K.Gasinskos leidinys „Nematomos patyčios: tyrimo Lietuvos mokyklose rezultatai ir rekomendacijos“ yra pirmas žingsnis siekiant spręsti homofobinių patyčių problemą Lietuvoje. Jame kalbama ne tik apie homofobinių patyčių esmę, jų paplitimo mastą šalies mokyklose, bet suteikiamos ir žinios mokytojams, su jaunimu dirbantiems specialistams kovojant prieš tokio pobūdžio smurtą mokymosi aplinkoje.
Emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ vadovas psichologas Paulius Skruibis teigia, kad apskritai Lietuvos mokyklose patyčių yra labai daug – ne tik homofobinių ar bifobinių. O Lietuvos visuomenėje nuostatos homoseksualių ar biseksualių žmonių atžvilgiu yra ganėtinai nepalankios.
„Manau, kad be visuomenės nuostatų kitimo kažkokių pokyčių būtent homofobinių patyčių atžvilgiu turbūt nėra ko tikėtis. Net ir dabar dažnai galime girdėti, kad iš tikrųjų jokios problemos tarsi nėra, kad homoseksualūs žmonės tarsi išsigalvoja kokias nors išskirtines teises, o iš tikrųjų jie su jokiomis problemomis nesusiduria. Tada šie asmenys kaip tik suvokiami kaip grėsmė, galinti pakenkti visuomenės moralei, vaikams ir pan.“, – sako P.Skruibis.
„Mes nuolat sulaukiame skambučių iš LGBT žmonių dėl įvairių sunkumų, su kuriais jie susiduria – vidutiniškai maždaug po porą kiekvieną dieną. „Jaunimo linijos“ LGBT grupė spontaniškai susikūrė tam, kad paskambinusiems efektyviau padėtų. Pastebėjome, kad pusė LGBT žmonių skambina su klausimu dėl aplinkinių reakcijos, patyčių, o kita pusė – kai žmogus bando rasti atsakymą į tapatybės klausimą – o kas aš esu, koks aš esu“, – aiškina P.Skruibis. Pasak jo, K.Gasinskos tyrimas parodė, kad patyčių problema LGBT jaunuolių atžvilgiu mokykloje yra absoliučiai nesuvokiama: mokytojams atrodo, kad nieko blogo nevyksta ir viskas gerai. Tačiau LGBT mokiniai kalba apie visiškai kitokius dalykus.
„Jaunimo linijos“ vadovo teigimu, nėra galutinio atsakymo, kas nulemia žmogaus lytinę orientaciją, nors yra labai daug duomenų, studijų. Tad negalima vienareikšmiškai pasakyti, kiek lytinę orientaciją lemia biologinės, genetinės, ankstyvos raidos priežastys.
„Kalbant apie vėlesnius raidos etapus, dažnai visuomenė bijo, kad paauglystėje pamatytas netinkamas vaizdo klipas ar kažkas panašaus pakeis seksualinę orientaciją – apie tai tikrai negali eiti kalba“, – patikina P.Skruibis.
Mokytojai patyčių nemato?
Psichologijos magistrė K.Gasinska atliktą tyrimą, kurio metu mokytojai ir LGBT mokiniai prakalbo apie homofobines ir bifobines patyčias Lietuvos mokyklose, pakomentavo plačiau.
Statistiškai kiekvienoje klasėje yra bent vienas-du LGBT mokiniai.
„Pirmiausia mokytojai nesuvokia, kad LGBT mokiniai mokosi mokyklose. Mokiniai man pasakojo ir apklausos anketose nurodė, kad mokytojai tiesiog kalbėdami tarpusavyje arba su mokiniais svaido kažkokius juokelius, nereaguoja į tas patyčias, žeidžiančius pravardžiavimus ir nežino, kad LGBT mokiniai visa tai girdi. Statistiškai kiekvienoje klasėje yra bent vienas-du LGBT mokiniai. Visame pasaulyje yra panašiai. Vienoje mokykloje yra keliasdešimt LGBT mokinių, kurie nepasako niekam apie savo seksualinę orientaciją. Jie negali būti savimi, bijo prisipažinti, kai nuolatos girdi niekinančius juokelius“, – aiškina K.Gasinska.
