„Niekada iš čia nesitrauksiu ir varu manęs niekas neišvarys. Čia mano namai. Jums, miestiečiams, pelkės lyg koks stebuklas atrodo, per potvynį jūsų akys baimės prisipildo“, – sako Žalgirių kaimo senbuvis Valteris Valenčius ir mojuoja rankomis, lyg nuo piktosios dvasios gindamasis.
Šilutės seniūnijos darbuotojai bandė jį iškrapštyti ir geruoju, ir bardamiesi. Įsikurti siūlė kitoje vietoje. Kur sausa, pelėsiais nedvokia, uodai negraužia, kur gydytojas be valties pas ligonį pėsčias žeme ateina, parduotuvė arti ir gyvulių kas kartą nuo vandens stichijos gelbėti nereikia.
Otto von Bismarcko kaimas
Pelkininkų kolonija buvo oficialiai įkurta 1861 metais. Bežemiams buvo veltui dalijami valstybiniai sklypai didžiojoje Rupkalvių pelkėje, tereikėjo turėti pinigų namui pasistatyti.
 |
| Valteris ir Valė Valenčiai. Laimos Putriuvienes nuotr. |
Žemė čia dosni, durpingoje dirvoje gerai derėjo bulvės ir kitos daržovės, tad darbštūs pelkininkai greitai prakuto. Po keleto metų greta kolonijos tuometė Vokietijos kaizerio valdžia valstybės lėšomis nutiesė kelią iš Šilutės į Rusnę, o Pelkininkų kolonijoje buvo nutiesti 6 žvyrkeliai, pagal projektą suformuoti 6 stačiakampiai kvartalai. 1874 m. kolonija buvo pavadinta garsiojo kanclerio Otto von Bismarcko vardu.
Namą, kuriame iki šiol gyvena Valteris Valenčius, statė jo senelis. 1897 m. čia gimė jo motina Marta Krischman. Tėvas Ertmanas, pamilęs Martą, atsikėlė į Bismarcko kaimą nuo Nemuno pakrantės. Iš tos meilės ir gimė Valteris.
Namą, kuriame iki šiol gyvena Valteris Valenčius, statė jo senelis. 1897 m. čia gimė jo motina Marta Krischman. Tėvas Ertmanas, pamilęs Martą, atsikėlė į Bismarcko kaimą nuo Nemuno pakrantės. Iš tos meilės ir gimė Valteris.
Čia Valteris ir užaugo. Subrendęs vyriškis iš sausumos į pelkę atsivedė penkeriais metais vyresnę žmoną Valę.
Dabar gyvena senoliai dviese, nes, pasak Valterio, sūnus pelkinio gyvenimo neapsikentęs į Klaipėdą pabėgo. Kiekvieną pavasarį ir rudenį Valteris ir Valė galynėjasi su vandeniu, augina daržus, pulką ožkų, avių, žąsų, vištų, šunį, kates ir arklį.
Šnekusis Valteris
Šis kaimas Nemuno deltos regioniniam parkui lyg kokia piktžaizdė. Paskutinis išlikęs pelkininkų kaimas Žalgirių kraštovaizdžio draustinyje visiškai apšnerkštas. Valteris Valenčius į tai numoja ranka. Sodina sau bulves į potvynių suneštą žemę, rodo gyvulius ir sako: „Turistai tegul mato, kaip žmonės čia sunkiai gyveno. Vargo anksčiau, vargsta ir dabar.“
Aplink čia būna tokia purvynė, kad potvyniui nuslūgus, svečiams kas kartą norėdama parodyti reliktinį kaimą, patariu nelipti iš visureigio. „Sveiki nuo potvynio išsisukę! Ar parduodate pieną?“ – šūkteliu iš mašinos V.Valenčiui.
