Tačiau šįkart, likus mažiau nei mėnesiui iki artėjančių Seimo rinkimų, paanalizuokime politinių partijų programas ir pažvelkime, ką pagrindinės politinės partijos žada šalies tautinėms mažumos, ir ką, o tiksliau, kaip apie jas galvoja šalies politinis elitas.
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiami ir analizuojami pagrindinių šalies politinių partijų programiniai punktai liečiantys tautines mažumas, siekiant geriau suprasti, ką šalies lietuviškos partijos žada tautinėms mažumoms. Čia aptariamos tik į parlamentą pagal sociologines apklausas galinčių patekti politinių partijų rinkimų programos. Komentarą riboja ir taip, kad ne visos politinės partijos yra paskelbusios pilnas ir užbaigtas rinkimų programas. Tą šiuo metu yra padariusios tokios partijos kaip Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Liberalų sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija ir Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai.
Darbo partijai tautinių mažumų nėra
Aptariamos temos atžvilgiu išskirtinai nuvilianti yra Darbo partijos programa, kurioje tautinių mažumų klausimas nėra paliečiamas išvis. Tai gana keista, nes, nors dažnai ši partija yra vadinama populistine arba visiems įtikti siekiančia (angl. „catch-all“), visgi panašu, kad tautinės mažumos nėra ta elektorato dalis, kuriai ši partija siektų įtikti.
Mums kaži kodėl gana neblogai sekasi įsivaizduoti grėsmes, kurias tautinės mažumos gali kelti valstybei, tačiau ši vaizduotė kažkodėl greitai tampa neįgali, kai reikia solidarizuotis ir rasti būdų, kad galėtume padėti mažumoms spręsti joms rūpimas problemas.
Tai gan keista dėl keleto priežasčių. Šios partijose rinkimų sąraše esama gana nemažai tautinių mažumų atstovų. Anksčiau ši partija yra bendradarbiavusi Lietuvos rusų sąjunga. Antra priežastis, dėl kurios toks partijos sprendimas stebina, yra ta, kad 2014 m. Mykolo Romerio universiteto mokslininkų vykdyto Lietuvos lenkų identiteto tyrimų duomenimis, 24 procentai lenkų rinkėjų antru ir trečiu savo pasirinkimu rinkimuose laikytų „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partiją.
Teiginių ir nuostatų kokteilis
Šiek tiek iškalbingesnė yra „Tvarkos ir teisingumo“ partijos programa. Šios partijos rinkimų programoje tautinės mažumos yra paminimos, tačiau kiek netikėtame kontekste, t. y. rinkimų programos dalyje pavadinimu „Lietuvybė ir patriotiškumas“.
Ir nors problemiška vadinama tendencija, kad „globalizacijos procesai naikina valstybių savarankiškumą, niveliuoja tautas“ ir kad „nacionaliniai ir tautiniai siekiai vertinami neigiamai, traktuojami kaip kraštutinis nacionalizmas“, tačiau kaip šios problemos sprendimas yra įvardijimas siekis stiprinti „kitų tautų atstovų, gyvenančių Lietuvoje, pilietinę integraciją, puoselėjant ir jų tautinę kultūrą“.
Tačiau čia pat teigiama, jog bus siekiama, „kad lietuvių kalba, kaip nacionalinės vienybės ir tautų, gyvenančių Lietuvoje, integracijos pagrindas, būtų gerbiama [sic] bei propaguojama“. Toks teiginių ir nuostatų kokteilis glumina. Čia pasisakoma už kovą su globalizacija, siekiant „kitų tautų atstovus“ integruoti į šalies visuomenę. Teigiama, kad tai turėtų būti daroma puoselėjant kitataučių kultūrą. Tačiau čia pat priduriama, kad integracija turėtų vykti lietuvių kalbos pagrindu.
Globalizacija kažkodėl suplakama su tautinių mažumų problemomis. Vėliau pasisakoma už gilesnę mažumų integraciją lietuvių kalbos pagrindu, taip lyg peršant mintį, kad tautinių mažumų atstovai nepakankamai gerai kalba lietuviškai. Susidaro įspūdis, kad tautinių mažumų reikalai į partijos programą buvo įrašyti iš reikalo ir paskutinę minutę.
