Tačiau jo nepalyginsi su ankstesnių metų triukšmu. Pavasarį, perėjimo sezono pradžioje tikėjomės gausesnės rudagalvių kirų kolonijos, nei rekordinio dydžio pernykštė, kai Žuvinte rudagalviai kirai sukrovė virš šešių tūkstančių lizdų. Šiemet ir paukščių buvo daugiau, ir kolonijos plotas išsiplėtė.
Viską sujaukė labai pavojingas, visą Lietuvą apėmęs paukščių gripo H5N1 protrūkis, prasidėjęs balandžio pabaigoje ir išgaišinęs didžiąją dalį Žuvinto rudagalvių kolonijos. Gegužės pabaigoje atrodė, jog ligos protrūkis apstojo, kritusių paukščių sumažėjo. Tačiau įspūdis buvo apgaulingas: ir šiomis dienomis gaištantys kirai aptinkami visame ežere, žinoma gausiausia – šalia perėjimo vietų.
Ne tik suaugę, bet ir visai jauni, bei pradėję skraidyti jaunikliai. Dabar jų skaičiaus patikslinti nėra įmanoma, išlikę gyvi paukščiai medžioja, renka maistą jaunikliams toli už kolonijos ribų, o suvešėjusiuose švendrynuose suskaičiuoti kiriukų jau niekam nepavyks. Tačiau akivaizdu – išliko ne daugiau, kaip penktadalis kirų kolonijos paukščių. Apmaudžiausia, kad šalia kirų kolonijos lizdus buvo susukę pora dešimčių upinių žuvėdrų, net trylika ausuotųjų kragų porų – šie paukščiai linkę perėti ir saugoti savo lizdus kartu. Pavienės žuvėdros dar sukiojasi apie perimvietę, o iš visų kragų porų tik viena plaukioja su nedideliais jaunikliais.
Jei ne ši klastinga liga, vandens paukščių perėjimo sezonas Žuvinte būtų vienas sėkmingesnių. Ežero atokesnėse vietose, kur sparnuočiams susirgti tikimybė buvo menkesnė, su jaunikliais plūduriuoja ir ausuotieji kragai, ir rudagalvės, didžiosios antys. Jauniklius vedžiojasi gulbės giesmininkės ir nebylės gulbės.
Lizduose, sukrautuose švendrinių kinių pakraščiuose, tuoj risis juodųjų žuvėdrų jaunikliai. Beveik visur ežere gausiai aptiksi pilkųjų žąsų – išmetę plasnojamąsias plunksnas jos nepaskrenda, tačiau ne mažiau rūpestingai prižiūri savo gerokai paaugusius jauniklius.
Visas šias, bei kitas, retesnes paukščių rūšis nuodugniai skaičiuojame, stebime jų pasiskirstymą – tokios apskaitos yra Žuvinto biosferos rezervato monitoringo programos dalis. Foninės Žuvinto vandens paukščių rūšys kasmet skaičiuojamos jau daugiau, nei keturiasdešimt metų. Jos rodo ne tik natūralius populiacijų skaitlingumo svyravimus, bet ir iliustruoja direkcijos vykdomų gamtotvarkos darbų Žuvinto ežere sėkmingumą. Išsiskirsčius paukščių jaunikliams, kirsime pernelyg sužėlusią augmeniją plūduriuojančiose ežero kinyse, kontroliuosime invazinės kanadinės audinės gausą.
Sekantys metai parodys, kaip sėkmingai šiemet išgyveno Žuvinte perėję sparnuočiai.
