Kiekvieną pavasarį žmonės kelia inkilus įvairiose vietose – soduose, parkuose ar gyvenamųjų namų kiemuose. Tačiau Valstybinių miškų urėdija pabrėžia, kad inkilus būtina kelti ir miškuose, kadangi jie padeda užtikrinti darnaus miško gyvavimą.
Pavasarį sugrįžtantys paukščiai ieško partnerio, ruošiasi perėjimo sezonui ir bando atrasti tinkamą vietą, kur galėtų prisiglausti. Vieni suka lizdus, kiti – įsikuria inkiluose, todėl svarbu, kad jie būtų saugūs, atsparūs besikeičiančioms oro sąlygoms ir galintys apsaugoti paukščius bei jų jauniklius nuo plėšrūnų.
„Inkilų kėlimas gali padėti išsaugoti tam tikras paukščių rūšis, nes jiems būtina atrasti saugią vietą, kur galėtų perėti. Tai uralinės pelėdos, kukučiai, žalvarniai ir kiti reti paukščiai, kurių populiacijos didėjimui ir rūšių išlikimui inkilai daro didelę įtaką – jie tampa ne tik namais, bet ir prieglobsčiu nuo pavojų“, – sako Valstybinių miškų urėdijos direktorius Marius Pulkauninkas.
Daugelis sugrįžtančių paukščių atlieka ir miško sanitarinę apsaugą, todėl svarbu pasirūpinti, kad jie turėtų kur apsistoti. Daugiausiai inkilai keliami zylėms, musinukėms, varnėnams ir kitiems smulkiems paukščiams, kadangi jų išsaugojimas yra tiesiogiai susijęs su miško apsauga.
„Vabzdžialesiai paukščiai efektyviai saugo miškus nuo kenksmingų vabzdžių ir jų lervų, todėl kuo daugiau bus šių paukščių Lietuvos miškuose, tuo mažiau reikės cheminių apsaugos priemonių. Inkilų gaminimas ir kabinimas yra puiki biologinė miško apsaugos priemonė“, – sako M.Pulkauninkas.