Nekonkreti darna
Konkretumu ir aiškumu nepasižymi ir antros pagal populiarumą Lietuvos valstiečių bei žaliųjų sąjungos rinkimų programa, pavadinta penkių darnų – darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos bei darnaus valstybės valdymo – programa.
Belieka tikėtis, kad darnaus valstybės valdymo, paremto nuostata, kad „teisingumas – socialinio stabilumo ir žmogiškumo garantas“, principuose išsakytas programinis punktas vykdyti žmogaus teisių pažeidimų prevenciją apima ir tautinių mažumų teises. Tai nieko keisto, kadangi pastarosios tarptautinėje teisėje yra regimos kaip žmogaus teisių tęsinys.
Socialdemokratų pažadų rinkinys
Socialdemokratų programoje galime aptikti atskirą, tautinėms mažumos skirtą skirsnį „Tautybių politika“, kuriame žadama skatinti tautinių mažumų mokymo įstaigų finansavimą, skiriant tam daugiau lėšų, taip pat žadama skirti „daugiau dėmesio visuomenės pilietiniam bei patriotiniam ugdymui“ ir griežčiau reaguoti „į bet kuriuos tautinės, rasinės bei religinės (sic) nesantaikos kurstymo atvejus“.
Pažadų rinkinį papildo ir pažadas ratifikuoti Regioninių kalbų chartiją, pagaliau parengti ir priimti dabarties iššūkius atliepiantį Lietuvos Respublikos tautybių politikos pagrindų įstatymą.
Taip pat teigiama, jog „spręsdami asmenvardžių bei vietovardžių rašybos tautinių mažumų kalbomis bei kitus konkrečius tautybių politikos klausimus, vadovausimės adekvatumo bei geranoriškumo principais ir atsižvelgsime į tam tikrų šalies regionų specifiką bei šių regionų gyventojų pamatuotus lūkesčius“, „siekdami sudaryti kokybiškas sąlygas tautinių bendrijų kultūrinei veiklai, stiprinsime paramą tautinių mažumų kultūros centrams, padedantiems išsaugoti Lietuvos tautybių kultūros savitumą, tapatumą bei tradicijas ir skatinantiems tarpkultūrines bei antidiskriminacines iniciatyvas“.
Skaitant šią gan lakonišką tautinėms mažumoms skirtą programos dalį, pirmiausia į akis krinta tai, kad prieš ketverius metus, 2012 m. rinkimuose Seimą, ši socialdemokratų programos dalis buvo konkretesnė ir labiau išplėtota. Ar tai reiškia tautinės mažumos socialdemokratams yra nebeįdomios?
Skaitant šias programines nuostatas taip pat kyla klausimas, kas kai kuriuos iš šių punktų, pavyzdžiui, Tautinių mažumų įstatymo priėmimą, socialdemokratams trukdė įgyvendinti šios kadencijos metu? Antras į akis krintantis dalykas yra tai, kad programinėse nuostatose apsistojama ties tapatybę liečiančiais dalykais, visiškai apeinant socioekonomines problemas, kamuojančias tautinių mažumų gausiai gyvenamas šalies vietas, pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvą. Juk būtent socialinės ir ekonominės problemos dažnai yra kiekvienos kairiosios partijos arkliukas. Tad keista, jog čia šios problemos nėra paminimos.
Mįslingas liberalų fondas
Liberalų sąjūdžio rinkimų programoje tautinių mažumų klausimas paliečiamas skirsnyje pavadinimu „Teisingumo prioritetas: laisvas ir orus žmogus“, kuriame randame punktą pavadinimu „Pagarba tautinėms bendrijoms“.
