiau sustiprėjo.
„Tarnavau maždaug prieš dešimtmetį. Šįkart viską prisiminti buvo labai įdomu, tačiau šioks toks nerimas prieš mokymus, aišku, kaustė. Buvau turbūt jauniausias iš visų mokymų dalyvių“, – sakė šiemet trisdešimtmetį švęsiantis dar vienas vilkaviškietis Dainius Kučiauskas.
Pajuto skirtumus
Visi suvalkiečiai karinius mokymus atlikti buvo šaukiami Alytaus regioninės karo prievolės ir komplektavimo skyriaus specialistų. Šiam skyriui priklauso Alytaus ir Marijampolės regionai. Praėjusiais metais šio skyriaus organizuotuose mokymuose dalyvavo beveik šimtas vyrų iš Suvalkijos bei Dzūkijos.
Mokymų dalyviai buvo išskirstyti į tris būrius. Iš pradžių rezervistai nuvyko į Rukloje esantį karių mokymo centrą, kuriame gavo visą mokymams reikalingą amuniciją. Čia buvo patikrinti ir vyrų su savimi atsivežti daiktai. Iš tų, kurie turėjo alkoholinių gėrimų, šie buvo konfiskuoti.
Perėję patikrą Rukloje, visi kariai buvo nuvežti į Kazlų Rūdos poligoną, kuriame ir praleido tris savaites.
Kai aš tarnavau, neturėjau jokių teisių, o bausmės būdavo itin griežtos. Dabar į viską žiūrima liberaliau, – lygino A.Jarašiūnas.
„Mūsų būryje buvo 32 nariai. Visi gyvenome palapinėse po 5–6 žmones. Mūsų būrys vienintelis turėjo savo skanduotę. Pirmą savaitę vyko teorinės paskaitos, antrą – šaudymo pratybos, o trečią – įvairūs žygiai. Jau netrukus gavome ginklus, o iš viso per šiuos mokymus kiekvienas iššaudėme mažiausiai po 3 tūkst. šovinių. Dabartiniai kariuomenės ginklai itin modernūs. Jie visiškai skiriasi nuo tų, su kuriais susipažinau dar būdamas kariu savanoriu. Šiuolaikiniai ginklai yra lengvesni, taiklesni“, – skirtumus vardijo R.Jasulaitis.
Jam antrino ir kiti kolegos vilkaviškiečiai. Anot A.Jarašiūno, prieš dvidešimt metų kariuomenėje leisdavo iššauti po 2-3 šovinius per dieną, todėl tų laikų su šiais net neįmanoma lyginti.
„Per dvidešimt metų daug kas pasikeitė. Kai aš tarnavau, neturėjau jokių teisių, o bausmės būdavo itin griežtos. Dabar į viską žiūrima liberaliau“ – pripažino A.Jarašiūnas.
Prieš dešimtmetį tarnavęs D.Kučiauskas taip pat sutiko, kad tokiomis sąlygomis, kokios buvo sudarytos dabar, seniau būtų galėjęs tarnauti ir ilgiau nei metus.
Šįkart dalyvaudami parengtojo rezervo karių mokymuose vyrai mokėsi paruošti pasalas, atsitraukti iš jų, kasti apkasus, įrengti patrulio bazę, turėjo galimybę šaudydami išbandyti savo taiklumą iš mažiausiai penkiolikos skirtingų pozicijų, susipažino su NATO fonetine abėcėle.
„Paėmęs ginklą jau mokėčiau, kaip jį užtaisyti, saugiai ardyti ar valyti. Galėčiau orientuotis pasalose, žinočiau, kaip nuginkluoti negyvą žmogų. Pavyzdžiui, niekada iki tol nebūčiau net susimąstęs, kad po lavonu gali būti padėta granata, todėl labai svarbu tinkamai jį apžiūrėti“, – įgyta patirtimi dalijosi R.Jasulaitis.
Sukėlė gaisrą
Nors mokymų dienotvarkė buvo gana intensyvi, nes įvairūs užsiėmimai vykdavo iki vėlyvo vakaro, laiko atsipūsti tikrai užteko. Kariams buvo surengta ekskursija po Kazlų Rūdos apylinkes, jie stebėjo demonstruojamą karinę techniką, o tikintiems netgi sudaryta galimybė aplankyti bažnyčią. Be to, ir pratybos vyko ne visiems vienu metu. Pavyzdžiui, kol vieni šaudė, kiti juos stebėjo arba ilsėjosi. Būtent šaudymo pratybose ir atsitiko bene nemaloniausias incidentas.
