Akcentuojama, jog peržengus 1,5 ⁰ C ribą ir vėliau sumažinus šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimus bei globalią temperatūrą, kai kurie pokyčiai būtų nesugrąžinami. Taip pat neramina mokslininkų išvados, jog temperatūrai pakilus 2 ⁰ C tokiose vietovėse, kaip Pietų Amerika ir Pietų Azija nebebūtų įmanoma užauginti pagrindinių šiuo metu pasaulį maitinančių javų.
Mažiname, bet... didiname
„Praktiškai pusė žmonijos jau gyvena pavojaus nukentėti dėl klimato kaitos reiškinių zonoje. Dauguma ekosistemų jau yra tokioje stadijoje, kad neatsistatys, – sakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Manuelis de Oliveira Guterresas. – Tam, kad išlaikytume globalią temperatūrą žemiau 1,5 ⁰ ribos, mes įsipareigojome sumažinti emisijas 40 % iki 2030-ųjų ir pasiekti nulines emisijas iki 2050-ųjų. Tačiau pagal dabartinius valstybių planus, emisijos vien per artimiausią dešimtmetį išaugs beveik 40 procentų! Tai – katastrofa“.
Dauguma ekosistemų jau yra tokioje stadijoje, kad neatsistatys.
Pasak A. M de Oliveira Guterreso, ataskaita atskleidžia du neginčytinus faktus: pirma, anglis ir iškastinis kuras dusina žmoniją. Vos 20 Vyriausybių patvirtino, jog nebefinansuos iškastinio kuro importo.
Dabartinė energetikos sistema yra pažeidžiama įvairių geopolitinių sukrėtimų, tad reikia susitelkti ir principingai pereiti prie atsinaujinančios energetikos.
„Antra: investicijos į prisitaikymą prie klimato kaitos – veikia! Raginu sprendimų priėmėjus pusę visų su klimato kaita susijusių finansų skirti prisitaikymui prie jos padarinių. Delsimas reiškia mirtį,“ – sakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius.
Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vadovas Hoesung Lee teigė, jog žmonijos veikla įšildė planetą iki tokio lygio, koks nebuvo užfiksuotas per paskutinius 2000 metų. 1,5 ⁰ C ribą pasieksime jau per artimiausius du dešimtmečius.
Pasaulio energetika laikosi „ant steroidų“
Šioje ataskaitoje mokslininkai atskleidė, kaip glaudžiai yra susijęs vandens trūkumas su masine gyventojų migracija, o migracija – su tarptautiniais konfliktais.
„Ši, antra ataskaitos dalis atskleidžia, ką klimato kaita ir globalinis atšilimas reiškia žmonėms, planetai, ekosistemoms. Klimato kaitos padarinius jau matome, o bendruomenės, kurios yra labiausiai pažeidžiamos turi ir mažiausius resursus tam, kad galėtų prie klimato ekstremumų prisitaikyti. Mes kaip rūšis, mūsų organizmai gali prisitaikyti prie temperatūros pokyčių, bet tik iki tam tikros ribos. Dabartinė ataskaita tarsi parodo žmonijos ateitį,“ – sakė H. Lee.
Pasaulio meteorologijos organizacijos generalinis sekretorius Petteri Taalas teigė, kad šiuo metu planeta – tarsi sportininkas, naudojantis steroidus – o tie steroidai yra iškastinis kuras. Ši žaliava skatina vis ekstremalesnius, stipresnius, nuožmesnius orų reiškinius. Beveik 4 iš 10-ies žmonių pasaulyje yra pažeidžiami dėl jiems gresiančių klimato kaitos padarinių.
Pasak P. Taalas daugiau dėmesio reikėtų skirti prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėms. Jis pabrėžė, kad Afrika ir dalis valstybių, kurios yra salos, neturi efektyvios perspėjimo apie artėjančius ekstremalius reiškinius sistemos.