Tautinių mažumų problemų matymas pirmiausia teisingumo ir žmogaus laisvės bei orumo kontekste rodo nuoseklų liberalios doktrinos laikymąsi ir šiuo požiūriu liberalų programa nepateikia nieko, kas turėtų nemaloniai nustebinti. Laikomasi universalaus požiūrio, pirmiausia pabrėžiančio tai, kas vienija (pilietybė), o nei tai, kas skiria (tautybė): „Lietuvos valstybė gerbia ir puoselėja istoriškai susiklosčiusį Lietuvos tautinių bendrijų istorinį ir kultūrinį paveldą ir šiuolaikinę tokių bendrijų būtį, kaip Lietuvos valstybės neatsiejamą dalį. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, nepaisant jo tautybės, kalbos ar religijos, yra visateisis Lietuvos valstybės dalyvis“.
Apžvelgiant partijų programines nuostatas, skirtas tautinių mažumų problematikai, galima reziumuoti, kad šios rinkėjų grupės problemos šalies politinėms partijoms nėra prioritetinės.
Programoje taip pat išsakomas pasiryžimas užtikrinti, „kad mokymo įstaigos, kuriose mokoma tautinių bendrijų kalbomis, nebus uždaromos ar kitaip varžomos tol, kol bendruomenėse bus pagrįstai pakankamas poreikis tokioms švietimo paslaugoms. Tokios mokyklos veiks ne blogesnėmis kaip valstybine kalba mokančios švietimo įstaigos sąlygomis, įskaitant jų programų ir mokymo proceso turinį ir suteikiamas moksleiviams galimybes siekti asmeninės ir kitos socialinės pažangos Lietuvos valstybėje, išlaikant galimybes mokiniams puoselėti savo kalbą, kultūrą ir tradicijas.
Toks pasiryžimas yra sveikintinas, tačiau velnias, kaip visada, slypi detalėse. Aptariamuoju atžvilgiu – formuluotėje „kol bendruomenėse bus pagrįstai pakankamas poreikis tokioms švietimo paslaugoms“. Tautinių mažumų bendruomenėse toks poreikis visuomet yra pagrįstas, nes švietimas – viena pamatinių tautinės mažumos kultūros tęstinumą garantuojančių sąlygų. Klausimas tad šiuo atžvilgiu yra toks – kas nustatys, ar šis poreikis yra pagrįstas ar ne? Ir ar tas pagrįstumas yra pakankamas ar ne?
Programoje taip pat išsakomas pasiryžimas įteisinti nuostatą, „jog LR piliečio pasirinkimu įstatymo nustatyta tvarka LR asmens tapatybės dokumentuose jo vardas ir pavardė gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis“ ar kad „gausiai gyvenamose tautinių bendrijų vietovėse įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais vietovardžiai ir gatvių pavadinimai gali būti dvikalbiai“.
Pastarieji du programiniai punktai apima gana simbolinės svarbos klausimus. Ir nors jų svarba pačioms tautinių mažumų bendruomenėms galima abejoti (veikiausiai šie klausimai yra aktualūs tik nedidelei tautinių mažumų daliai), tačiau faktas, kad šie klausimai jau daug metų yra rakštimi lietuvių ir tautinių mažumų santykiuose, rodo, kad klausimas yra aktualus ir veikiausiai jau metas būtų jį išspręsti tautinių mažumų naudai. Juolab kad valstybė neturi teisės į asmens tapatumą ir jį liudijančius artefaktus.
Daug apčiuopiamesnis yra liberalų siūlymas sukurti specialų Pietryčių Lietuvos fondą, iš kurio būtų tiesiogiai finansuojamos pilietinio ugdymo iniciatyvos bei kitos programos. Teigiama, kad „toks Fondas bus įsteigtas ir finansuojamas Lietuvos valstybės ir skirtas greitesniam ir visaapimančiam Pietryčių Lietuvos vietinių bendruomenių įtraukimui į Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą“.
Šis pasiūlymas šiek tiek stebina, nes liberalai dažnai pasisako už „mažesnę valstybę“ ir biurokratijos mažinimą. Nepaisant to, tokią liberalų iniciatyvą yra sunku vertinti, nes iš pateiktos gana glaustos formuluotės lieka neaišku, kas, pavyzdžiui, sudarys tokio fondo valdybą ir, svarbiausia, iš kokių lėšų bus finansuojama fondo veikla.
