Greičiausias ir bene saugiausias būdas patekti pas Afganistano pietuose tarnaujančius „Aitvaro“ vyrus – skrydis sraigtasparniu. Kelionė oru iš Kandaharo oro uosto iki karinės bazės Zabulo provincijoje trunka maždaug 40 minučių. Afganistano pietinė dalis – Talibano citadelė. Čia pat – Pakistanas, iš kurio per kiaurą ir vyriausybinių pajėgų nekontroliuojamą dviejų valstybių sieną sukilėlius pasiekia ginklai, atvyksta nauji kovotojai.
Sraigtasparnis kyla į viršų ir sraigtais kapodamas orą suka rytų kryptimi. Jo galas atviras, ten įtvirtintas kulkosvaidis, prie kurio atsisėdęs vienas įgulos narys jį užtaiso ir tvirtai suspaudęs pradeda įdėmiai stebėti pro šalį plaukiantį kraštovaizdį. Dar du kulkosvaidininkai sraigtasparnio priekyje įsitaiso prie abiejų orlaivio šonų.
Kandaharo apylinkėse vyraujančia dykumą pakeičia uolos, prasideda kalnai, o sraigtasparnis neria tarp akmenuotų viršūnių. Kur ne kur matyti nedideli kaimai ar paskyri vietos gyventojų namukai. Nepanašu, kad ši vietovė būtų tankiai apgyvendinta.
Po daugiau kaip pusvalandį užtrukusio skrydžio pasiekiamas kelionės tikslas. Sraigtasparnis apsuka ratą, pakimba ore ir keldamas dulkių debesis pamažu pradeda leistis. Per orlaivio variklio riaumojimą susikalbėti neįmanoma. Tad niekas ir nesivargina perrėkti galingos mašinos urzgimo. Nuo savo ginklo pakilęs kulkosvaidininkas ženklais rodo, kad galima išlipti ir plačiais rankos mostais ragina paskubėti.
Paskui sraigtasparnis vėl pakyla į orą ir greitai nuskrenda atgal į Kandaharą. Mes su Pakistanu besiribojančioje Zabulo provincijoje – vienoje iš pavojingiausių Afganistane. Atvykusius svečius pasitinka barzdoti besišypsantys vyrai lietuviškomis karinėmis uniformomis. Pagaunu save galvojant, kad „Aitvaro“ kariai visai nepanašūs į filmuose rodomus raumenų kalnus užsiauginusius ir su jų pagalbą visus priešus akimirksniu nugalinčius superherojus.
Aitvaras – nepaprastai greitas, dinamiškas, galingas
Lietuvos kariuomenės specialiosios pajėgos pradėtos formuoti 1995 m. Po kiek laiko, 2002 metais, buvo įkurtas Specialiųjų operacijų junginys, sujungęs atskirus specialiuosius vienetus. 2008 m. pavasarį Specialiųjų operacijų junginys de jure tapo Specialiųjų operacijų pajėgomis (SOP), kurių pagrindinės užduotys yra kova su terorizmu Lietuvoje ir už jos ribų, nekonvencinis karas, specialioji žvalgyba, svarbių asmenų apsauga, įkaitų išlaisvinimo operacijos.
 |
| SOP archyvo nuotr./Į užduoties vykdymą išvykęs „Aitvaras“ |
Į Specialiųjų operacijų pajėgas pajėgas patenka ne kiekvienas norintis, nors SOP formuojamas tik remiantis savanoriškumo principų. Griežti atrankos kriterijai dažnam užkerta kelią tapti Specialiųjų pajėgų kovotoju.
Beje, pavadinti elitinėmis Lietuvos kariuomenės pajėgomis, SOP kariai kuklinasi ir prašo jų taip nevadinti. „Mes esame tokia pat sudėtinė kariuomenės dalis, kaip ir kiti padaliniai“, – sako kovotojai.
