Abi pusės turi savų argumentų
Aplinkos ministerijai pasiūlius plėsti Punios šilo gamtinį rezervatą, paliekant genetinių medynų draustinius, gamtininkai nerimauja dėl grėsmės bioįvairovei ir ragina steigti vientisą rezervatą.
Jų teigimu, turime ieškoti būdų sugyventi su gamta ir toleruoti jos natūralius procesus, vengdami miško tvarkymo darbų.
Tuo metu miško genetikai ir miškininkai aiškina, kad be žmogaus reguliacijos ir pagalbos po keliasdešimties metų vertingų pušų ir eglių šile nebeliks ir taip prarasime ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vertinamas medžių rūšis.
Aplinkos ministerija, panašu, linksta pasilikti prie pirminio siūlymo – plėsti rezervatą, bet išlaikyti ir genetinių draustinių teritoriją.
Kaip 15min teigė aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas komunikacijai Marijus Gailius, ministerija mato, kad tai yra skirtingų pasaulėžiūrų, ideologijų ir net mokslinis konfliktas, kuriame reikia surasti kompromisą.
„Visiškai suprasdami ir idėjiškai palaikydami šiuo atveju aktyvistų, aplinkosaugininkų siūlymą, mes girdime mokslininkų poziciją, kurie rūpinasi genetiniu fondu. <...> Mokslininkai gula kryžiumi, kad tas genetinis fondas būtų saugomas Punios šile“, – teigė M.Gailius.
Todėl ministerija linkusi palaikyti genetinių draustinių išsaugojimą, įpareigojant juose miškininkystės darbus atlikti kuo mažesnę žalą padarant gamtai.
Vertingiausias miškas
Nemuno kilpų regioniniame parke, Birštono apylinkėse plytintis Punios šilas yra pats vertingiausias miškas biologinės įvairovės požiūriu Lietuvoje, garsėjantis aukščiausiais Lietuvos medžiais bei našiausiais medynais, šaknis įleidusiais į Nemuno kilpų apsuptą derlingą dirvožemį.
Kadangi ši teritorija mažai paliesta žmogaus ir gana atoki, čia silpnai išvystyta rekreacinė infrastruktūra, ilgainiui susiformavo brandūs medynai ir biologinės įvairovės gausa.
Šile rasta 115 Lietuvos Raudonosios knygos rūšių, esančių beveik pusėje viso šilo teritorijos.
Teritorija mažai paliesta žmogaus ir gana atoki, čia silpnai išvystyta rekreacinė infrastruktūra, tad ilgainiui susiformavo brandūs medynai ir biologinės įvairovės gausa.
Iki šiol Punios šilas buvo padalintas į tris esmines teritorijas: gamtinį rezervatą, botaninį zoologinį draustinį bei kraštovaizdžio draustinį.
Rezervate nėra leidžiama jokia ūkinė veikla, o tai reiškia, kad gamta tvarkosi, kaip išmano, joje nekertami bei nesodinami medžiai, netvarkomi ir tie, kurie nuo senatvės ar audros nuvirsta, nevykdoma medžioklė.
Tai yra griežčiausias saugomos teritorijos tipas Lietuvoje.
Botaniniai zoologiniai draustiniai yra skirti miško ekosistemos išsaugojimui.
Juose leidžiama su institucijomis suderinta miškininkų veikla, atkuriamieji kirtimai gamtinę brandą pasiekusiuose medynuose, taip pat – profesionali medžioklė.
Nesutarimai tęsiasi ketvirtus metus
Pirmą kartą planas išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją, o tiksliau – buvusį rezervatą ir botaninį zoologinį draustinį sujungti į vieną, buvo pateiktas 2018 metais tuometinio aplinkos ministro Kęstučio Navicko.
Tačiau tokiam planui ėmė priešintis vietinės bendruomenės, kurios baiminosi, kad naujai paskelbtoje rezervato teritorijoje bus stipriai apribota veikla, o neprižiūrimas miškas taps neįžengiamas.
Rezervato plėtimui nepritarė ir Valstybinių miškų urėdija bei Valstybinė miškų tarnyba, kurios baiminosi, kad uždraudus miško tvarkymo darbus, sunyks miško ekosistemos.