Taip pat neaišku, kaip bus bandoma įtraukti tautinių mažumų bendruomenes į Lietuvos valstybės ir visuomeninį gyvenimą? Ar fondas atliks tik pinigų skirstytojo vaidmenį ar juo bus vykdoma ir kokia nors konkretesnė tautinių mažumų politika? Tai, kad apie šį fondą, kuriam programoje priskiriamos gan svarbios funkcijos, kalbama labai glaustai, programai solidumo neprideda ir verčia panašių pasiūlymų atžvilgiu laikytis santūriai.
Konservatorių siūlomos problemos ir jų sprendimai
Bene detaliausia ir intelektualiniu požiūriu įdomiausia yra konservatorių tautinių mažumų programa, išdėstyta rinkimų programos – „Plano Lietuvai“ – skyriuje pavadinimu „Tautinių bendrijų politika“.
Prie šios konservatorių rinkimų programos dalies rengimo prisidėjo tokie partijos nariai ir/ar mokslininkai kaip Andrius Kubilius, Laurynas Kasčiūnas, Gediminas Kazėnas. Rengiant programą įsiklausyta ir į pačių Lietuvos lenkų kilmės mokslininkų argumentus (gan gausiai remiamasi politologo M.Antonovičiaus darbais).
Konservatorių programoje akcentuojama, kad valstybė ilgai buvo apleidusi tautinių mažumų problemas ir deklaruojamas siekis imtis lyderystės sprendžiant šios visuomenės dalies narių problemas. Kadangi programa yra išties išsami, toliau aptariami tik tie jos momentai, kurie, autoriaus nuomone, atrodo svarbiausi.
Lyginant su kitomis programomis, maloniai stebina konservatorių demonstruojamas kompleksinis požiūris ir įsigilinimas į tautinių mažumų problemas: įvardijamos ekonominės, kultūrinės/simbolinės, socialinės bei politinės tautinių mažumų problemos.
Pasisakoma už judėjimą nuo lietuvių Lietuvos, prie istorine/politine tauta grįstos Lietuvos sampratos, pirmiausia parengiant naują požiūrį pateikiančius mokyklinius istorijos vadovėlius.
Malonu ir tai, kad programos autoriai, rodos, supranta, kad tango yra šokamas dviese ir kad kartais prie tautinių mažumų problemų užaštrinimo prisideda ir lietuvių daugumos stereotipai apie tautines mažumas. Programa išties pasižymi šiokia tokia autorefleksija, pasidairymu taip pat ir po savo pačių kiemą bei pasiūlymais, ką patys lietuviai galėtų nuveikti, siekiant kad šios problemos taptų mažesnės.
Šiuo atžvilgiu siūloma judėti nuo tautinės prie pilietinės tautos sampratos, remiantis istoriniu LDK palikimu. Kitaip tariant, pasisakoma už judėjimą nuo lietuvių Lietuvos, prie istorine/politine tauta grįstos Lietuvos sampratos, pirmiausia parengiant naują pažiūrį pateikiančius mokyklinius istorijos vadovėlius.
Tai valstybiškas požiūris ir jeigu konservatoriai yra rimtai pasiryžę to siekti, tuomet tokius siekius belieka pasveikinti. Visgi nežinia, kaip šiuos modernesniojo konservatorių sparno siūlymus sutiks tautiškai nusiteikęs partijos krikdemiškas sparnas.
Programoje išties nemažai racionalių, gan praktiškų ir nesunkiai įgyvendinamų pasiūlymų, kaip galima būtų pagerinti tautinių mažumų padėtį. Viena tokių priemonių – tai papildomo balo skyrimas stojant į universitetą tiems asmenims, kurie moka lenkų arba rusų kalbą. Taip tautinių mažumų nariams būtų sudarytos palankesniais sąlygos įgyti aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje.
Kitas įdomus pasiūlymas – tai rinkimų slenksčio tautinių mažumų partijoms sumažinimas, siekiant paskatinti demokratiją ir politinę konkurenciją pačių mažumų bendruomenių viduje bei pagerinti politinę mažumų reprezentaciją šalies parlamente.