„Vyko naktinės šaudymo pratybos. Reikėjo pataikyti į kylančius sunkiai įžiūrimus taikinius. Buvo sugalvota į viršų leisti signalinę raketą, kuri krisdama žemyn turėjo viską gerai apšviesti. Tą naktį pūtė gana stiprus vėjas, buvo sausa. Viena iš signalinių raketų miške sukėlė gaisrą. Teko jį skubiai gesinti. Laimei, šalia stovėjo priešgaisrinis šarvuotis su pilna vandens cisterna, tad didelės žalos pavyko išvengti“, – prisiminė R.Jasulaitis.
Jis tvirtino, jog mokymuose teko patirti ir daugiau netikėtumų. Vienas iš jų – susitikimas... su lape. Dar prieš atvykdami į Kazlų Rūdą rezervistai buvo perspėti, jog poligone gyvena lapė, kurią prijaukino anksčiau čia tarnavę kariai iš užsienio. Mokymų dalyviams buvo liepta nepalikti atvirų savo palapinių, nes lapė mėgsta pašniukštinėti po svetimus daiktus. Deja, ne visi paklausė šio patarimo ir į kai kurias palapines gyvūnas vis dėlto įsmuko ir jas apšvarino.
Paskutinę mokymų savaitę įsiskverbė erkė
Viena iš įdomiausių patirčių, įgytų mokymuose, R.Jasulaičiui buvo ryšininko darbas. Kol vieni kariai imitavo puolimą, o kiti gynybą, jis kartu su vadu jiems siuntė įvairaus turinio pranešimus.
Paskutinę mokymų dieną buvo surengti savotiški egzaminai. Kariai profesionalai užėmė rezervistų palapines ir šiems teko jas atsikovoti. Baigę mokymus, visi kariai gavo tai patvirtinančius pažymėjimus, buvo pagerbti. Visiems mokymų dalyviams, suteikti jaunesniojo eilinio laipsniai.
„Sunkiausia šias savaites buvo praleisti be šeimos. Tiesa, bendrauti telefonu nebuvo uždrausta, todėl su namiškiais ryšį nuolat palaikydavome. Nemažai klausimų kilo ir dėl atlyginimo mokėjimo. Tačiau darbovietė į mokymus mane išleido be problemų, o kariuomenė sumokėjo paskutinių trijų mėnesių atlyginimo vidurkį“, – pasakojo vadybininku dirbantis R.Jasulaitis.
Tai buvo savotiškas savo jėgų išbandymas, kuris naudingas visiems vyrams, – teigė A.Jarašiūnas.
Smagiausia paskutinė mokymo savaitė buvo ir kitiems vilkaviškiečiams. Tiesa, ne visiems ji baigėsi laimingai. D.Kučiauskui bei R.Jasulaičiui įsiskverbė erkė, todėl vyrai patarė ateityje visiems nuo jų pasiskiepyti.
„Erkę išsitraukiau ir, atrodo, rimtų pasekmių neturėjau. Kuomet mane apžiūrėjo kariuomenės medikai, klausė ar buvau pasiskiepijęs. Iš tikrųjų apie tai net nebuvau pagalvojęs. Apie tokį pavojų nebuvau ir įspėtas medikų, kurie tikrino mano sveikatą dar prieš mokymus. Manau, jog visi kariškiai turėtų skiepytis, nes daug laiko praleidžiama miškuose, tarp krūmų ir samanųׅ“, – sakė D.Kučiauskas.
Tiek jam, tiek A.Jarašiūnui iš visų mokymų labiausiai nepatiko pirma savaitė, kuomet buvo dėstomos vien teorinės paskaitos. Anot vyrų, jos labai prailgo.
„Smagiausia buvo paskutinėmis dienomis. Netgi tada kai teko kelias valandas nejudant gulėti pasaloje, o iš dangaus lijo kaip iš kibiro, nebuvo minčių, kad geriau gulėčiau namuose ant sofos. Tai buvo savotiškas savo jėgų išbandymas, kuris naudingas visiems vyrams“, – kalbėjo A.Jarašiūnas.