„Tai ir vėl atvažiavai. Juk žinai, kad pavasarį neparduodame. Ožiukams sugirdome, po jų pasipils ėriukai. Taip ir eina
 |
| Lilijos Valatkienės nuotr./Namą, kuriame iki šiol gyvena Valteris Valenčius, statė jo senelis. 1897 m. čia gimė jo mama Marta Krischman. |
tas pienas ratu. Kai ožiukus parduosiu, pieno pirkti atvažiuos miestiečiai“, – paaiškino prie tvoros žengiantis V.Valenčius. Sveikindamasis draugiškai tiesia ranką.
Mažuosius ožiukus Valteris girdo iš buteliukų, kaip vaikus. Kaskart jam prireikia vis naujo čiulptuko, nes ožiukai juos tai sukramto, tai nukanda. Valė Valenčienė guodžiasi, kad visą pensiją ožkos suryja. Tai vaistų joms reikia, tai vitaminų, tai pašarų. Užtat pienu mėgaujasi diena iš dienos, gal dėl pieno patys garbaus amžiaus sulaukę sveikata ne itin skundžiasi.
Nė per žingsnį nuo šeimininko nesitraukiantis šuo neloja, tik stebi mus. V.Valenčius šnekus, išsikalbėti nori. Matyt nedažnai kas pelkininko klausosi.
„Anksčiau daugiau gyvulių augindavau, juk tiek sodrios žolės aplinkui! Per vasarą užliejamose pievose penkis kartus šienaudavau. Ir žvejoti išplaukdavau. Dvi valtis turiu. Dabar reikia visokių leidimų, be to, rusų pasieniečiai tyko, bijau rubežių pažeisti, vandenyje sunku man jį supaisyti“, – paaiškina Rusnės pusėn ranka mostelėjęs seniokas.
V.Valenčienė kartą pasakojo, kad jos vyras Valteris tiesiog virtuvėje yra pagavęs didžiulę lydeką. Jai vanduo – irgi niekis. Baisu būna tik tada, kai ledų sangrūdos pradeda tratinti trobą.
Unikali praeities liudininkė
Pelkininkus galima pasiekti ne tik vandeniu. Kai vanduo nuslūgsta, vos už 300 metrų ties ženklu „Lankytinos vietos“ būdavo nusuki nuo pagrindinio Šilutės-Rusnės kelio ir atsiduri į Žalgirių kaimą. Praėjęs potvynis ženklą išvertė, tad dabar tenka orientuotis pagal medžius.
Žalgiriuose belikę vos 4 namai. Buvo apie penkiasdešimt. Vieni sudegė, kitus vanduo po truputį suardė. Kai vanduo po potvynių nuslūgsta, pasimato senųjų trobesių pamatai.
Žalgiriuose belikę vos 4 namai. Buvo apie penkiasdešimt. Vieni sudegė, kitus vanduo po truputį suardė. Kai vanduo po potvynių nuslūgsta, pasimato senųjų trobesių pamatai.
Pasak V.Valenčiaus, daugybės gatvių, pavyzdžiui, Torfstrasse‘s, Viesenstrasse“s, seniai nebeliko. Jo jaunystės metais gatvės su bemaž 20 namų driekėsi ir kitoje kelio Šilutė–Rusnė pusėje. Pagrindinės vadinosi Otto von Bismarcko (pirmoji, antroji, trečioji arba A, B) vardu. Valteris Valenčius gyvena pagrindinėje, buvusioje Otto von Bismarcko pirmojoje gatvėje.
Prisimena senasis pelkininkas ir savo jaunystės kaimynų pavardes: Endrikeitis, Jurkeitis, Girinatis, Jokužys. Tarpusavyje jie bendraudavę vokiškai.
Visų kiemuose netrūko vaikų. Kad vaikams netektų toli eiti į mokyklą, jų netoliese buvę net trys. Tradiciškai viename mokyklos gale gyveno mokytojas. Mokykla buvusioje Bismarcko pirmojoje gatvėje veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ją statė apie 1925-uosius. Pernai apleistas pastatas sudegė.
Kelias, kurį reikia remontuoti po kiekvieno praūžusio potvynio, pakeltas pusmetriu. Jo pakraščiuose auga seni gluosniai. Grioviuose net ir karščiausią vasarą tyvuliuoja vanduo.