Visi geriausi sprendimai – natūralioje gamtoje
Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos direktorė Inger Andersen pridūrė, kad natūralioje gamtoje jau pastebimi ryškūs pokyčiai: dalis rūšių desperatiškai migruoja, ieškodamos labiau gyvenimui tinkamų sąlygų. Taip pat kai kuriose šalyse žmonių, mirusių nuo sausrų, potvynių, audrų skaičius yra 15 kartų didesnis, nei šalių, kurios ekstremaliems reiškiniams yra geriau pasiruošusios, labiau atsparios.
Ir visa tai jau vyksta globaliai temperatūrai pakilus 1,1 ⁰ laipsnio.
„Ir visa tai jau vyksta globaliai temperatūrai pakilus 1,1 ⁰ laipsnio. Mes negalime tiesiog priimti šių smūgių ir ramiai laukti – netrukus žaizdos, kurias sukėlė ankstesni smūgiai, taps pernelyg gilios,“ – metaforomis kalbėjo I. Andersen. – Mes ne tik turime imtis priemonių mažinti išmetimams, bet ir užgydyti tą žalą, kuri jau padaryta.
Geriausias sprendimas būtų padėti gamtai: ji jau milijonus metų balansuoja maistinių medžiagų kiekį dirvoje, sugeria lietaus vandenį, rūpinasi įvairiomis skirtingomis rūšimis, suteikia pavėsį po didžiuliais medžiais.
Mes turime atvesti gamtą į kepančius miestus, turime saugoti atogrąžų miškus, pelkes ir kitas natūralias gamtos apsisaugojimo sistemas. Turime įtraukti šlapynes į savo miestus. Grįžimas į gamtą yra geriausias būdas sustabdyti klimato kaitą. Gamta gali būti mūsų gelbėtoja – bet tik tuo atveju, jei gelbėsime ją pirma.“
Derliaus trūkumas paveiks ne tik ūkininkų pelnus
Ataskaitos išvadas apibendrino du mokslininkai, pirmininkavę Tarvyriausybinės klimato kaitos komisijos II-ajai darbo grupei: Debra Roberts ir Hansas Otto-Portneris. Tačiau iš viso ataskaitą rengė 270 mokslininkų iš 67 šalių, buvo peržvelgta daugiau nei 34 000 mokslinių tyrimų.
„Moksliniai įrodymai – vienareikšmiai. Klimato kaita yra ir toliau bus grėsmė žmonijos gerovei ir planetos sveikatai. Bent kiek delsdami praleisime nedidelę likusią galimybę prasmukti pro užsidarančias duris ir užsitikrinti ateitį, kurioje galime gyventi,“ – sakė mokslininkų darbo grupei vadovavusi Debra Roberts.
Hansas-Otto Portneris pabrėžė, kad klimato kaita jau kelia daug sukrėtimų gamtiniame pasaulyje. Žaidime prieš pasaulį klimato kaita sujungia jėgas su išteklių pereikvojimu, urbanizacija ir nelygybe. Tiek žmonės, tiek gamta stumiami link savo galimybių ribos. O sudėtingiausia prisitaikyti yra tiems, kurie ir taip labai pažeidžiami.
D. Roberts akcentavo, jog žmonių visuomenė, klimato kaita ir ekosistemos (kartu su bioįvairove) veikia viena kitą ir yra susiję. Kai mažėja gamtos galimybės prisitaikyti prie klimato kaitos, tuo pačiu mažėja ir mūsų galimybės. Šiuo metu nuo 3,3 iki 3,6 milijardo gyventojų gyvena vietovėse, kurios, labai tikėtina ,bus paveiktos klimato kaitos.Tai Afrikos, centrinės ir pietų Azijos, Centrinės ir Pietų Amerikos šalys. Šiuose regionuose žmonės turi ribotą priėjimą prie vandens bei sveikatos paslaugų, jų pajamos priklauso nuo derliaus ar žvejybos, jie turi ribotą finansavimą, ne visuomet racionaliai mąstančius lyderius.