Sveikintina ir programa „Pažink Lietuvą“, kurios metu tautinėms mažumoms būtų sudarytos geresnės sąlygos susipažinti ir aplankyti kitus šalies regionus, o lietuviams dažniau nuvykti į tautinių mažumų gyvenamas vietoves. Šie sprendimai nekainuotų daug, o jų rezultatai, tikėtina, duotų džiugių vaisių. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad galutiniame programos tekste ir apie papildomo balo skyrimą, ir apie rinkimų slenksčio likvidavimą siūloma tik diskutuoti. Tad šie dalykai lyg ir siūlomi, lyg ir ne.
Tačiau programoje esama ir ne tokių patrauklių dalykų. Pirmiausia kritikuotinas požiūris, kad daugelį Pietryčių Lietuvos regione gyvenančių tautinių mažumų problemų galima išspręsti pagerinus ekonominę regiono padėtį.
Tam numatoma Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose įkurti Laisvąją ekonominę zoną bei įsteigti specialų valstybinį investicinį Vilniaus regiono fondą. Visgi viešoje erdvėje dažniausiai svarstomos Lietuvos lenkų mažumos problemos yra simbolinio arba socialinio pobūdžio (ginčas dėl pavardžių ir vietovardžių rašybos arba su švietimu susiję klausimai).
Konservatorių programoje jaučiamas „geriau žinančiojo“ tonas, kuris geriausiai užčiuopiamas simbolinių reikalų atmetime ir siekyje susikoncentruoti į tai, „kas svarbu“. Susidaro įspūdis, kad norima spręsti ne tas Lietuvos lenkų problemas, kurios yra svarbios patiems lenkams, o tas Lietuvos lenkų problemas, kurias esant įsivaizduoja konservatoriai.
Taip, Pietryčių Lietuvos regiono ekonominis atsilikimas yra ganėtinai akivaizdus. Tačiau ar patiems lenkams šios problemos yra prioritetas? Ir jeigu Lietuvos lenkų problemos yra sprendžiamos be pačių Lietuvos lenkų, tai ar nebus tuomet ši konservatorių strategija kontrproduktyvi?
Susidaro įspūdis, kad norima spręsti ne tas Lietuvos lenkų problemas, kurios yra svarbios patiems lenkams, o tas Lietuvos lenkų problemas, kurias esant įsivaizduoja konservatoriai.
Juk daugelis Lietuvos lenkų problemų būtent ir kyla iš dialogo tarp lietuvių daugumos ir lenkų mažumos stokos. Šios konservatorių strategijos tautinėms mažumoms atžvilgiu netgi įdomiau kalbėti apie tai, kas programoje yra neminima.
Vienas tokių dalykų – tautinių mažumų įstatymas, kurio šalies politinės partijos nesugeba priimti jau beveik septynerius metus, ir kurį priėmus būtų galima lengviau išspręsti daugelį su mažumų kalbų vartojimu susijusių klausimų.
Antras į akis krentantis dalykas yra LLRA-KŠS problemos hiperbolizavimas. Daugeliu atveju atrodo, kad pagrindinis programos tikslas yra kova su Lietuvos lenkų politine partija. Tai verčia klausti, ar šioje vietoje priežastys nėra painiojamos su pasekmės? Skaitant konservatorių programą susidaro įspūdis, kad visų Lietuvos lenkų problemų šaknis – LLRA-KŠS. Tačiau toks požiūris manding yra naivus ir situaciją perdėm supaprastinantis.
Galbūt ši partija išties neprisideda prie Lietuvos lenkų problemų sprendimo ir galbūt šių problemų ne-sprendimas atitinka šios politinės partijos interesus (išlikti valdžioje, manipuliuojant savo rinkėjų baimėmis ir nesaugumo jausmu), tačiau būtų naivu manyti, kad dėl visų tautines mažumas kamuojančių problemų yra kalta LLRA-KŠS.