Afganistane Specialiųjų pajėgų kariai kovines operacijas atliko nuo 2002 m. iki 2004 m. Nuo 2007 m. SOP kariai dalyvauja NATO vadovaujamoje Tarptautinių saugumo paramos pajėgų misijoje Afganistano pietuose.
Į Afganistaną siunčiamą kovinį eskadroną Specialiųjų operacijų pajėgų įkūrėjai pavadino „Aitvaro“ vardu. „Pagal baltų mitologiją, Aitvaras – atmosferos, vandens, debesų saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais. Aitvaras – nepaprastai greitas, dinamiškas, galingas, buvo siejamas su keturiais Visatos elementais: ugnimi, vandeniu, oru ir žeme, globojo gerus žmones, o bloguosius, pasivertęs viesulu ar ugniniu žalčiu, baudė“, – savo pasirinkimą aiškina eskadrono krikštatėviai.
Misijai Afganistane yra suformuoti keturi eskadronai, kurie keičiasi kas keturis mėnesius. Į misijas vyksta ir čia užduotis atlieka visi SOP kariai – net koviniai narai.
Barzdas nusiskus grįžę namo
„Mokome Afganistano specialiąsias pajėgas. Tai kažkas panašaus į mūsų „Arą“, tik labiau sukarinta“, – apie savo darbą Afganistane pasakoja „Aitvaro“ kariai.
 |
| SOP archyvo nuotr./Į užduoties vykdymą išvykęs „Aitvaras“ |
Beveik visi Zabule tarnaujantys vyrai apžėlę barzdomis. Čia kad iš minios neišsiskirtų ir taptų panašūs į vietos gyventojus?
„Ne. Kad mūsų niekas nepažintų, kai baigsis misija. Nusiskusime barzdas ir mūsų išvaizda pasikeis“, – paaiškina kariai. Ir papasakoja kelerių metų senumo istoriją, kaip už pirmųjų eskadrono kovojų galvas sukilėlių vadovybė buvo pažadėjusi iki šimto tūkstančių dolerių siekiančias premijas.
Pinigai, žinoma, buvo siūlomi ne už puikų vietos specialiųjų pajėgų paruošimą. Kariai neslepia, kad aplink vykstant karui, jiems tenka rinkti žvalgybinę informaciją, dalyvauti kovinėse operacijose, o kartais net tapti taikiniu, kad vėliau iškviesta amerikiečių aviacija suduotų smūgį iš oro savo slėptuves palikusiems maištininkams.
„Dabar jau artyn prie mūsų talibai nelenda. Lietuvių jie jau bijo. Apšaudymą pradeda iš už kilometro ar dar daugiau. Bijo jie mūsų. Girdėjome, kad net tarėsi tarpusavyje, ką toliau daryti. Tik atvažiavę, mes visų pirma tvarką aplink bazę įvedėme, „pravalėme“ apylinkes. Iki mums atvykstant bazė būdavo nuolat apšaudoma nevaldomomis raketomis. Mums atvykus, sukilėliai spėjo dar dvi iššauti. „Pasibalnojame“ savo motociklus, palakstėme aplinkui kelių kilometrų spinduliu ir visi apšaudymai baigėsi“, – pasakojo kariai.
Operacijose neapseinama be motociklų ir vietos policininkų
Matydami į sukilėlių medžioklę motociklais išvykstančius lietuvius, garsiai stebisi net koalicijos partneriai. Bet „Aitvaro“ kariai nežada atsisakyti šių transporto priemonių.
„Amerikiečių šarvuočių kolonos važiuoja keliais, kuriuose labai lengva paslėpti pakelės bombas. Šarvuočiu tiesiai per laukus nepavažiuosi, o mes su motociklais galime greitai atlėkti net ir ten, kur kelio nėra. Sukilėlius tai siuntina, nes jie nežino, iš kurios pusės mes pasirodysime, mums jie negali nė vieno sprogmens po ratais pakišti“, – sako „aitvarai“.
 |
| SOP archyvo nuotr./Į užduoties vykdymą išvykęs „Aitvaras“ |
Motociklus vyrai remontuojasi patys. „Dieną važiuoji, savaitę remontuoji“, – juokiasi jie. Tačiau patys pripažįsta, kad dabar jau be motociklų būtų kaip be rankų. Motociklais žvalgoma vietovė, motociklais lietuviai lydi sąjungininkų kolonas, dengia jas iš šonų.
