Saugumo valdymo skyriaus specialistė dinaminei priežiūrai Milda Čekanavičienė ir specialistė Viktė Malašauskienė, suteikusios būstą nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams, dalijasi mintimis.
„Pamačiusi skelbimą Kaišiadorių rajono savivaldybės internetinėje svetainėje, kuriame buvo kviečiama padėti į Lietuvą atvykstantiems karo pabėgėliams, bei pasitarusi su mama dėl jau kurį laiką nenaudojamo mamai priklausančio būsto Žiežmariuose laikino suteikimo Ukrainos pabėgėliams, paskambinau nurodytu telefono numeriu ir jau netrukus tame būste apgyvendinome jauną ukrainiečių šeimą iš Lvivo su dviem vaikais – 10 metų berniuku ir 1 metų 6 mėnesių mergaite.
Pirmenybę teikėme šeimai su vaikais, kadangi pati viena auginu 2 metų ir 9 metų sūnus, liko lovytė, drabužėliai, vežimėlis, kiti daiktai, kuriais galiu pasidalinti su ukrainiečių šeima“, – pasakoja Saugumo valdymo skyriaus specialistė dinaminei priežiūrai M.Čekanavičienė.
Saugumo valdymo skyriaus specialistė V.Malašauskienė, įkalbinusi draugus laisvame būste Kaune priglausti 4 ukrainietes su 6 vaikais. Jauniausiajam yra 1 metai ir 9 mėnesiai, vyriausias – 16 metų.
Pareigūnė pasakoja, kad jos sesers vyras, žaisdamas internetinius žaidimus, prieš 10 metų susipažino su ukrainietės Anos, šiuo metu apsistojusios Viktės surastame būste su dviem savo ir dviem krikšto vaikais, vyru, kuris, kilus karui Ukrainoje, paprašė prieglobsčio jo šeimai bei dar kelioms moterims su vaikais.
„Sesuo su vyru parsivežė Aną, Leną, Sašą, Mariną ir 6 jų vaikučius iš Lenkijos. Moterys pasakojo, kad iš Zaporižės išvyko vasario 25 dieną, o į Lietuvą atvyko tik kovo 4 dieną. Siaubingi karo vaizdai, šokas, neapsakomai skausmingas išsiskyrimas su Ukrainoje likusiais vyrais, ilga ir sudėtinga kelionė su mažais vaikais, kamščiai prie Lenkijos sienos, milžiniškas nuovargis – visa tai šių žmonių patirtyje“, – pasakoja Viktė.
Atvykusioms šeimoms pareigūnės jau buvo parūpinusios maisto, reikalingiausių buities daiktų, rūbų, sauskelnių mažiesiems. Prie paramos prisidėjo daug nepažįstamų žmonių, pareigūnių šeimos nariai, giminaičiai, Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai.
„Pati pradėjau drebėti, tik nežinau, ar iš liūdesio, kad tai vyksta, ar iš džiaugsmo, kad tiek gerų žmonių yra, kurie neša maistą, daiktus, rūbus, siūlo savo pagalbą. Maisto buvo tiek, kad šaldytuvai neužsidarė“, – sako Viktė.
Abi kalbintos pareigūnės pasakojo, kad pirmosiomis dienomis ukrainiečių šeimos buvo išvargusios, norėjo tik nusiprausti ir išsimiegoti, tad kalbėjosi tik svarbiausiais buitiniais klausimais. Jų mintys buvo Ukrainoje.
Vėliau moterys prakalbo. Nuolat dėkojo už suteiktą pagalbą ir pasakojo apie tai, ką matė ir išgyveno pačios: jų miestuose statomas barikadas, oro pavojaus sirenų gaudesį, danguje matomus lėktuvus, kai nežinai, savi jie ar ne savi, karo transporto kolonas, peštynes su gatvės valkatomis dėl butelių, kuriuose ukrainiečiai gamina „Molotovo kokteilius“, bėgimą, slėpimąsi ir ilgą kelionę į Lietuvą.
„Kaip gera, kai tylu“, – po kelių dienų prakalbusi pasakė ukrainietė Ana.
„Vaikai miega, tyla, ramu“, – sako Mildos apgyvendinta ukrainiečių šeima.
„Tau gerai. Tu su broliu miegi ramiai, – Mildos vaikui sako 10-ąjį savo gimtadienį Žiežmariuose sutikęs berniukas iš Lvivo. – O mus mama keldavo naktį, imdavome sesutę ir bėgdavome į rūsį slėptis.“
Viktė pasakoja, kad moterys nuolat klauso žinių, nuolat „ant telefono“. Moterys supranta, kad karas greitai nesibaigs, todėl nori susitvarkyti dokumentus, kad galėtų leisti vaikus į darželį, o pačios eiti į darbą.
Konvertavusios grivinas, jos gavo vos keliasdešimt eurų, o pamačiusios kainas Lietuvoje, patyrė šoką.
Tiesa, gerų žmonių dėka jau pavyko rasti darbą Anai ir Lenai.
Kitos moterys planuoja vykti į Ameriką pas savo giminaičius.
Mildos apgyvendinta šeima taip pat tvarkosi dokumentus, tačiau tikisi, kad karas greitai baigsis, kad vasaros pabaigoje galės vykti namo į Ukrainą. Šiandien vyras jau yra susiradęs darbą netoliese, Žiežmarių lentpjūvėje, yra laimingas, kad galės užsidirbti.
Tiek Milda, tiek Viktė vieningai teigia, kad atvykusios šeimos yra labai tvarkingos, moterys darbščios, kalba angliškai, rusiškai, nuolat dėkoja, vaikai gerai išauklėti, mandagūs ir draugiški.
„Jie manęs nuolat klausia, kaip galėtų atsidėkoti, – šypsosi Milda ir sako, kad padeda jiems, nes „ten realiai bėda“ bei papildo, kad dėl šviesaus abiejų savo močiučių, mačiusių karą, buvusių tremtyje Sibire, atminimo. – Pasakiau, kad mielai paragautume tradiciškų ukrainietiškų patiekalų. Pokalbis apie patiekalus, beje, man padėjo po patirto šoko prakalbinti ukrainiečius. Ukrainietė vaišino tradiciškais barščiais, balandėliais, kurių įdaras – ne mums įprasta mėsa su ryžiais, o bulvių košė. Buvo labai skanu. Planuojame tęsti tradiciškų ukrainietiškų ir lietuviškų patiekalų vakarienes.“
„Neprarasti žmogiškumo, suprasti, padėti ir būti stipriems – tai, ko mums visiems dabar reikia. Taip pat šypsenų ir tikėjimo“, – sako Viktė.
Milda paantrina kolegei ir dar pamini, kad būtų gerai, jog informacija apie pagalbą, gydymo paslaugas ukrainiečiams, įdarbinimą ir kita būtų susisteminta vienoje internetinėje svetainėje ir pateikta lietuvių, ukrainiečių, rusų kalbomis. Tai būtų patogu tiek ukrainiečiams, tiek teikiantiems pagalbą lietuviams viską rasti vienoje vietoje.
