Teisingumo ministerijos projekte, kurį pakoregavo Seimo Žmogaus teisių komitetas, apibrėžiama, kas yra tautinė mažuma, nustatomi jų švietimo, kultūros ir informacijos sklaidos teisiniai pagrindai, sąlygos ir tvarkos.
Projekte tautinei mažumai priklausantis žmogus apibrėžiamas kaip Lietuvos teritorijoje gyvenantis pilietis, kuriam būdinga kitokia nei tautinei daugumai tautinė tapatybė ir kuris siekia ją išsaugoti.
Tautinę tapatybę įstatymu siūloma apibrėžti kaip asmens laisvai pasirenkamą tapatinimąsi su vieno iš savo tėvų ar senelių tautybe, grindžiamą jai būdingų savybių – kultūros, kalbos, tradicijų, papročių – visuma arba bent viena iš šių savybių.
Įstatymu būtų garantuojama, kad niekas negalėtų būti verčiamas įrodinėti savo priklausomybės tautinei mažumai, viešai atskleisti tautinės tapatybės ar atsisakyti priklausomybės tautinei mažumai.
Kiekvienam tautinės mažumos atstovui būtų užtikrinama teisė laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo kalbą.
Įstatyme taip pat numatyta teisė tautinės mažumos atstovui mokytis savo kalba.
Numatyta, kad valstybės institucijos ir įstaigos užtikrina sąlygas rengti tautinės mažumos gimtosios kalbos pedagogus, įsigyti vadovėlių bei kitų mokymo priemonių mokyti tautinių mažumų gimtosioms kalboms, tautinių mažumų atstovai turi teisę steigti nevalstybines švietimo įstaigas.
Nurodoma, kad tautinei mažumai priklausantys asmenys turi teisę puoselėti ir plėtoti savo kultūrą, tradicijas, papročius ir kalbą, jungtis į organizacijas ir partijas, turėti savo žiniasklaidos priemonių, skleisti jose informaciją savo kalba.
Projekte numatyta, kad tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisę spręsti kultūrinius, socialinius, ekonominius, švietimo ir kitus klausimus užtikrina Tautinių bendrijų taryba, kuri teikia siūlymus valstybės ir savivaldybės institucijoms, įstaigoms.
Tarybą sudarytų tautines mažumas vienijančių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų, veikiančių tautinių mažumų teisių įgyvendinimo srityje, atstovai.
Jos atstovais galėtų būti tik tie žmonės, kurių veikla individualiai arba kartu su kitais asmenimis neprieštarauja Lietuvos įstatymams, suverenitetui, teritoriniam vientisumui bei nacionaliniam saugumui.
Projekte taip pat apibrėžtos istorinės tautinės mažumos, kurios yra nykstančios ir neturi savo istorinės tėvynės, su kuria gali tapatintis šiuo metu. Įstatyme numatyta, kad jos turi teisę išlikti ir išsaugoti savo kultūrą, tradicijas, papročius ir kalbą, o valstybės ir savivaldybių institucijos rūpinasi jų kultūros, tradicijų, papročių ir kalbos išsaugojimu.
Numatyta, kad siekdama užtikrinti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises, Lietuva bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis ir užsienio valstybėmis, išskyrus tas, kurios pripažintos teroristinėmis ar remiančiomis terorizmą.
Seimas Tautinių mažumų įstatymą ėmėsi svarstyti birželio viduryje, jį kritikuoja dalis opozicijos, tarp jų – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.
Mišriai Seimo narių grupei priklausanti Rita Tamašūnienė birželį taip pat teikė prieš dešimtmetį su kolegomis registruotą Tautinių mažumų įstatymo projektą, tačiau parlamentas jį atmetė be grąžinimo tobulinti.
R. Tamašunienė tuomet teigė, kad Teisingumo ministerijos projektas „nieko nesukuria, o tik apibendrina tai, kas yra, įneša daugiau netikrumo“, todėl parlamentarė jį vadino niekiniu.
Vasaros pabaigoje įstatymui iš esmės pritarė Tautinių bendrijų taryba, įstatymą svarsčiusi Žmogaus teisių komiteto prašymu. Taryba prašė įstatymų leidėjų atsižvelgti į mažumų išsakytas pastabas, susijusias su kalbos vartojimu, ugdymu tautinės mažumos kalba, istorinėmis tautinėmis mažumomis.
Taryba taip pat perdavė bendruomenių prašymą išbraukti įstatymo punktus, jų teigimu, suponuojančius abejones dėl tautinių mažumų lojalumo valstybės suverenitetui, teritoriniam vientisumui ar nacionaliniam saugumui. Anot bendruomenių, šios nuostatos perteklinės, nes jau yra kituose teisės aktuose.
Tautinių mažumų įstatymo Lietuvoje nėra nuo 2010 metų, kai baigė galioti tuometinė redakcija.