Ši politinė jėga yra pasekmė to, kad ilgą laiką tautinės mažumos likdavo šalies politinio elito interesų paraštėse. Atrodo, kad konservatoriai šią klaidą supranta, tačiau situacijoje, kai LLRA-KŠS jau dominuoja pietryčių Lietuvos regione ir kai šią partiją renka toli gražu ne vien tie, kurie yra priklausomi nuo LLRA-KŠS dalinamų socialinių išmokų, bandymas laimėti lenkų rinkėjų palankumą, viešai prie kryžiaus kalant LLRA-KŠS, yra pasmerktas žlugti.
Tomaševskio vedama LLRA-KŠS yra savaip efektyvi politinė jėga, kuri sugebėjo suvienyti Lietuvos lenkus, ir kuri jiemss vienaip ar kitaip, tačiau vis dėlto atstovauja. Visos kitos partijos, priešpastatydamos save LLRA-KŠS, kol kas negali pasiūlyti nieko, išskyrus pažadus.
Kodėl gi todėl n kartų nuviltas Lietuvos lenkų rinkėjas šįkart turėtų imti ir patikėti konservatorių jam siūloma mintimi, kad šįkart jie kalba rimtai? Ir kuo remdamiesi konservatoriai mano, jog tokia komunikacinė strategija gali būti sėkminga?
Kad situacija yra daug komplikuotesnė, rodo ir kasdienio gyvenimo pavyzdžiai. Šių metų pavasarį daryto mokslinio tyrimo metu teko daryti interviu su vienu vidutinio amžiaus Lietuvos lenkų kilmės verslininku. Save jis įvardijo kaip „šimtaprocentinį lenką“, kurio giminė Vilniaus krašte skaičiuoja kelis šimtus metų. Jis taip pat yra Šaulių sąjungos narys.
Visgi rinkimuose jis teigė balsuojąs už LLRA-KŠS ir tai daro ne todėl, kad yra didelis partijos lyderio V.Tomaševskio gerbėjas, o todėl, kad, jo žodžiais tariant, jam svarbu parodyti, jog lenkai gyvena šiame krašte ir kad jie apskritai egzistuoja. Pats pašnekovas palygino tai su mažo miestelio mažos futbolo komandos palaikymu, kuomet sirgaliai žino, kad jų komanda šansų prasibrauti į pirmą lygą lyg ir neturi, tačiau vis tiek jaučia poreikį palaikyti savo komandą.
Tad LLRA-KŠS palaiko ne vien tik neišsilavinę, socialiai remtini, lenkiškos kultūros nepažįstantys, sovietmečiui ir Rusijai simpatizuojantys lenkai. Ir kol šis situacijos painumas ir daugiabriauniškumas nebus įsisąmoninti, tol net ir racionaliausios programos mažai kuo galės pagelbėti.
Sunku suprasti, kodėl Šalčininkų rajone gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o čia pat gyvenantys lietuviai vadinami tautine mažuma.
Siekiant ką nors įtikinti savo nuoširdumu, bene labiausiai tokį siekį griaunantis dalykas yra dvigubi standartai. Tiek konservatorių tiek ir liberalų programose apie tautines mažumas kalbama kaip apie tautines bendrijas. Neaišku, ar toks pasirinkimas yra atsitiktinis, ar sąmoningas, inspiruotas kokių nors tautininkiškų, nacionalistinių sentimentų. Šiaip jau įprasta vartoti tautinių mažumų sąvoką, juolab kad būtent ji Lietuvoje yra institucionalizuota (šalyje veikia Tautinių mažumų departamentas).
Tačiau programoje šis pasirinkimas tampa dar miglotesnis tuomet, kai kalba pasisuka apie lietuvių kilmės piliečius, gyvenančius Pietryčių Lietuvoje. Čia yra išsakoma pozicija, kad šiame regione gyvenantys lietuviai yra „vietinė tautinė mažuma“. Taip pat teigiama, kad „jeigu nacionalinio masto tautinių mažumų teises gina Lietuvos įstatymai, Konstitucija, tarptautinės konvencijos, tai „vietinės tautinės mažumos“ (šiuo atveju – lietuvių) teisės nėra taip ginamos. Esame pasiruošę Lietuvos teisės aktus, ginančius tautinių mažumų teises, peržiūrėti tokiu būdu, kad savivaldybės būtų teisiškai įpareigotos ginti „vietinių tautinių mažumų“ teises. Taip pat esame pasirengę stiprinti švietimo institucijų, kurios būtų nepriklausomos nuo politinių LLRA manipuliacijų, tinklą Vilniaus regione, suteikiant tam reikalingus resursus Švietimo ir mokslo ministerijai“.