Per pavasario ir rudens potvynius šiuo keliu nepravažiuosi. Jis būna apsemtas. Į kaimą galima nusiirti tik valtimi. Vasarą čia visa žemė garuoja, užliejamose pievose žolė jau iki juosmens užaugusi, daržuose pusmetriniai svogūnlaiškiai stiebiasi.
Kiekvieną naują atvykėlį uodai priima kaip iššūkį. Jie dideli, aršūs ir godūs. Akimirksniu mano rankas ir kaktą nusėja guzai.
Prie Valterio namo šiemet mekena tik ožiukai ir kudakuoja vištos. Valė kaip visada melžia ožkas ir baido besiglaustančias kates. Per potvynius šeimininkai savo augintinius aukščiau pakylėja nedideliame tvartelyje, kad vanduo nepasiektų. Tame tvartelyje stūkso sukietėjusio mėšlo kalnas. Jis metai iš metų auga, tad virto savotišku pylimu, gyvulių prieglauda.
„Kodėl šiemet nesimato riebių garbanių avių?“ – klausiu V.Valenčiaus. „Kad avies vilnos dabar niekam nebereikia, niekas neužsiima jų karšimu“, – apgailestauja šeimininkas. Nebeliko nei arklio, nei žąsų.
Didelis kiemas užverstas visokiais daiktais. Nuslūgęs vanduo užtraukė žemę gličiu dumblu. Dabar jis džiūva ir skilinėja. Visur stūkso mėšlo krūvos, orą nuspalvindamos ne itin patraukliais kvapais.
 |
| Lilijos Valatkienės nuotr./Valterio Valinčiaus daržas |
Šiame Mažosios Lietuvos kampelyje itin ryškiai suvokiu XXI amžiaus kontrastus. Buvusi Pelkininkų kolonija – praeities atgyvena, unikalus, niekur Lietuvoje neaptinkamas objektas, žinomas iš rašytojo Hermano Zudermanno apysakos „Jonas ir Erdmė“.
Pokyčių nelaukia
Pelkininkas V.Valenčius turi savo nepajudinamą nuomonę apie J.Staliną, V.Landsbergį, A.Brazauską, V.Kubilių ir krizę. Jis domisi ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Vokietijos ir Amerikos politika. Balsavo už D.Grybauskaitę ir mano, kad Lietuvoje niekas greitai nepasikeis. Lietuva jam – gimtasis Bismarcko-Žalgirių kaimas.
„Čia jau pusantro šimto metų niekas nesikeičia. Skirtumą tik pinigais galiu išmatuoti. Kai gimiau buvo bismarkės ir žmonių knibždėjo pilnas kaimas. Visus pažinojau. Per tą laiką daug jų išmirė. Jauni į miestą išsikėlė. Trobos akyse pranyko“, – porina nesustodamas senasis Valteris.
„Čia jau pusantro šimto metų niekas nesikeičia. Skirtumą tik pinigais galiu išmatuoti. Kai gimiau buvo bismarkės ir žmonių knibždėjo pilnas kaimas. Visus pažinojau. Per tą laiką daug jų išmirė. Jauni į miestą išsikėlė. Trobos akyse pranyko. Kiek pinigų pasikeitimų nugyvenau, sunku besuskaičiuoti! Va, ir dar vienas ant nosies. Sako 2015 metais Lietuva vėl savo pinigo neturės, euras bus įvestas“, – porina nesustodamas senasis Valteris.
Netveria nepasigyręs, kad prieš ketvirtį amžiaus dirbo Šilutės baldų fabrike prie „garo katilo“. Prieš tai – Rusnės ūkio žvejų artelėje. Tuomet buvo jaunas, stiprus ir gražus. „Aš – lietuvininkas. Kai jaunesnis buvau, jėgų ir optimizmo daugiau turėjau. Ir tikėjimo turėjau. Daug laikraščių skaičiau ir viską žinojau. Ir dabar žinau“, – tęsė Valteris.
