XIX a. viduryje valstybės Europoje ėmė formuotis tautiniu pagrindu, vedamos vietos lyderių. Į užmarštį ėmė grimzti laikai, kai valstybių vadovais tapdavo iš kito žemyno krašto po vedybų atvykę karaliai ar tolimi mirusio valdovo giminaičiai, net nebūtinai mokantys vietos gyventojų kalbą ir nejaučiantys naujai savo karalystei jokių sentimentų.
Kita vertus, dauguma Lotynų Amerikos ar JAV gyventojų yra imigrantai iš kitų kraštų. Todėl žmogaus kilmė nesukelia didesnių politinių problemų.
Tačiau permainingas XX amžius leido laisvai improvizuoti su nusistovėjusia tvarka, todėl XXI a. lietuvių išeivių sūnus Antanas Mockus gali sėkmingai varžytis dėl Kolumbijos prezidento posto, o lietuvis Romualdas Ražukas – tapti Jūrmalos meru. Lietuvių kilmės politikai aktyvūs ir JAV: šalies Senate dirba Richardas Durbinas, Kongrese – Johnas Shimkus, su kuriuo prieš kelias savaites viešėdama JAV susitiko ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė. O šį birželį baigiasi Virdžinijos valstijos Kalpeperio miestelio mero lietuvio Prano Rimeikio kadencija.
Dauguma lietuvių kilmės politikų neslepia savo šaknų. Pavyzdžiui, R.Durbinas prieš kelis mėnesius Čikagos universitete kalbėdamas apie recesiją nepraleido progos papasakoti apie savo lietuvišką kilmę ir kelionę į Jurbarką, iš kur kilusi jo motina.
Bene garsiausias lietuvių kilmės politikas pasaulyje A.Mockus 1952 metais gimė Kolumbijos sostinėje Bogotoje, išeivių iš Lietuvos šeimoje. Jis taip pat nesigina turįs lietuviško kraujo, o šis faktas nesutrukdė jam šiemet patekti į antrąjį šalies prezidento rinkimų turą. Nors A.Mockus surinko apie 22 proc. balsų ir gerokai atsiliko nuo 47 proc. gavusio buvusio Kolumbijos gynybos ministro Juano Manuelio Santoso, politikas nepraranda vilčių laimėti šį sekmadienį vyksiančiame antrajame rinkimų ture.
„Tėvų namuose mes visada kalbėdavome ir dabar kalbame lietuviškai“, – prieš kelias savaites žiniasklaidai sakė A.Mockus. Tiesa, 2006-aisiais, kai lankėsi Vilniuje, jis mandagiai atsisakė kalbėti apie galimybę tapti Lietuvos sostinės meru ir pabrėžė, kad Kolumbijos problemas išmano geriau nei lietuviškas.
Asmeniškai A.Mockų pažįstantis filosofas Gintautas Mažeikis pasakojo, kad A.Mockus viešai pabrėžia savo lietuviškumą ir sakė neturįs „informacijos, jog tai kam nors trukdytų“. „Kita vertus, dauguma Lotynų Amerikos ar JAV gyventojų yra imigrantai iš kitų kraštų. Todėl žmogaus kilmė nesukelia didesnių politinių problemų“, – atkreipė dėmesį jis.
Būti lietuviu – pranašumas
Gegužę Jūrmalos meru tapęs lietuvis R.Ražukas taip pat tvirtino, kad jau 2 dešimtmečius su retais pertrūkiais besitęsiančiai politinei karjerai Latvijoje jo tautybė ne tik nesukelia jokių sunkumų, net padeda.
Jeigu Latvijoje pasakai, kad lietuviai ar estai yra ką nors padarę tokiu, o ne kitokiu būdu, daugiau nieko nebereikia argumentuoti.Lietuvoje gimęs ir studijuoti pradėjęs vyras 1985 metais, baigęs neurochirurgijos aspirantūrą Maskvoje, darbą rado ne Lietuvoje, bet Latvijoje. Gydytojas netruko įgyti latvių pasitikėjimą ir 1990 metais, per patį atgimimo įkarštį, tapo latviškojo Sąjūdžio – Latvijos liaudies fronto pirmininku.