Sunku suprasti, kodėl Šalčininkų rajone gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o čia pat gyvenantys lietuviai vadinami tautine mažuma. Toks smulkmeniškas požiūris galėtų būti sukritikuotas, kaip nevertas platesnių diskusijų. Visgi šios smulkmenos nėra tokios jau nesvarbios.
Tą geriausiai iliustruoja dar vienas praktinis pavyzdys. Jau minėto tyrimo metu daryto dar vieno interviu su vieno vidutinio amžiaus, V.Tomaševskiui neprijaučiančio Lietuvos lenko, dirbančio švietimo sektoriuje, teigimu, „dažnai kalbama, kad lenkai Lietuvoj negali skaitytis tautine mažuma, o gali skaitytis tik kaip bendruomenė. Tai reiškia, jeigu penki kinai atvyksta į Lietuvą, tai čia yra bendruomenė, ir dabar tą patį statusą norima padaryt lenkams… […] nes jeigu įvedam tautinių mažumų terminą, tai Tautinių mažumų apsaugos konvencija yra […], o jeigu mes jau pripažįstam, kad mes neturim tautinės mažumos, tai mes neturim vykdyti tos [konvencijos]“. Tad sąvokos yra svarbios, jeigu, žinoma, tikimasi pritraukti tautinių mažumų rinkėjų balsus.
Taigi apžvelgiant partijų programines nuostatas, skirtas tautinių mažumų problematikai, galima reziumuoti, kad šios rinkėjų grupės problemos šalies politinėms partijoms nėra prioritetinės.
Partijų pasiūlymai skurdoki, o rinkimų sąrašuose trūksta tautinėms mažumoms atstovaujančių kandidatų, kurie bent jau turėtų šansų patekti į Seimą ir prižiūrėtų šitų pasiūlymų įgyvendinimą. Visgi partijos tokį atsainumą demonstruoja ne vien tik tautinių mažumų atžvilgiu.
Iš visų partijų programų vieninteliai konservatoriai turėjo išsamią ir gerai išplėtotą programą skirtą tautinėms mažumoms. Tokio skurdaus dėmesio tautinių mažumų reikalams kontekste atrodo, kad politinis šalies elitas yra linkęs daugiau kalbėti apie „problemiškas“ tautines mažumas, nei dirbti su jomis, teikti joms pasiūlymus ir bandyti patraukti jų dėmesį savo politinių projektų vizijomis, taip kartu šias mažumas įtraukiant ir integruojant į politinį šalies gyvenimą.
Šiame ne-rūpestyje išryškėja ir kitas nemalonus faktas – tautinių mažumų problemos didžiąja dalimi yra nulemtos ir šalies politinio elito atsainaus, nerūpestingo ir trumparegiško požiūrio į tautinių mažumų kilmės Lietuvos piliečius.
Grįžtant į straipsnio pradžią, veikiausiai būtų galima teigti, kad užuot klausę, ką tautinės mažumos gali duoti valstybei ir užuot a priori reiškę abejones dėl tautinių mažumų lojalumo valstybei (nors ir neaišku, kokiu pagrindu tai galėtų būti daroma), verčiau galėtume paklausti, o ką šalies politinis elitas gali pasiūlyti tautinėms mažumoms?
Mums kaži kodėl gana neblogai sekasi įsivaizduoti grėsmes, kurias tautinės mažumos gali kelti valstybei, tačiau ši vaizduotė kažkodėl greitai tampa neįgali, kai reikia solidarizuotis ir rasti būdų, kad galėtume padėti mažumoms spręsti joms rūpimas problemas.
Karolis Dambrauskas Budapešte įsikūrusiame Vidurio Europos universitete baigė Nacionalizmo studijų programą, kurioje įgijo tautinių mažumų teisių apsaugos specialybę