Todėl vietoje K.Navicko 2019 metais paskirtas aplinkos ministras Kęstutis Mažeika tų metų liepą rezervato plėtrą sustabdė.
Visgi šiuo sprendimu buvo itin nepatenkinta kita grupė – gamtininkai bei visuomeninės organizacijos, kurios agitavo už rezervato plėtimą, siekdami kuo labiau apsaugoti Punios šilą nuo žmonių įsikišimo.
Nevyriausybinė organizacija Baltijos aplinkos forumas inicijavo parašų rinkimą už rezervato teritorijos plėtimą ir galiausiai teismui apskundė aplinkos ministro pavedimą stabdyti rezervato plėtrą.
2020 m. kovą Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad Punios šilo gamtinio rezervato plėtros stabdymas buvo nemotyvuotas ir nepagrįstas.
Naujai paskirtas aplinkos ministras Simonas Gentvilas pažadėjo, kad Punios gamtinis rezervatas plečiamas bus ir netruko savo pažadus pildyti.
Paskelbė, kad išplės rezervatą
Šių metų gegužę Aplinkos ministerija pranešė, kad siekiant apsaugoti Punios šilą, planuojama praplėsti jo gamtinį rezervatą, jį didinant penkis kartus.
Jo plotas, sujungiant dabartinį rezervatą ir zoologinį botaninį draustinį, padidėtų iki 2,2 tūkst. hektarų. Palyginimui, maždaug tokį plotą užima visas Marijampolės miestas.
Taip pat Punios šile, be rezervato, siekiant išsaugoti unikalų pušų ir eglių gamtos fondą, jų medynams šilo teritorijoje siūloma suteikti genetinių draustinių statusą.
Bendras jų plotas sudarytų apie dešimtadalį rezervato ploto – 292,7 ha.
Šiose teritorijose ir toliau būtų leidžiama ūkinė veikla, miškininkai galėtų prižiūrėti mišką bei atsodinti trūkstamas pušis ar egles, kad jos neišnyktų.
Tačiau gamtininkai nerimauja, kad palikus draustinius, juose bus vykdoma intensyvi ūkinė veikla, kelianti grėsmę bioįvairovei, ir reikalauja steigti vientisą rezervatą be draustinių.
Grėsmė bioįvairovei
„Tose teritorijose bus vykdomi specialieji, sanitariniai kirtimai, bus plynai iškertami plotai, kuriuose, nukirtus medžius, bus susirenkami kankorėžiai, susirinkus juos, kažkur jie bus išdaiginti, atvežti, su plūgais suartos lysvės ir susodinta.
Tokiomis sąlygomis biologinės įvairovės ir sengirės mums niekados nepavyks išsaugoti“, – 15min pasipriešinimą numatomam projektui argumentavo Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas.
Pasak jo, gamtininkai pasisako už visišką gamtos natūralumą, „kur visi gamtos organizmai yra priimtini ir turi tam tikrą savo funkciją“.
Atitinkamą funkciją esą turi ir miškininkų nemėgstamos, medžius graužiančios kinivarpos.
Jo teigimu, jeigu rezervate bus palikti genetinių draustinių plotai, dėl miško valymo, nepakankamo negyvos medienos kiekio, nepavyks išsaugoti ir vertingiausių natūralių gamtinių buveinių, kurias saugoti Lietuva įsipareigojusi Europos Sąjungai (ES).
Prašome, kad mokslas kartu su visuomene ieškotų naujų sprendimų ir Punios šilą užleistumėm gamtininkams, mokslininkams ir tyrimams.
Aplinkos ministerija, teigė Ž.Morkvėnas, pataikauja miškininkams, nors dalis visuomenės pageidauja Punios šile matyti vienintelę tokią sengirę ES.
„Mes šioje vietoje prašome miškininkų, urėdijos, mokslininkų nebūti sustabarėjusiais ir taip laikytis principingai savo nuomonės, prašome, kad mokslas, kartu su visuomene, ieškotų naujų sprendimų ir Punios šilą užleistumėm gamtos mokslo gamtininkams, mokslininkams ir tyrimams visai iš kitos prizmės pažiūrėti.
