„Kas, jeigu ne tu, kada, jeigu ne dabar“, – sako Vaikų linijos veiklų savanorė Gintarė Venclovaitė-Kudžmienė. Moteris juokiasi, kad jai atrodė, jog savanorystė yra toks geras dalykas, jog visi turi to norėti. – „Tačiau atėjusi į atranką pamačiau, kad ne taip lengva pritraukti savanorių, o ypač ilgalaikei savanorystei: paraiškų būna daug, bet kai ateina laikas skirti savo energijos ir laiko, belieka vos keli žmonės“.
Gintarė prie Vaikų linijos savanorių prisijungė pernai rudenį, pamačiusi informaciją apie atrankas: „Kaip tik buvo naujiena – veiklos savanorystė, o aš visada pilna idėjų, ryžto, todėl pamaniau, kad tokiu būdu mano prisidėjimas ir bus tinkamiausias. Būdama veiklos savanore, neteikiu emocinės paramos vaikams telefonu ar internetu, bet dalyvauju pristatymuose mokyklose, apie Vaikų liniją pasakoju renginiuose, įvairiose mugėse“, – sako Gintarė.
Moteris pasakoja, kad savanoriauti norėjo seniai, tik iš pradžių rinkdavosi vienkartines savanorystes akcijose, renginiuose. „Man patinka veiklos, susijusios su vaikais. Savo aplinkoje mačiau žmonių, kurie yra savanoriai ir dalijasi savo patirtimi – toks pavyzdys užkrečia, skatina pagalvoti ir apie savo veiklas. Galiausiai atėjo metas, kai pajutau, kad reikia nebe svajoti, o imtis veiksmų ir rasti man tinkančią savanorystės formą“, – sako Gintarė.
Taip sutapo, kad moteris savanoriauti į Vaikų liniją atėjo ne viena, bet pakalbino ir savo paauglį sūnų Vakarį, kuris praėjo atranką ir tapo Vaikų linijos Patarėjų komandos nariu. Tai paauglių savanorių grupė, kuri emocinės paramos tarnybai padeda tobulėti, būti arčiau vaikų, geriau suprasti jų poreikius ir patogiausius būdus komunikuoti.
Kitas požiūris į vaikus: atgavus nepriklausomybę atsivėrė ir mūsų akys
Tiesioginį kontaktą, bendravimą akis į akį vertina ir Jolanta Zagorskienė, prie Vaikų linijos veiklų savanorių prisijungusi prieš gerą pusmetį. Pati didelę šeimą turinti moteris sako, kad visada norėjo veiklos, susijusios su vaikais.
„Vaikams pati geriausia dovana – tiek kalbant apie savo vaikus, tiek apie visus kitus – kad juos mylėtų, vertintų ir matytų kaip lygiaverčius žmones. Taip, emocinės paramos savanorystė labai svarbu ir reikia, kad būtų savanorių konsultantų, kurie anonimiškai ir konfidencialiai išklauso besikreipiančius vaikus, bet taip pat svarbu, kad būtų ir veiklos savanorių, kurie tiesiogiai vaikams papasakotų apie Vaikų liniją, apie tai, kada galima kreiptis, kuo padeda pokalbis. Aš manau, kad bendravimas akis į akį gali greičiau pasiekti vaiko širdį, čia ir matau savo misiją“, – pasakoja Jolanta.
Jos ir vyro namuose šiuo metu auga keturiolikmečiai dvyniai ir dvylikametis jaunėlis, o dukros jau studentės, gyvena savarankiškai. Jolanta laiko randa ne tik vaikams ir savanorystei, bet ir pradėjo studijuoti – kaip pati sako, kardinaliai keičia profesinį kelią.
„Mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, baigiau verslo vadybą ir rinkodarą, turėjau savo verslą – nekilnojamojo turto agentūrą, vėliau dirbau ir personalo vadove, dar įgijau auklėtojos kvalifikaciją, nors darželyje ir neteko dirbti, bet išbandžiau auklės darbą. Šiuo metu studijuoju kultūros istoriją ir antropologiją bei pasirinkau gretutines studijas – pedagogiką. Noriu suvokti, kas mes, iš kur mes ir kodėl esame būtent tokie Homo sapiens. O pedagogiką pasirinkau, nes gal dar spėsiu kažką pakeisti, kad aplinkui būtų mažiau smurto“, – sako Jolanta.
Moteris įsitikinusi, kad švietimas, ugdymas turi būti nukreiptas į šeimas: „Smurtas, kuris kyla, pirmiausia ateina iš žemos šeimos savivertės, žmogaus teisių standartų, socialinių įgūdžių stokos, vaiko nesuvokimo kaip individo, netinkamo suaugusiųjų galios naudojimo. Didžiausia investicija, kuri atsipirktų – vaikų saugumas ir stabilumas.
Todėl savanorystė man atrodo labai svarbi, žmonės turi suvokti, kad gyvename ne tik dėl to, jog uždirbtume, valgytumėme, leistume tuos pinigus. Yra gilesnė gyvenimo prasmė, galime palikti po savęs truputį daugiau nei kelis namus savo vaikams, anūkams ar sąskaitą banke“, – sako Jolanta ir priduria, kad gyvenime jai labai daug reiškia būti naudinga kitiems – ypatingai vaikams.