Ilgai nedvejotų
Parengtojo rezervo karių mokymų dalyviai turėjo galimybę iš šalies stebėti ir profesionalių kariškių gyvenimą. Šalimais vyko kitos pratybos, kuriose dalyvavo kariškiai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Ukrainos bei kai kurių kitų šalių.
„Mokymuose supratau vieną dalyką: jei kas atsitiktų, turėtume patys stovėti pirmose eilėse, kol mus ginti atvyktų NATO kariai. Tėvynę ginti tikrai eičiau per daug nedvejodamas. Tiesa, vienas iš lektorių aiškino, kad lietuviai pagal turimą amuniciją ir kitus išteklius vargiai būtų pajėgūs atsilaikyti bent 48 valandas prieš numanomus priešus“, – pasakojo R. Jasulaitis.
Dėl šios priežasties jis pritaria Vyriausybės siekiams didinti finansavimą krašto apsaugai. Anot Ramūno, tai daryti yra būtina.
„Gal tuomet galėtume įsigyti modernesnę šaudymo ir žvalgybos įrangą, kuri padėtų kuo anksčiau pastebėti beprasidedančio konflikto užuomazgas“, – svarstė vilkaviškietis.
Nepaisant to, kad pagal įstatymus darbovietės privalo išlaikyti darbo vietą tol, kol rezervistai atlieka tarnybą, tačiau daugelis iš jų grasina atleisti vyrus, tad šie pagrįstai baiminasi dėl savo ateities, – teigė M.Goborovas.
Darbovietės neišleidžia
Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Alytaus regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas kapitonas Mindaugas Goborovas pasakojo, kad šiais metais per kelis kartus vyksiančius parengtojo rezervo karių mokymus planuojama pakviesti maždaug 150 vyrų iš Marijampolės bei Alytaus regionų. Tiesa, kaskart juos šaukiant susiduriama su ta pačia problema – daugelio iš jų nenori išleisti darbovietės.
„Nepaisant to, kad pagal įstatymus darbovietės privalo išlaikyti darbo vietą tol, kol rezervistai atlieka tarnybą, tačiau daugelis iš jų grasina atleisti vyrus, tad šie pagrįstai baiminasi dėl savo ateities. Tokia pati situacija ir su užsienio prievolininkais. Žmonės tokiais atvejais rašo prašymus, o juos nagrinėjanti atrankos komisija įvertina motyvus ir kartais iš tikrųjų rekomenduoja mokymus atidėti“, – pasakojo kapitonas M.Goborovas.
Anot jo, su darbovietės nenoru išleisti į mokymus susiduria kone kas trečias Alytaus bei Marijampolės regiono rezervistas. Panašūs skaičiai vyrauja ir likusioje Lietuvos dalyje. Dalis karininkų atkrenta ir dėl sveikatos problemų.
24 metus kariuomenėje tarnaujantis M.Goborovas dabartinėse pareigose – jau 17 metų. Per šį laiką jis tikino matęs įvairių situacijų. Kapitonas pasakojo, kad seniau pakviesti vyrus atlikti karinę tarnybą būdavo dar sunkiau, neretai tekdavo kovoti ir su alkoholio vartojimo problemomis, ir su kitokiais rūpesčiais. Dabartiniai kariai, anot jo, – daug atsakingesni.
„Daugiausiai problemų tikriausiai būdavo tuo metu, kai į užsienį išvyko pirma lietuvių banga. Tuo metu šalyje liko tik darbo rinkoje jau įsitvirtinę arba išgerti nevengiantys asmenys. Nesakau, kad dabar problemų nebūna. Kartais karininkai pajutę, kad jiems yra per sunku, ima simuliuoti ligas, prašosi išleidžiami namo. Aišku, būna, kad iš tikrųjų jie suserga, nuo to mes neapsisaugosime“, – pasakojo kapitonas.
Jo nuomone, parengtojo rezervo karių mokymai galėtų trukti dar ilgiau, o dabartinis trijų savaičių laikotarpis toli nuo šeimos, vyrams neturėtų tapti dideliu iššūkiu.