Mes matome Punios šilo viziją, kaip Europos biologinės įvairovės salą, ir miškininkystė turėtų leisti įvykti šiam eksperimentui“, – jam antrino visuomeninės organizacijos „Gyvo žalio“ atstovė Monika Peldavičiūtė.
Pasak forumo gamtosaugos eksperto Gintaro Riaubos, genetinių medynų neįtraukus į bendrą gamtinį rezervatą, o palikus tik draustinio statusą, tai leistų atsakingoms institucijoms, pavyzdžiui, Valstybinei miškų tarnybai, „matant poreikį“ ir toliau organizuoti genetiniams medynams įprastas intensyvios miškininkystės praktikas.
Labai tikėtina, jog intensyvios miškininkystės principai būtų tęsiami ir toliau.
„Žinant šių institucijų ligšiolinę veiklą ir požiūrį, labai tikėtina, jog intensyvios miškininkystės principai būtų tęsiami ir toliau“, – teigė G.Riauba.
Saugo, kad neišnyktų
Tačiau miškininkai ir miško genetikai dėsto kitus argumentus.
Alfas Pliūra, miško genetikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, 15min teigė, kad genetinių draustinių tikslas yra išsaugoti tam tikros medžių rūšies genetinę įvairovę, medynų tvarumą.
Tam, kad jie išliktų tvarūs, teigė jis, medynus reikia saugoti nuo išorinių grėsmių, tokių kaip plintančios kinivarpos ir žvėrys, pasirūpinti medžių tankumu, kad šie galėtų tinkamai augti, po audros – išvalyti mišką.
Bet svarbiausia, sakė jis, jeigu medynas negeba sukurti pakankamai sėklų atsinaujinimui, jam reikia padėti, medžius atsodinti ir taip pasirūpinti, kad neišnyktų vertingos medžių rūšys.
„Visame pasaulyje pagal naują genetinių išteklių valdymo sistemą yra principas, kad turi būti kuriama įvairiaamžė medyno struktūra, kur būtinai turi būti atsikūrimas jaunąja karta“, – teigė jis ir pridūrė, kad miške turi būti tiek jauni, tiek subrendę, tiek seni medžiai.
„Juk kiekviename mieste turime jaunų žmonių, vaikų ir senelių. Įsivaizduokite, kad Punios šile, draustiniuose yra apie 200 hektarų, kur auga kažkur 100 tūkst. medžių, kaip Šiaulių miestas.
Bet jeigu Šiaulių mieste nebūtų nė vieno vaiko? Būtų tik seni ir vidurinio amžiaus žmonės? Mes taip pat norime, kad genetiniuose draustiniuose būtų normali amžiaus struktūra“, – genetinių draustinių išsaugojimo svarbą grindė jis.
Mes taip pat norime, kad genetiniuose draustiniuose būtų normali amžiaus struktūra.
A.Pliūros teigimu, naivu tikėtis, kad rezervate, be žmogaus įsikišimo, tokia struktūra susiformuos savaime.
Miško jaunuolynas esą negali atsikurti po seno medžio vėlėmis, be to, jam reikia vietos ir šviesos, teigė akademikas.
Gamtininkai žvelgia per siaurai?
Kaip pavyzdį jis pateikė Dubravos rezervatinės apyrubės „katastrofinę padėtį“.
Esą žmogaus neprižiūrimame rezervate beveik visos eglės „iškrito“, vietoje jų pradėjo augti lazdynai, „o po lazdynais nevyksta joks atsikūrimas, nei pušaičių, nei eglaičių, nieko nėra“.
„Tas rezervatas paliktas likimo valiai“, – teigė A.Pliūra.
Po lazdynais nevyksta jos atsikūrimas, nei pušaičių, nei eglaičių, nieko nėra.
„Mes irgi turėjome skaudžią patirtį prieš 40 metų. <...> Iš pradžių turėjome genetinius rezervatus, vienas buvo Aukštaitijoje, o kitas – Punioje, kur negalima buvo kojos kelti.