R.Ražukas pasakojo, jog lietuvių statusas Latvijoje – ypatingas: „Latvijoje – panašiai, kaip ir Lietuvoje, kiek žinau, – labai svarbu žinoti, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Estijoje daroma taip ar anaip. Jeigu pasakai, kad lietuviai ar estai yra ką nors padarę tokiu, o ne kitokiu būdu, daugiau nieko nebereikia argumentuoti.“
Politikas svarstė, jog jei būtų kilęs ir iš tolimesnių kraštų, taip pat būtų galėjęs nemažai nuveikti Latvijoje, bet tokių karjeros aukštumų, kaip dabar, turbūt nebūtų pasiekęs. „Matyt, mūsų tautų artumas, savitarpio santykiai turi reikšmės ir visos tautos sąmonei“, – mano R.Ražukas.
Nauda ir Lietuvai
Politologo Lauro Bielinio nuomone, žinojimas, kad lietuvių kilmės politikai užima aukštas pozicijas kitose pasaulio šalyse, suteikia teigiamą emocinį krūvį. Tai padeda suvokti, kad esame pakankamai pajėgūs gyventi ir veikti pasaulio mastu. Be to, sėkmingai karjeros laiptais įvairiose srityse užsienyje kopiantys tautiečiai gali padėti siekti ir pragmatinių tikslų: „Jeigu jie patys save sieja su Lietuva, jaučia jai ilgesį, natūralu, kad jie vienaip ar kitaip bandys tą savo jausmą išreikšti ir konkrečiais veiksmais, sakykime, nukreipdami investicijas į Lietuvą, kaip, pavyzdžiui, daro kai kurie lietuvių kilmės Amerikos piliečiai“.
Aktyvių lietuvių kilmės veikėjų veikla – labai svarbus dalykas, nes Lietuva jau seniai neišsitenka savo geografinėse ribose.„Aktyvių lietuvių kilmės veikėjų veikla – labai svarbus dalykas, nes Lietuva jau seniai neišsitenka savo geografinėse ribose. Mūsų tautiečiai gyvena visame pasaulyje, dėl to turi labai daug interesų“, – įsitikinęs G.Mažeikis.
Pasak filosofo, aktyviai dalyvaudami kitų šalių pilietiniame ir politiniame gyvenime, jie užtikrina ir lietuvių bendruomenių išlikimą, atmintį, socialinius, kultūrinius interesus, be to, bendradarbiauja su tų kraštų organizacijomis, vietos bendruomenėmis. Tai esą yra puikus pavyzdys ir Lietuvai, kur, anot mąstytojo, lenkų, žydų ar kitų tautybių žmonės galėtų aktyviau dalyvauti vidaus politikoje.
Sutiktų turėti prezidentą užsienietį
Lietuviai su susidomėjimu seka, kaip vyksta prezidento rinkimų kova Kolumbijoje, didžiuojasi ir kitais užsienyje karjerą darančiais tautiečiais. Tačiau kas būtų, jeigu Lietuvoje į politines aukštumas nusitaikytų, tarkime, kolumbiečių kilmės politikas?
Anot sociologo Vlado Gaidžio, lietuviai šiuo požiūriu – pakankamai tolerantiška tauta. Neseniai atliktame „Eurobarometro“ tyrime 27-ių Europos Sąjungos šalių gyventojams buvo užduotas klausimas, kaip jie jaustųsi, jeigu į aukščiausias šalies politines pareigas būtų išrinktas asmuo, kurio tautybė kitokia nei daugumos šalyje. Pasak V.Gaidžio, Lietuvoje blogai jaustųsi 32 proc., gana gerai – 25 proc., gerai – 38 proc. „Rezultatas panašus kaip Vokietijoje. Yra žymiai tolerantiškesnių šalių – Švedija, Nyderlandai, Ispanija. Lietuva užima ne pačią tolerantiškiausią, bet ir ne pačią žemiausią vietą“, – komentavo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus“ direktorius.
