Sumaištį Seime sukėlė buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Arvydas Pocius, kurio po apklausos laukė gausus būrys žiniasklaidos atstovų, norėjusių išgirsti buvusio generolo komentarų. Tačiau iš pradžių paslaptingai iš drabužinės dingo A.Pociaus apsiaustas, vėliau nežinoma kryptimi spruko ir pats jo savininkas.
Buvęs A.Pociaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, kuravęs kontržvalgybą, o šiuo metu saugiai išsiųstas „atsisėdėti“ ministru patarėju į Lietuvos ambasadą Kijeve, vakar nežinoma kryptimi išvažiavo „tarnybiniais reikalais“, kai tik jam buvo pranešta, kad LŽ norėtų išgirsti jo požiūrį į Lietuvoje vykstantį tyrimą. Ambasados darbuotojai negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti informacijos apie tai, ar kitą savaitę D.Dabašinskas neišskubės į Lietuvą, kad užčiauptų liudytojus, savo buvusius pavaldinius iš VSD.
Taip pat vis plačiau sklinda kalbos, kad galimos žvalgytuvės dėl teroristams skirtų įkalinimo vietų galėjo prasidėti Rolando Pakso prezidentavimo laikais 2003–2004 metais. „Savo samprotavimus, nuomonę pasakysiu tik komisijai, jeigu ji sumanys mane pakviesti, o kol kas nenoriu eskaluoti šios istorijos, nes tai yra subtilūs dalykai, – vakar LŽ kalbėjo buvęs R.Pakso patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, dabartinis Seimo narys Remigijus Ačas. Jis neneigė, kad turėtų ką papasakoti. Pats R.Paksas tvirtino net nesuprantąs, apie ką kalbama, ir LŽ rekomendavo CŽV kalėjimo reikalus aptarinėti “su tuo Aču„.
Šios teorijos šalininkai tvirtina, kad, apkaltintas ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir nusikalstamomis grupuotėmis, R.Paksas galėjo ieškoti būdų, kaip pagerinti santykius su Baltųjų rūmų administracija.
2004 metų sausį sakydamas kalbą užsienio šalių ambasadoriams, reziduojantiems Vilniuje, R.Paksas pabrėžė, kad “svarbu yra užtikrinti glaudų Europos ir Amerikos ryšį, todėl Lietuva aktyviai rėmė bei rems transatlantinį bendradarbiavimą ir toliau aktyviai prisidės prie civilizuotos pasaulio bendruomenės kovos su tarptautiniu terorizmu„. Tų pačių metų kovo 25 dieną buvo gautas prezidento George'o W.Busho laiškas, kuriame “vertinamas įnašas ir tvirta draugystė bei parama„ kovoje prieš terorizmą bei tuometinį Irako režimą.
“Žaliųjų žmogelių„ paieška
“Visko gali būti, bet kodėl mes turime manyti, kad tai buvo? Yra daug žmonių, kurie mano, kad egzistuoja „žalieji žmogeliai“, kurie iš Marso atskrenda į Lietuvą, bet ar mes tada atliekame tyrimą? Ne, paliekame tai ramybėje, – sakė 1999–2004 metais Lietuvos kariuomenės vado pareigas ėjęs generolas majoras Jonas Kronkaitis. Būdamas kariuomenės vadu jis nieko apie planus Lietuvoje kalinti įtariamuosius terorizmu nežinojęs. Tačiau J.Kronkaitis patikslino, kad tai ne kariuomenės reikalas, todėl kalėjimą būtų įmanoma atidaryti ir be kariuomenės vado žinios.
„Čia nieko bendro su kariuomene nėra. Čia ne karinis reikalas, kariuomenė čia nevaidina jokio vaidmens“, – sakė jis.
Vakar NSGK nariai taip pat apklausė buvusį VSD direktoriaus pavaduotoją Alfonsą Balzarį, buvusį Vilniaus oro uosto direktorių Mindaugą Ivanauską ir Civilinės aviacijos administracijos direktorių Kęstutį Aurylą.
Kas yra partneris?
„Visi taip intensyviai aiškina, kad to kalėjimo nebuvo, kad net keista darosi. Jei nežinai – buvo ar nebuvo – taip ir reikia sakyti, kad nežinau“, – vakar tvirtino buvęs kontržvalgybininkas Kastytis Braziulis ir pripažino, kad jo į apklausas niekas nekviečia. Jis nesąmonėmis vadino buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio teiginius, kad jei kuris nors iš lietuvių ir žinojo apie ketinimus steigti CŽV kalėjimą ar net prie to prisidėjo, toks nieko nesakys, nes tai būtų strateginių partnerių amerikiečių išdavystė.
„Jei mano žmona naudojasi bendradarbis, tai jam atleisti, kaip strateginiam partneriui? – elementariu pavyzdžiu situaciją paaiškino K.Braziulis. – Jei kalbame apie tikrą strateginį partnerį, jis darbą turi atlikti sąžiningai, o net taip, kad Lietuva dabar gali būti pakišama kaip potencialus taikinys teroristams. Kalbant apie bet kokią partnerystę, negalima pamiršti svarbiausio dalyko – visuomenės intereso.“
K.Braziuliui abejonių kelia ir pasirinkta tyrimo forma. Vėl tyli ir niekaip nereaguoja Generalinė prokuratūra – tai jau tapo tradicija. „Panašiais atvejais visose valstybėse atliekami ikiteisminiai prokurorų tyrimai, kur už melagingus ar nuslėptus parodymus taikoma baudžiamoji atsakomybė, – abejonėmis dalijosi K.Braziulis. – Pas mus buvę pareigūnai pasakas seka.“
Priminsime, kad parlamentaro Sauliaus Pečeliūno pataisa dėl tokios atsakomybės taikymo už melagingą liudijimą parlamentinėms komisijoms galbūt bus priimta tik kitą svaitę.