Mokslininkai paveikė pavyzdį, kaip užėję karščiai paveikia ne tik auginamą derlių, bet ir ūkininkus. Per karščius prarandama dalis derliaus, tačiau lauko darbuotojų sveikatai taip pat iškyla grėsmė, krenta jų produktyvumas, tenka dirbti trumpiau. Tai lemia sumažėjusį ūkininkų pelną, mažesnis derlius gali kilstelti produktų kainas, o tuomet kyla rizika ne tik vietiniams, tačiau ir globaliems neramumams.
Vanduo – svarbiausias išteklius
Kalbant apie ekosistemų nykimą, pirmiausia nyks kalnų viršūnių, pakrančių, šlapynių ir koralinių rifų ekosistemos.
„Gamtos teikiamos paslaugos palaiko visus mūsų gyvybinius poreikius: gamta užtikrina augalų apdulkinimą, gryną orą, vandens filtravimą, klimato reguliavimą, sveikatą, ji mums yra maisto šaltinis,“ – priminė Hansas Otto Portneris.
Skaičiuojama, jog iki 2050-ųjų šalys, kurių vandens šaltinis yra tirpsmo vanduo, praras bent penktadalį šiuo metu gaunamo vandens kiekio ir dėl to pritrūks vandens žemės ūkio poreikiams tenkinti. Jau iki 2050-ųjų, temperatūrai pakilus 2 ⁰ C, mažų salų, Afrikos, Pietų Amerikos, Pietų Azijos gyventojams pradės stigti maisto produktų, o tai lems nepilnavertę mitybą ir iš to išplaukiančias sveikatos problemas.
Todėl šiuo metu dauguma sprendimų yra susiję su vandeniu: lietaus vandens rinkimas ruošiantis sausiems periodams, drėkinimo sistemų kūrimas, labiau sausroms ir potvyniams atsparių grūdų veislių paieška.
„Kai galvojame apie prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, prioritetu turime laikyti potvynių rizikos ir vandens trūkumo rizikos mažinimą. Stiprindami medicinos sistemą galime pasiruošti artėjantiems infekcijų protrūkiams bei karščio bangoms. Prie pastarosios problemos sprendimo prisidėtų viešųjų vandens tiekimo vietų prieinamumas,“ – rekomendavo Debra Roberts.
Investicijos į geresnę medicinos apsaugą, gyventojų fizinį aktyvumą neabejotinai atsipirks – tai kainuos mažiau, nei ligonių priežiūra ligoninėse ar priešlaikinės mirtys.
Klimato kaitą reikia ne tik stabdyti, tačiau jau dabar spręsti, kaip prie jos prisitaikyti
Gamta siūlo įvairius būdus prisitaikyti, pavyzdžiui, Nigerijoje jau pradedama plėtoti agro-miškininkystė. Tai reiškia, jog produkcija auginama miško vietovėje, čia auga vaismedžiai, laikomos bitės. Žemės ūkio teritorijose reikia ieškoti būdų įrengti vandens talpyklas ir iš anksto pasiruošti sausajam sezonui.
Miesto vietovėse – užtikrinti geriamo vandens tiekimą, turėti potvynių ir sausrų rizikos valdymo planus. Maisto sistemų apsaugojimui padėtų jau minėta agro-miškininkystė, atsparių augalų veislių auginimas, vietinių rūšių auginimas (nes jos geriausiai prisitaikę augti savo aplinkoje ir klimate). Miestai taip pat turėtų būti pritaikyti galimiems potvyniams – patobulinti lietaus nuotekų sistemas, įrengti liūtims atsparius namų stogus.
Žinome, kad gamta turi savo prisitaikymo ribas. Jos yra ties 1,5 ⁰ C pakilusia vidutine temperatūra.
