Aš, kaip ir įprastą dieną, ryte išvažiavau į darbą. Po darbo grįžtu namo, namuose pasitinka mano mama, visa švytinti iš laimės.
Iškart paminėsiu – mano mama yra akla. Paklausiau, kas nutiko, ir ji pradėjo pasakoti...
Aklosios pasakojimas
Maždaug per pietus išėjau į lauką pakvėpuoti grynu oru. Išgirdusi šurmulį prie namų, norėjau grįžti namo, bet pasimečiau ir pasiklydau. Klaidžiojau kokių 20 minučių, kol išgirdau daug pravažiuojančių mašinų, daugelis jų signalizavo.
Tada jau sustingau ir niekur nėjau, nes bijojau ir nežinojau, kur einu.
Girdžiu, sustojo mašina ir priėjo kažkokie vaikinukai, paklausė ar viskas gerai. Aš jiems atsakiau, kad esu akla ir pasiklydau. Jie pasiūlė man sėstis į mašiną, kad galėtų mane parvežti namo.
Aš jau ir taip buvau šoke, aplink visi pypina, keikia tuos vaikinukus, kad mašiną patrauktų (turbūt užstatė eismą dėl manęs).
Dvejojau, sėsti ar ne, bet vaikinai buvo kantrūs ir labai malonūs, laukė, kol apsispręsiu.
Dvejojau, sėsti ar ne, bet vaikinai buvo kantrūs ir labai malonūs, laukė, kol apsispręsiu.
Neapsikentusi kitų vairuotojų keiksmų ir pypsinimo, įlipau su vaikinais į jų mašiną.
Vaikinai paklausė adreso, aš pasakiau, ir jie mane parvežė namo. Palydėjo iki durų ir paklausė, ar dar ko nors reikia. Atsakiau, kad labai esu dėkinga, kad padėjo. Pasiūliau jiems pinigų, bet jie griežtai atsisakė, nepaėmė. Palinkėjo man geros dienos ir išvažiavo. Buvau labai pamaloninta, kad dar yra tokiu žmonių.
Ieškomas „golfas“ su numerio skaičiais 334
Informacijos mažai turiu, kiek kaimynai pasakojo, mašina buvo violetinės spalvos III kartos „golfas“, raidžių nepastebėjo, tik įsidėmėjo skaičius – 334.
Žodžiu, aš ieškau tų dviejų vaikinų – vienas aukštas, šviesių plaukų (vairuotojas), kitas žemesnis, tamsesnių plaukų.
Kiek mama girdėjo, vairuotojas į draugą kreipėsi Tomo vardu, vairuotojo vardo taip ir nepaklausė. Labai norėčiau surasti tuos du vaikinukus, kurie padėjo mano mamai ir nepabūgo skubančių vairuotojų keiksmų. Norėčiau jiems padėkoti asmeniškai.