Vokietijos brigados klausimas – ir vėl politinių aistrų sūkuryje.
Savaitės pradžioje Lietuvos politikų kalbas, esą Vokietija atsitraukia nuo įsipareigojimų dėl brigados, įžeidžiančiomis pavadino Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas.
Jis taip pat sakė, kad dėl viešai reiškiamo nepasitenkinimo į Lietuvą neatvyks nė vienas papildomas Vokietijos karys.
Plačiau apie tai skaitykite čia: Iš Vokietijos – tiesmukas įspėjimas lietuviams: neįžeidinėkite
Tačiau tuo viskas nesibaigė.
Ketvirtadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad birželį Lietuvos prezidento ir Vokietijos kanclerio pasirašytas komunikatas dėl brigados dislokavimo turėtų būti iš naujo paaiškintas.
Pasak G.Landsbergio, Gitanas Nausėda ir Olafas Scholzas turėtų dar kartą pasisakyti, kas tiksliai buvo pasirašyta dokumente ir kaip jie jį supranta.
Prezidentūra tokius Lietuvos diplomatijos vadovo siūlymus pavadino neatsakingais.
O kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys sakė viešai nekomentuosiantis brigados reikalų.
„Brigados buvimas, nebuvimas yra politikų sprendimai. Ir aš šiandien tikrai nekomentuosiu, ką politikai nuspręs, nes, kiek girdėjau, man negalima to komentuoti“, – žurnalistams ketvirtadienį sakė V.Rupšys.
Turėtų komunikuoti vieningą žinią
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas sako, kad Lietuvos politikai turėtų klausimą dėl brigados svarstyti kiek diskretiškiau.
„Tokie vieši ir skirtingi interpretavimai tarp pagrindinių Lietuvos užsienio ir saugumo politikos formuotojų sudaro įspūdį, kad tai yra vidaus politikos klausimas, tokiu atveju, kai nėra vieningos Lietuvos institucijų pozicijos, tai tada sunku tikėtis, kad ir mūsų partneriai – vokiečiai – rimtai žiūrės į šį klausimą“, – 15min sakė politikos ekspertas.
„Mane stebina šita vieša diskusija ir manau, kad tokius dalykus – tiek jau pasirašyto susitarimo interpretaciją, tiek ir jo tikslinimą, reikia to ar ne – derėtų Valstybės gynimo taryboje išsiaiškinti ir komunikuoti vieningą žinią tiek Lietuvos visuomenei, tiek Vokietijai“, – pridūrė jis.
Jis mano, kad bent jau Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos požiūriai dėl brigados dislokavimo turėtų sutapti, tačiau yra takoskyra dėl atsakomybės.
„Manau, kad ta takoskyra matyti dėl atsakomybės – kas turėtų prisiimti atsakomybę už vis dar besitęsiančias tas skirtingas interpretacijas ir šiuo atveju matome, kad ministras atsakomybę siekia perkelti prezidentui, o prezidentas – atvirkščiai: rodo į nesusikalbančius konservatorių ministrus ir Seimo narius“, – kalbėjo R.Vilpišauskas.
„Stumdo kaip karštą bulvę“
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė teigia, kad situacija rodo, jog pagrindinėms šalies institucijoms, atsakingoms už užsienio politiką, stinga vidinio bendradarbiavimo.
„Mes matome, kad tą brigados klausimą tarsi karštą bulvę pradėjo mėtyti užsienio reikalų ministras ir prezidentas, nes akivaizdu, kad ministras turbūt pagalvojo, kad visiškai neaktualu ir netikslinga tą klausimą laikyti tik Vyriausybės bloke, vis dėlto, užsienio reikalų klausimai yra ir Prezidentūros klausimai“, – 15min svarstė politologė.
„Aš manau, kad tai strateginis, taktinis toks žingsnis pasakyti, kad ir Prezidentūra čia nėra ne prie ko“, – pridūrė ji.
Anot politikos ekspertės, tokia komunikacija G.Landsbergis į Vokietijos brigados dislokavimo klausimo viešą svarstymą bando įtraukti ir Prezidentūrą.
„Ji, reikia pripažinti, laikėsi labai gudriai nuošalyje, nesikišo į tai, tarsi būtų ne prie ko, nes jeigu pradėsi kištis, tai natūralu, kad tau bus daug užduota ir klausimų. Man atrodo, kad čia toks taktinis konservatorių žingsnis, kad klausimai būtų užduodami ne tik jų ministrams, bet ir prezidentui, kuris pasirašinėjo dokumentus su Vokietijos kancleriu“, – kalbėjo R.Urbonaitė.
Įsipareigojimų kvestionuoti nereikėtų
Su kolega sutinka ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Jean Monnet profesorius Mindaugas Jurkynas.
„NATO formate sudėlioti aiškūs įsipareigojimai ir mums nereiktų jų kvestionuoti. Jeigu mes norime darbiniu lygmeniu išsiaiškinti, kaip instrumentaliai vyks vienokie ar kitokie dalykai, tai mes tą galime padaryti darbiniu lygiu, nebandant kvestionuoti didžiųjų partnerių“, – tvirtino politologas.
Jo teigimu, užsienio reikalų ministro „kalbėjimai“ yra labiau panašūs į „politinį žaidimą ir politinių taškų rinkimus“.
„Partnerius reikia traktuoti rimtai ir jeigu yra kažkokių nesutarimų operaciniame lygmenyje, tai politiškai tą dalyką galima išspręsti jo nekeliant į viešumą ir nemetant į veidą didiesiems savo partneriams kažkokių kaltinimų“, – kalbėjo M.Jurkynas.
Anot politologo, Lietuvos politikai turėtų pasirinkti kiek diskretiškesnį strateginės komunikacijos kelią ir vien dėl mūsų pačių „namų darbų“ – neįrengtos infrastruktūros vokiečių kariams.
Kas jau padaryta?
Komunikatas tarp Lietuvos ir Vokietijos vadovų pasirašytas birželį, jame teigiama, kad „be jau veikiančios ir sustiprintos priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės, Vokietija yra pasirengusi vadovauti tvirtai ir kovai paruoštai brigadai Lietuvoje, skirtai atgrasyti ir ginti nuo Rusijos agresijos“.
Berlynas priešakinį brigados vadovavimo elementą jau yra dislokavęs Lietuvoje.
15min žiniomis, Lietuvos Vyriausybė neseniai Vokietijai pristatė planą, pagal kurį iki 2026 metų galėtų priimti brigados dydžio vienetą.
Jame numatomos naujos kareivinės, Pabradės ir Gaižiūnų poligonų plėtra, Rūdninkų poligono įrengimas.
Tačiau su krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku ir G.Landsbergiu susitikusios Vokietijos gynybos ir užsienio reikalų ministrės ir toliau apsiriboja teiginiais, kad dalis brigados bus Lietuvoje, o dalis Vokietijoje.
G.Landsbergis ir kai kurie jo bendražygiai nori spausti Vokietiją, kad ji tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada brigada pilnai bus Lietuvoje.
Tokios pozicijos kritikai teigia, kad užuot eskalavusi įtampą Lietuva turėtų susitelkti į savo namų darbus ir parengti tinkamą infrastruktūrą karių priėmimui.
Dabar Vokietija vadovauja tarptautiniam NATO batalionui su 1,5 tūkst. karių. Brigadoje turėtų būti apie 5 tūkst. karių.