Bet paskui, kažkuriais metais, kai prasidėjo vėjovartos ir kinivarpos, ten pradėjo masiškai žūti medžiai. Tuomet mes labai išsigandome ir nusprendėme susimažinti draustinius ir pradėti jiems šiek tiek pagelbėti, kad jie išliktų stabilūs.
Pasimokėme iš skaudžios patirties, o gamtininkai nori tą patirtį iš naujo pakeisti, ką mes jau patyrėme prieš 40 metų“, – teigė A.Pliūra.
Pasimokėme iš skaudžios patirties, o jie nori tą patirtį iš naujo pakeisti, ką mes jau patyrėme prieš 40 metų.
Pasak jo, draustiniuose jokiu būdu neturi būti kertama plynai, nes draustiniai – saugomos teritorijos. Vienintelis dalykas, kas juose turi būti atliekama, tai kontrolė, 15min sakė miško ekologas.
„Šitas visas procesas yra rekomenduojamas Europos miško genetinių išteklių išsaugojimo programoje EUFORGEN“, – pažymėjo jis. Tai yra tarptautinis tinklas, remiantis miškų genetinių išteklių išsaugojimą ir tvarų naudojimą.
Pasak A.Pliūros, tarptautiniu vertinimu, Lietuva šioje srityje yra lyderiaujanti, todėl daryti žingsnį atgal ir atsisakyti sukurto genetinių išteklių išsaugojimo sistemos būtų keista.
Jis pažymėjo, kad vientiso rezervato siekiantys aplinkosaugininkai yra savo srities specialistai, bet neišmano miško ekosistemos, todėl žvelgia į Punios šilo rezervatą siaurai.
„Mes jau žinome, ką saugojame, šiuo atveju, pušį, kuri susiformavo šiame ariale, yra prisitaikiusi prie gamtinių sąlygų. Be to, žinome, kad ji yra vertingas nacionalinis genetinis išteklis.
O biologai iki tokio lygio dar nėra priaugę kaip mes, jie tiesiog saugo teritoriją, nes nežino, ką saugo.“
Miškų augintojai, ne kirtėjai
Tiek vieni, tiek kiti nori išsaugoti gamtą, bet savais būdais.
Ž.Morkvėno teigimu, viena pusė, gamtininkai, ieško būdų su gamta sugyventi natūraliai ir priimti natūralius gamtinius procesus. „Tai vadinama ekocentrizmu – gamta turi teisę, mes ją turime saugoti kaip savaiminę vertybę“, – sakė jis.
O kita pusė esą į gamtą žiūri kaip į išteklių.
Tačiau Martas Lynikas, Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus pavaduotojas miškotvarkai, teigė nesutinkantis su pasakymu, kad miškininkai draustiniuose siekia kokios nors ekonominės naudos.
Pasak jo, tiek miškininkų saugomi vertingi medžiai, tiek gamtininkų – bioįvairovė, yra lygiavertės svarbios vertybės, todėl draustiniuose bus saugoma viena, o rezervato dalyje – kita vertybė.
„Ar tikrai negali sugyventi 2 tūkst. hektarų biologinės įvairovės ir beveik 300 hektarų draustinio kartu?“ – svarstė jis.
Atsakydamas į gamtininkų nuogąstavimus dėl plynų kirtimų, M.Lynikas teigė, kad miškininkai pirmiausia siekia, jog jauni medžiai ataugtų savaime, ir įsikiša tik tuomet, kai jiems reikalinga pagalba.
Todėl sakymas, kad draustiniuose medžiai kertami dėl finansinės naudos, esą yra nepagrįstas.
„Miškininkai nėra miško kirtėjai, jie yra miško augintojai, jie augina mišką ir panaudoja dalį užaugintos produkcijos savo išsilaikymui ir miško atkūrimui“, – 15min pridūrė Miškininkų sąjungos vadovas Vidmantas Verbyla.
Miškininkai nėra miško kirtėjai, jie yra miško augintojai.
Iki gegužės pabaigos gyventojai gali teikti pastabas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pateiktam Punios gamtinio rezervato plėtimo planui.
Pastabas svarstys projekto rengėjai, užbaigtas projektas bus teikiamas aplinkos ministerijai.