Galima pastebėti, kad mes įpratę juokauti apie kiekvieną gyvenimo reiškinį – galų gale blondines, nešvankiai pajuokaujame ir apie seksą – apie viską, kas yra mūsų gyvenimo dalis. Tai gal ir ne visai gražu, bet tarsi visai natūralu. Ko čia liūdėti?
Tačiau K.Gasinska pateikia pavyzdį: „Bet jeigu klasėje būtų, pavyzdžiui, juodaodė mergaitė, mulatė arba neįgalus berniukas ir juokeliai sklistų jų adresu, mokytojai tuoj pat užkirstų jiems kelią. Nes iš tikrųjų mes kalbame apie tai, kad tolerancijos reikia visiems ir nė vienas žmogus negali būti diskriminuojamas. Mes nesuvokiame to, kad vienos grupės žmonės, kuriuos mes diskriminuojame kasdien, neprisipažįsta, jie yra nematomi“, – teigia K.Gasinska.
Heteroseksualai seksualumą demonstruoja kasdien
Taigi, šiandien mokytojams trūksta elementarių žinių kaip kalbėti LGBT temomis su moksleiviais. O kada ir kur mokykloje apie tai kalbėti? O jeigu mokytojas savanoriškai imsis, perduodama informacija nebus paremta naujausiais tyrimais. Be to, ar siekdamas gero dar neprisikalbės ir ne savo naudai...
Kaip sako K.Gasinska, pirmiausia reikėtų pradėti nuo draugiškos aplinkos mokykloje.
Mokytojai klausia – kam demonstruoti seksualinę orientaciją mokykloje, eiti susikibus už rankų ir kam apie tai kalbėti. Bet mes nesusimąstome, kad heteroseksualus jaunimas daro tai kasdien.
„Mokytojai klausia – kam demonstruoti seksualinę orientaciją mokykloje, eiti susikibus už rankų ir kam apie tai kalbėti. Bet mes nesusimąstome, kad heteroseksualus jaunimas daro tai kasdien. Ir mes kasdien patys demonstruojame savo seksualinę orientaciją: moteris – pasakodama apie savo vyrą, vyras – apie savo žmoną, apie atostogas su draugu ar drauge, apie drauge valgytą vakarienę. Galų gale heteroseksualios poros vaikšto susikibusios parankėmis, bučiuojasi gatvėje ir pan.“, – patikina K.Gasinska.
Taigi, mes, heteroseksualai, kurie save laiko normaliais, patys demonstruojame savo seksualinę orientaciją, užtat draudžiame tai daryti kitiems. Todėl, kad dažniausiai LGBT žmonės vis dar siejami su liga, iškrypimu, sutrikimu.
Štai dar vienas kazusas: deja, mes turime nepilnamečių apsaugos įstatymą nuo žalingos informacijos ir tai labai trukdo kalbėti pozityviai apie LGBT žmones. Dalis K.Gasinskos leidinyje esančių rekomendacijų prieštarauja tam įstatymui.
„Pavyzdžiui, kalbėjimas LGBT temomis per pamokas – kad tai nėra liga, kad tai normalu, gali kažkam atrodyti kaip ėjimas prieš šį įstatymą. Noriu pabrėžti, kad kalbėti apie tai reikia ne pozityviai, bet neutraliai. Daug informacijos LGBT žmonių atžvilgiu yra negatyvios. Homofobines patyčias labai svarbu įtraukti į bendrą programą prieš patyčias, bet vėlgi apie šį siūlymą kalbama mažai“, – aiškina psichologijos magistrė.