Sociologas pridūrė, kad „realus gyvenimas gali pakoreguoti apklausų atsakymus“. „Daug kas priklausytų nuo asmenybės. Jeigu asmuo gerai integruotas į visuomenę, gerai kalba lietuviškai, išmano Lietuvos istoriją, manau, kad nelabai kas ir domėsis, kokia jo tautybė. Bet yra kitas pavyzdys – blogai kalbantis lietuviškai, gimęs ne Lietuvoje, vargu ar geras šalies istorijos išmanytojas, gal ir pabrėžiantis, kad jis rusas – Viktoras Uspaskichas. Šiuo metu pagal reitingus jis trečias politikas Lietuvoje“, – kalbėjo sociologas. Jis pridūrė ir kitą pavyzdį. Romai apklausose nėra itin lietuvių mėgstama tautybė, tačiau dainininkas Radži – ypač mėgstamas.
Reikalingas didžiulis įdirbis
G.Mažeikis pabrėžė, kad kalbant apie A.Mockų reikia turėti omenyje ilgą jo politinę ir akademinę karjerą: tai garsus Kolumbijos veikėjas, žinomas filosofas ir matematikas, dirbo Bogotos universiteto rektoriumi, dvi kadencijas – Bogotos meru. „Jeigu tokį kelią nueitų kitos tautos atstovas Lietuvoje, kodėl gi jis negalėtų tapti įtakingu politiku? Tačiau manau, kad Lietuva dar nepribrendusi tokiam balsavimui. Sunku įsivaizduoti, kad koks nors imigrantas iš tolimų kraštų galėtų čia pretenduoti į aukštas pareigas. Bet jeigu, pavyzdžiui, koks baltarusis, save laikantis lietuviu, arba lenkas, kuris laiko save lietuviu arba supranta save pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apibrėžimą, kodėl gi ne. Jie galėtų pretenduoti, ir būtų įdomu, kai mes susidurtume nebe su tradiciškai aiškinama Lietuva, o plačiau. Tai būtų tikras iššūkis etninės kilmės politikams“, – svarstė pašnekovas.
Nesvarbu, ar Antanas yra kolumbietis, ar lietuvis, svarbiausia, kad jis nugalėtų korupciją. Jį palaiko daugybė žmonių.Filosofo manymu, Lietuvoje gyvenančioms mažumoms nesudarytos sąlygos lanksčiai konstruoti savo tapatybės: gali formuotis tik, pavyzdžiui, etninio lenko ar etninio lietuvio tapatybės. G.Mažeikio teigimu, tai pirmiausia ne Lietuvoje gyvenančių mažumų, o pačių lietuvių problema.
„Būtent Lietuvoje gyvenantys žmonės ir sukuria kontekstus, kuriuose išsiskleidžia vienos arba kitos tautybės. Jeigu tokie kontekstai platesniam lietuviškumo aiškinimui nėra palankūs, tai jis ir neišsiskleidžia. Tada dalis baltarusių ar lenkų, save laikančių lietuviais, atrodo kaip priešai arba tie, kurie nori pasisavinti mūsų tapatybę, užuot laikytume juos savais ir bendradarbiautume“, – dėstė filosofas.
Svarbiausia – asmenybė
L.Bielinis taip pat įsitikinęs, kad politiko karjerai asmenybė kur kas svarbesnė nei kilmė. „Jeigu tai valingas, profesionalus ir gebantis įtikinti aplinką, kad jis yra geriausias politikas, jis turi šansą. Aš esu tikras, kad lietuviai nėra uždara visuomenė, kuri atmeta bet kokį kitą žmogų. Juk yra televizijos žvaigždžių, kurios yra iš dalies lietuviškos kilmės arba visiškai ne lietuvių kilmės, bet žiūrovai jas ne tik toleruoja, bet ir pripažįsta žvaigždėmis. Su politika, manyčiau, lygiai tas pats. Tiesiog kol kas neatsiranda tų, kurie galėtų pretenduoti į dabartinį Seimą“, – sakė politologas ir pabrėžė, kad tokie politikai susidurtų ir su teisinėmis problemomis. Jie turėtų atitikti Konstitucijoje numatytus kilmės reikalavimus.
Tuo tarpu paprasti rinkėjai turi savų argumentų. „Nesvarbu, ar Antanas yra kolumbietis, ar lietuvis, svarbiausia, kad jis nugalėtų korupciją. Jį palaiko daugybė žmonių“, – bendraudamas su „15min“ žurnalistu per programą „Skype“ konstatavo Bogotoje gyvenantis A.Mockaus rėmėjas Gabrielis.