Panaikinus antžeminę televiziją, Valteris priedelio nepirko. „Nereikia man tos televizijos, akys nuo jos tik genda. Radiją kasdien klausausi. Vokiškai, rusiškai, lietuviškai, – visos pasaulio naujienos pasiekia mane per tą mažą aparačiuką“.
Įsiterpti į jo pasakojimą sunku. Valteriui ant kaktos nutūpė didelis ilgakojis pelkinis uodas. Norėjau pliaukštelėti. Senis tik pasipurtė. Pelkininkas uodų nebijo.
Potvynių užgrūdintas
Šiemet V. Valenčiaus kieme pavasario vanduo išsilaikė daugiau nei mėnesį. Kambariuose nuslūgo po trejeto savaičių.„ Baldus užkeliu ant plytų, kad į stalčius ir lovą nepribėgtų vandens. Guminiais apsiavę iki lovos nusigauname per apsemtas grindis.
Tvarto kampe gyvulius suvarau ant mėšlo krūvos. Ten jie ir išstovi per visą potvynį, į vandenį bijo nužengti. O šiemet vanduo buvo per metrą pakilęs“, mano ožkas gelbėtojai išgelbėjo, – pasakojo Valteris ir pridūrė, jog sausai gyventi nebemokėtų.
Prisimena jis ir prieš penketą metų, kai per labai aukštą potvynį kariškiams su amfibijomis ir didelėmis valtimis teko evakuoti apsemtų kaimų ir žmones, ir gyvulius. Kai tik vanduo nuslūgo, pelkininkai tekini atgal suskubo.
Džiovinasi visą vasarą
Žalgirių kaimo gale riogso 70 metų sulaukusio Vinco Kutkos trobesiai. Mažame namelyje registruoti devyni žmonės. Vincas su antrąja žmona Irena išaugino dešimt vaikų.„Per abu dešimt, – patikslino moteris už rankos vesdama penkiametį anūką.
– Vyriausieji jau išvažinėjo, tik retkarčiais kaimą aplanko“.
Maži ir dideli šunys loja vieni ant kitų.
„Tai sudėtinga šeima. Viena jų dukra jau penkis vaikus pasigimdė. Vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Nesupaisysi, kiek ten tų žmonių būna. Mes nuolatos lankome tą namą, rūpinamės jo gyventojais tiek, kiek jie prisileidžia. Įspėjame artėjant potvyniui, kad gyvulius ir baldus aukščiau susikeltų, vaistais ir duona aprūpiname“, – sakė Šilutės seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas.
Baisi netvarka akis bado. Palingavęs galva A.Ivanauskas pridūrė: „Žalgiriuose žmonės labai apsileidę. Jų kiemai ir namai visais metų laikais atrodo kaip po tvano“.
„Aš tai savo prisižūriu! Supuvusias grindų lentas laikas nuo laiko pakeičiu. O kaip kitaip? Būna, kad per potvynį vandens į kambarius virš kelienų privaro. Eini ir grindys svyruoja. Jos pušinės. Ąžuolinės būtų geriau.O medienai vandens labai reikia. Išbrinkusio medžio kinivarpos nepuola. Žiūrėk, juk valties dugnas tvirtas apie dvidešimt metų išsilaiko. Tik palopyti reikia kur ne kur“, – aiškino V.Valenčius.
Pelkininkas ilgai tikina, kad medis – išskirtinė statybinė medžiaga. Jis reaguoja į aplinką: traukiasi, plečiasi, vaikšto ir, kaip meistrai sako, „šneka“. Jo kalbą reikia mokėti išgirsti. Pasak jo, tik pelkininkai ir valčių gamintojai moka su medžiu susikalbėti.
Nuo senų laikų ekstremalioje aplinkoje gyvenę pelkininkai, braidę po vandenį ir sniegą, dažnai sirgdavo reumatinėmis ligomis. Serga jie ir dabar.
Per vasarą V.Valenčius atlapoja langus, vėdina trobą, kol viskas išdžiūva. Pagalves, antklodes išdžiausto ant virvės prieš saulutę.