Dabar turimų šešių motociklų parką vyrai jau artimiausiu metu tikisi papildyti dar dvylika naujų transporto priemonių. Taip, sako, jie įgis dar daugiau mobilumo.
Važinėjant motociklais Afganistane, neišvengiama ir traumų. Mėlynės, nubrozdinimai, kiti sužalojimai – motociklais važinėjančių „aitvarų“ kasdienybė.
Vykdydami į užduotis Afganistane lietuviai neapseina ir be vietos policijos pagalbos. Ieškodami sukilėlių, užsienio kariai neturi įgaliojimų ir teisės eiti į civilių vietos gyventojų namus. Todėl į operacijas kartu visada vyksta ir vietos policininkai, kuriems lietuviai negaili karčių žodžių.
„Jų supratimas kartais būna labai savotiškas. Šiandien tas afganas nori būti policininku, rytoj – jau nebenori. Labai dažnai tie norai priklauso nuo metų laiko. Žiemą jis mielai būna policininku. O vasarą sako, kad jam žemę dirbt reikia, policininku jis jau nebenori būti. Ateina žiema, jis vėlai mielai tarnauja. Šiemet per Ramadaną mes sunkiai kai kuriuos iš jų galėjome ištempti į operacijas. Turim informacijos, reikia važiuoti dirbti, o jie sako – mums Ramadanas. Ilgai teko aiškinti, kad jie pareigūnai, kad privalo vykdyti savo pareigą“, – pasakojo kariai.
Pasiruošę vykti į Gorą
„Išsilavinę ir plačių pažiūrų“, – taip eskadrono vyrus apibūdino kartu su 15min.lt žurnalistu Zabule apsilankęs LTV naujienų tarnybos žurnalistas Vykintas Pugačiauskas.
 |
| SOP archyvo nuotr./Į užduoties vykdymą išvykęs „Aitvaras“ |
Nors dėl savo specifikos „Aitvaro“ veikla Afganistane mūsų šalies visuomenei atskleidžiama retai, apie tai, kaip eskadronas vertinamas tarp koalicijos partnerių ir apie jo nuopelnus mūšio lauke įspūdį galima susidaryti iš kartais pasigirstančių padėkų Lietuvai. Amerikos generolai ar aukšti oficialios JAV valdžios atstovai, dėkodami už paramą koalicijai Afganistane, visada pabrėžia ir tai, kad Lietuva čia ne tik prisiėmė atsakomybę už vienos provincijos atstatymą, bet ir atsiuntė gerai treniruotas spec. pajėgas.
Rimtose kovose su Talibanu dalyvaujantys eskadrono vyrai sako, kad per kovines operacijas gana sunku būna klausytis vietos moterų riksmo.
„Sulaikom įtariamąjį, bandom išsivežti, o jos eina iš paskos ir šaukia, kad paleistume. Bet jei sulaikėme terorizmu įtariamą žmogų, mes jo niekaip negalime paleisti“,– sako kariai.
Puikiai paruošti ir kovinės patirties turintys „Aitvaro“ vyrai tvirtina, kad yra pasiruošę, jei tik gaus įsakymą, vykti ir lietuvių administruojamą Goro provinciją, kur saugumo situacija sparčiai blogėja, o kovinių dalinių nėra.
„Įvestume tvarką. Arba bent jau jėgą parodytume“, – sako „aitvarai“.
Galimybės į Gorą permesti eskadroną „Aitvaras“ neatmeta ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Ji sako, kad joks sprendimas dar nepriimtas, tačiau įmanomi visi variantai, Goro provincijoje galintys pagerinti saugumo situaciją.
