Žievėgraužis tipografas yra 4-5 mm ilgio volelio formos tamsiai rudas vabalas. Gyvena ir vystosi po žalių eglių vidutine ir stora žieve nuo drūtgalio iki maždaug lajos vidurio. Skraido ir puola egles nuo balandžio pabaigos iki rugsėjo pabaigos, per metus išsivysto dvi generacijos. Minta po žieve esančiu brazdu, kuris medžiui gyvybiškai svarbus – juo vyksta fotosintezės produktų transportas į šaknis, ūglius, žiedus, vaisius. Pažeidus brazdą per visą kamieno perimetrą, medis nusilpsta ir neišvengiamai žūsta.
Pavasarį vabalai anksčiausiai pradeda graužtis į eglių žalias vėjavartas, vėjalaužas, kirtavietėse paliktą pagamintą medieną, storesnes kirtimo atliekas. Po 1–2 savaičių pradeda pulti augančias egles – pernykščiuose šių kenkėjų židiniuose, šalia šviežių eglių vėjavartų, vėjalaužų augančius medžius, taip pat esančius nesenų (1-2 metų) kirtaviečių pakraščiuose, dažniau saulės apšviestoje pusėje.
Žievėgraužio tipografo apnikti medžiai žūsta visada. Taip atsitinka todėl, kad pirmieji įsigraužę į medį „pionieriai“ išskiria feromonus – kvapiąsias medžiagas, kurios į tą patį medį pritraukia kitus gentainius. Šie vabalai gerai skraido, todėl į pradėtus „kolonizuoti“ medžius gali skristi keletą kilometrų (nustatyta, kad jie gali įveikti iki 14 kilometrų). Esant nedideliam tipografo skaitlingumui (endeminė populiacija), šitaip užtikrinamas negausiai atsirandančių šviežių vėjovartų, vėjolaužų, atskirų dėl bet kokių priežasčių apsilpusių (stelbimo, spyglius graužiančių vabzdžių pažeidimų, gruntinių vandenų lygio svyravimo, sausros, ir kt.) vidutinio ir brandaus amžiaus medžių apgyvendinimas. Sveikos eglės „apsigina“ nuo pradedančių graužtis vabalų, užpildamos juos sakais. Tipografo apgyvendinti medžiai žūva dėl brazdo pažeidimo, o kadangi apsilpę medžiai, šviežios vėjavartos ir kitos tinkamos eglės (resursai) normaliomis sąlygomis miške pasitaiko retai, tai riboja tipografo skaitlingumą.
Situacija pasikeičia, kai po didesnių vėtrų, dėl sausros ar kitų įvykių vienu metu atsiranda daug substrato, tinkamo daugintis. Tada tipografo skaitlingumas išauga tiek, kad atsiranda galia sėkmingai kolonizuoti visus, net ir sveikus medžius masine ataka (taip vadinama epideminė populiacija). Eglėms nebeužtenka sakų atsiginti nuo didelio kiekio vienu metu puolančių užpuolikų, kurių susikaupimą užtikrina minėta feromoninė vabzdžių komunikacijos sistema. Užpultuose medžiuose pasidauginę kenkėjai plinta ir apgyvendina vis naujas egles. Kadangi resursai neberiboja dauginimosi, o vabalas veisiasi greitai (turi dvi generacijos per metus) ir puikiai skraido, todėl susidaro ir greitai išplinta masinio pakenkimo židiniai.
Pavasarį vabalai anksčiausiai pradeda graužtis į eglių žalias vėjavartas, vėjalaužas, kirtavietėse paliktą pagamintą medieną, storesnes kirtimo atliekas.
Medžio žuvimo fazės (kaip populiariai aiškina miškininkai):
-
Žalioji fazė – eglės žalios, pažeidimo požymiai sunkiai pastebimi (ant žemės prikritę šviesiai žalių spyglių, negausios rudos išgraužos prie kelmo); po žieve žievėgraužio tipografo vabalai, kiaušiniai, lervos, pirmosios lėliukės ar jauni (šviesiai rudi) vabalai.
-
Rudoji fazė – eglės džiūstančios, su ruduojančiais ir byrančiais spygliais, gausios rudos išgraužos prie kelmo, žievėje matosi išlindimo skylės, kai kur gali būti genių iškapota žievė; tipografas jau palikęs medį, po žieve pavieniai užtrukusio vystymosi vabalai.
-
Pilkoji fazė – eglės nudžiūvusios, be spyglių, dalinai be žievės; po žieve ūsuočių ir dvisparnių lervos.
Ką daryti, esant tokiai vabalo tipografo aktyvumo galimybei? Kaip apsaugoti medžius ir sustabdyti tolesnį populiacijos gausėjimą? Kalbančių daug, žinančių – mažiau. Tačiau pabandykime apžvelgti visas pareiškiamas nuomones.
Nuomonės dėl priemonių prieš tipografą
Nuomonė 1: miško sanitariniais kirtimais nereikia šalinti vėjavartų, vėjalaužų ar eglių, kuriose vystosi žievėgraužis tipografas, nes natūralūs priešai (plėšrūs vabzdžiai, parazituojantys tipografų lervutėse) sureguliuoja skaitlingumo svyravimus ir eliminuoja populiacijos gausos sprogimus. Todėl natūraliuose miškuose kenkėjų židinių būti ne tik neturi, bet ir teoriškai būti negali.
Nuomonė 2: miško sanitariniais kirtimais žalios eglės vėjavartos, vėjalaužos ir šviežiai tipografo apgyvendinti medžiai turi būti šalinami kuo skubiau (kol tipografas nebaigė vystytis ir neišskrido), kitaip – susidaro ir greitai išplinta žievėgraužio tipografo židiniai.
Kaip vertinti šias nuomones? Ką apie tai mano miškininkai? Pirmoji nuomonė miškininkų manymu nėra teisinga, nes natūralūs priešai negali užtikrinti tipografo populiacijos palaikymo endeminiame (vietiniame) lygyje bent kiek ilgesnį laiką todėl, kad palankias sąlygos veistis, t.y. prielaidas populiacijai išaugti iki epideminio lygio, sukuria neprognozuojamai pasikartojantys abiotiniai veiksniai (vėjas, sausra, ir pan.), o tam natūralūs priešai jokios įtakos neturi. Be to, natūralių priešų skaičiaus didėjimas atsilieka nuo kenkėjo dauginimosi (uždelstas plėšrūnų-grobio populiacijų dinamikos modelis).
Miškininkai tipografo židiniuose aktyvias prevencines priemones, šalina pažeistus medžius. Jų praktika Lietuvoje rodo, kad tai kol kas yra vienintelė necheminė (nenaudojant purškimo, galinčio paveikti visą biologinės įvairovės kompleksą) priemonė. Įdomu, ar kas nors žino kokią kitą išeitį?
Židiniai
Žievėgraužio tipografo židiniai susidaro sekančiais metais po to, kai vėtros miškuose išverčia ir išlaužo didelius kiekius eglių, ir jos nesutvarkomos iki vegetacijos sezono pabaigos.
Pateikiame akivaizdžius duomenis apie tipografų populiacijos gausėjimą po įvairių miškus pažeidusių gamtinių stichijų. Beje, viena jų, iki šiol detaliai neištirta, klimato kaita, sausėjimas ir dėl šio reiškinio silpstančios eglės.
Dr. Paulius Zolubas yra Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorius.