„Žinome, kad gamta turi savo prisitaikymo ribas. Jos yra ties 1,5 ⁰ C pakilusia vidutine temperatūra. Viršijus 2 ⁰ C kilimo ribą, bus sudėtinga išauginti daugumą pagrindinių maistinių javų,“ – perspėjo D. Roberts.
Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad įvairūs prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai kartu sprendžia ir daug kitų problemų, numatytų Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslų (SDG) sąraše.
Pavyzdžiui, padidinus medžių skaičių mieste, įrengus žaliuosius stogus ir fasadus, ne tik kovojama su klimato kaita, tačiau ir didinama bioįvairovė, vandens kokybė, tvarios infrastruktūros plėtra, kuriami tvarūs miestai ir bendruomenės.
Užduotis į kurią šiandien reikėtų susitelkti verslams, mokslo įstaigoms, visuomenei ir sprendimų priėmėjams – tai atsparumas klimato kaitai.
Pasak Oksfordo universiteto Aplinkos pokyčių tyrimų instituto mokslinės bendradarbės dr. Lizos Schipper, atsparumas klimato kaitai yra svarbiausia šios ataskaitos dalis.
„Ne vienas jau girdėjome, jog turime neperžengti 1,5 ⁰ C ribos. Ir nors padarėme pokyčių stabdydami klimato kaitą, matome, kad įvairūs reiškiniai vis tiek daro didelę žalą tiek gamtai, tiek žmonėms. Todėl šioje ataskaitos dalyje pabrėžiama, kad turime sujungti tiek klimato kaitos stabdymą, tiek prisitaikymo prie jos priemones ir dar tvarią plėtrą,“ – sako dr. L. Schipper.
Ataskaitoje teigiama, jog rizikos įvairioms sritims išauga, jei vidutinė oro temperatūra kils nuo 1,2 ⁰ C iki 2,5 ⁰ C.
Įsitraukti reikia visiems
„Turime suprasti, kad kai kurių gamtos dėsnių neturėtume sulaužyti – lygiai taip pat, kaip esame išmokę nebėgti per gatvę degant raudonai šviesai,“ – sakė H. Otto-Portneris. – Sprendimai, kurie bus priimti per artimiausią dešimtmetį yra esminiai. Jie nulems mūsų planetos „gyvenamumą“.
„Iki šio amžiaus pabaigos du trečdaliai gyventojų gyvens urbanizuotose teritorijose. Ir tai suteikia naujų galimybių: planuoti atsparią infrastruktūrą, sugrąžinti gamtą į miestus, įrengti miestuose salpas (potvynio metu apsemiamus slėnius), apsodinti medžiais gatves. Turime iš naujo galvoti apie savo miestus ne tik kaip apie vietą žmonėms, bet ir kaip erdvę gamtai,“ – sakė D. Roberts.
Turime iš naujo galvoti apie savo miestus ne tik kaip apie vietą žmonėms, bet ir kaip erdvę gamtai.
Ji pridūrė, jog maždaug milijardas žmonių, gyvenančių žemai esančiuose pakrantės miestuose rizikuoja prarasti savo gyvenamą vietą jau iki amžiaus vidurio, todėl čia sprendimų reikėtų pirmiausia.
„Ši ataskaita liečia mus visus. Turime įsitraukti – pokyčiai priklauso nuo to, kaip gyvename, kokius sprendimus darome kiekvieną dieną. Dabar pavieniai veiksmai daromi, bet ataskaita yra kvietimas visiems įsijungti. Žinoma, yra ir dalykų, kurių žmogus pats vienas negali pakeisti – jie priklauso nuo įvairių lygmenų valdžios, – sakė D. Roberts. - Šia ataskaita norime pabrėžti, kad pasaulis, kokiame gyvename dabar, nebus toks pats po 5-erių ar 10-ies metų.“
Ši ataskaita taip pat labai pabrėžė vietinių gyventojų žinias ir gebėjimus – kai kurie efektyviausi sprendimai glūdi būtent vietinėse kultūrose.