„Drėgmė iš mūsų namų niekada nesitraukia. Bet mes prie jos įpratę. Svarbu stipriai nesusirgti per potvynį. Nors ne kartą teko valtimi plukdytis iki plento ir daktaro pagalbos ieškoti. Kai mobilųjį telefoną Seimo narys Zigmas Balčytis padovanojo, pagalbos prisišaukiu greičiau“, – pasigyrė Valteris.
Taupūs ir darbštūs
Nuo senų laikų ekstremalioje aplinkoje gyvenę pelkininkai, braidę po vandenį ir sniegą, dažnai sirgdavo reumatinėmis ligomis. Serga jie ir dabar.
„Kas gi jus laiko tose pelkėse?“ – neiškentusi paklausiau senio. „Kad suprastum, turi pelkėje gimti ir susigyventi su ja. Nuo senų laikų iš sukultūrintų durpynų plotelių pelkininkai gaudavo didelį derlių ir didesnes pajamas nei mažažemiai laukininkai skurdžiuose smiltynuose. Mažuose sklypuose pelkininkai užaugindavo daugiau bulvių ir kiaulių nei krašto laukininkai.
„Daržoves ir bulves mano tėvai augino 50 cm nuo žemės pakeltose lysvėse. Iš vieno
ploto nuimdavo net po du derlius, ankstyvąsias bulves pakeisdavo kitos daržovės. Dalį bulvių su žvejais išmainydavo į žuveles ir jomis papildomai šerdavo kiaules. Tokios geros mėsos niekas neužaugindavo. Mes darbštūs, išradingi ir taupūs, todėl visais laikais geriau už kitus gyvenome“, – aiškino V.Valenčius.
Apsisukti siaurame kaimo keliuke sudėtinga. Potvynis kas kartą jį praryja. Vandeniui nuslūgus jis ir vėl buvo pakeltas, pažvyruotas. Tačiau kanaluose vandens iki kelių. Vasara lietaus negaili. Įklimpus mašinai be traktoriaus pagalbos neišsikapstyčiau. Valteris arklio nebeturi, o ir tas senas nepadėtų. Arčiausia technika – Rusnės saloje.
Mažosios Lietuvos praeities atgyvenos (su 2 nuotr.)
Pelkininkų kaimai bei kolonijos buvo kuriami Mažosios Lietuvos dalyje – buvusiame Klaipėdos krašte. Iki Pirmojo pasaulinio karo ten susiklostė valstybinė tokių kolonijų administravimo sistema, pagamintos žemės ūkio produkcijos realizavimo tvarka. Nemažai durpynuose užaugintų bulvių laivais buvo išplukdoma į Vakarus. Iš Vakarų veždavo trąšas, durpynams kultūrinti reikalingas mineralines medžiagas.
Po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą ir jį 1923 m. pradžioje prijungus prie Lietuvos buvusi pelkininkų kolonijos tvarkymo sistema patyrė krizę. Krašto kolonijos tapo praeities atgyvenomis.
1923 m. vokiški vietovardžiai buvo pakeisti lietuviškais. 1925 m. buvusi Bismarcko kolonija jau aprašoma kaip Žalgiriai. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos etnografai beveik nesidomėjo savitu pelkininkų gyvenimu. Dar mažiau dėmesio jie sulaukė sovietinės okupacijos dešimtmečiais, kai Mažoji Lietuva buvo pasmerkta užmarščiai.
Apie pelkininkus bei jų gyvenvietes dabar daugiau žinoma iš senosios grožinės literatūros. Pirmųjų kolonistų vargus vaizdingai aprašė Hermanas Zudermannas savo apysakoje „Jonas ir Erdmė“. V.Valenčių aprašo ir vokiečių žurnalistas Von Lojewskis knygoje „Mano tėvynė, tavo tėvynė“.
Senieji vokiški dokumentai išbarstyti įvairiuose pasaulio archyvuose, mažai kam prieinami.
