Tądien Kaune netrūks renginių. Vieną jų organizuojantys Kauno marių regioninio parko direkcijos darbuotojai visus kviečia į Samylų II piliakalnį.
14 val. čia kartu su Kauno įgulos karrininkų ramove triukšmingai varysime žiemą iš miškų ir laukų, rašoma Kauno marių regioninio parko direkcijos pranešime.
Tradicijomis pirmauja Žemaitija
Užgavėnės – viena seniausių, savičiausių ir žaismingiausių tradicinių švenčių Lietuvoje. Tai paskutinė mėsėdžio diena (nes po jų prasideda gavėnios periodas), žiemos palydų, žiemos išvarymo šventė. Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu). Nuo XX a. pradžios Užgavėnes Lietuvoje šventė tris dienas. Tačiau dabar įprasta Užgavėnes švęsti vieną dieną.
Seniausios Užgavėnių šventimo tradicijos išliko Žemaitijoje. Matyt, žemaičiai, kaip ir visais istoriniais laikais, atspariausi svetimoms įtakoms.
Čia išliko trys svarbiausi Užgavėnių elementai: persirengėliai, Morės deginimas bei kaukių drožyba.
Ypatinga yra Užgavėnių kaukių tradicija: kuo kaukė baisesnė, tuo labiau baido dvasias. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį.
Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – didžiulė moters iškamša, vadinama More, bei Lašininio ir Kanapinio grumtynės. Tai simbolizuoja žiemos (Lašininio) kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu (Kanapiniu).
Dar viena svarbi Užgavėnių tradicija – pasivažinėjimai. Tą dieną geresnius arklius pasikinkydavo, išpuošdavo juos kaspinais, varpeliais. Buvo tikima, kad, jei per Užgavėnes toliau nuvažiuosi ar nueisi, gražesni išaugs javai, linų pluoštas bus ilgesnis. Dažniausiai tą dieną būdavo dirbama tik iki pietų arba visai nedirbama.
Nuo valgio žandai plyšta
Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsėdžio diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Seni žmonės sakydavo, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Todėl tądien būdavo valgoma daug kartų – nuo 7–9 iki 12.
Tradiciniai Užgavėnių valgiai – šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai, šaltiena, kiunkė (mėsos ir bulvių troškinys).
Užsigeriama namie darytu miežiniu alumi, gira arba degtine. Beje, degtinę gerdavo tik vyrai.
Vandenį gerti per Užgavėnes nepatariama, nes tikima, kad tuomet visus metus troškulys kamuos. Būtinai reikėjo pavaišinti kiekvieną į svečius atėjusįjį.
Ritualai, susiję su gamta
Užgavėnių ritualai buvo dvasingi, juose atsispindėjo ypatingas žmogaus ir gamtos ryšys, pagarba Žemei. Buvo manoma, kad žemė per Užgavėnes pati silpniausia ir žmonės glausdamiesi prie žemės taip bandydavo jai padėti, suteikti energijos, kad ji galėtų atsibusti.
Kaip ir per kitas kalendorines šventes, per Užgavėnes lietuviai burdavosi. Štai keletas burtų, kuriuos išbandyti galima ir dabar. Patariama:
- grybautojams – mesti kepurę ant žemės ir trypti: sakoma, kad tais metais tokio dydžio baravykai augsią;
- netekėjusioms merginoms – nebėgti nuo persirengėlio gervės pavidalu: jam įžnybus, sakoma, būtinai ištekėsi;
- bitininkams – susisodinti zirziančius vaikus į kubilą ir pavežioti po gyvenvietę ar bent kiemą: taip bitės vasarą medaus gausiai prineš;
- sodininkams – nešukuoti šią dieną galvų, mat tuomet kopūstai užmegsią dideles gūžes, o kad derlius būtų geresnis, važiuoti kuo toliau į svečius arba sniege voliotis.
