Ūgtelėjo dukart
Daugiau nei per dešimtmetį tiek šalies vidutinis darbo užmokestis, tiek pensija paaugo kiek daugiau nei dvigubai. Vidutinė alga 2006-aisiais į rankas siekė 316,5 Eur (433,2 Eur „ant popieriaus“), o pensija – 140 eurų. 2017-ųjų lapkritį senjorai vidutiniškai gavo 301,74 Eur, o vidutinis Lietuvos atlyginimas siekė 664,25 Eur į rankas (842,70 Eur „ant popieriaus“).
Lietuvos vidutinio atlyginimo ir pensijos augimas nuo 2016 m. (Statistikos departamento ir „Sodros“ duomenys).
Pasak ekonomistų, vertinant pensijų ir vidutinio darbo užmokesčio tendencijas, gyventojams aktualiausia yra vadinamoji pakeitimo norma. Tai – procentais išreikštas dydis, nusakantis, kokią buvusio atlyginimo dalį sudaro pensija. Šiuo metu Lietuvoje pakeitimo norma siekia apie 45 proc.
Po indeksavimo ir perskaičiavimo šiemet vidutinė pensija sieks 330 Eur. Šie pokyčiai pakeitimo normą kilstels bent keliais proc.
Tiesa, iki Europos vidurkio šaliai dar reikės pasistiebti – jis, „Eurostat“ duomenimis, svyruoja apie 58 proc. Tačiau ekonomistai tikina, kad dabartiniai sprendimai – indeksuoti pensiją ir atsieti ją nuo politinės valios, leis judėti tinkamesne linkme.
Krizė ir šuolis 2009-aisiais
Kalbėdami apie pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykį šalyje per dešimtmetį ekonomistai atkreipė dėmesį į kelis pensijų šuolius ir tikino, kad itin svarbu suvokti jų priežastis bei pasekmes.
„Rekordinis pakeitimo normos „šuolis“ buvo 2009 metais. Jis susijęs su tuo, kad pensijos dar nebuvo sumažintos, o darbo užmokestis smarkiai krito. Kadangi pensijos vėliau mažėjo ne tiek smarkiai, kiek krito atlyginimai, 2009–2010 metais pakeitimo norma išliko gana aukšta.
Tik 2012 metais, kompensavus sumažintas pensijas, pakeitimo norma vėl šovė į rekordines aukštumas. Visa tai kainavo „Sodros“ deficitą, viršijantį metines pensijų išmokas. Teko skolintis.
Rekordinis pakeitimo normos „šuolis“ buvo 2009 metais.
Galiausiai, nuosekliai didėjant darbo užmokesčiui, pakeitimo norma laipsniškai krito iki įprasto lygio, kuriame socialinio draudimo pajamų užtenka pensijų išmokoms“, – aiškino sociologas ir ekonomistas Teodoras Medaiskis.
Ekonomisto Gitano Nausėdos teigimu, didinant pensijas svarbiausiu kriterijumi turėtų būti biudžeto tvarumas, o ne politinė valia.
„Iki finansų krizės pensija buvo didinama ne visada pagrįstai. Tai rodo ne tik pats didėjimo procentas, bet ir augusi „Sodros“ skola. O tai yra ne kas kita kaip valstybės finansų tuštinimas.
Stebuklų nebūna. Natūralu, jei turi skolą, turi ją grąžinti, šiuo atveju – atimti iš kažkurių kitų sričių. Minėtas modelis paprasčiausiai nebuvo tvarus. Galima garantuoti didesnį pensijų augimą, palyginti su vidutiniu darbo užmokesčiu, tačiau tada finansinis mechanizmas turi būti labai tvarus.
Pavyzdžiui, didesnės „Sodros“ įmokos arba pensinio amžiaus ilginimas. Tai nelabai populiarūs būdai, bet jie bent jau garantuoja „Sodros“ finansų tvarumą“, – aiškino pašnekovas.
Tai nelabai populiarūs būdai, bet jie bent jau garantuoja „Sodros“ finansų tvarumą.
Pensijų ir vidutinio šalies užmokesčio santykiui, anot T.Medaiskio, itin didelę įtaką turėjo ir krizė, privertusi mažinti pensijas ir pakeisti kaupimo sistemą į dabartinę – vadinamąją „2+2+2“.
„Dėl lėšų trūkumo einamosioms pensijoms mokėti buvo sumažinta socialinio pensijų draudimo įmokos dalis, kurią asmuo gali nukreipti savo individualiam kaupimui. Sumažinus šią kaupimui skiriamą dalį, dirbantieji buvo paskatinti kaupti savomis lėšomis, subsidijuojant juos valstybės biudžeto priemoka (kitaip tariant, mokestine lengvata, suteikiama kaupiančiajam).
Vėlesnis ekonominis augimas vyko gana sparčiai didėjant kainoms, o tai privertė atkreipti didesnį dėmesį į nepakankamą pensijų dydį. Todėl ir kilo diskusijų, kaip pertvarkyti kaupimą antros pakopos pensijų fonduose“, – dėstė sociologas.
Pensijos iššūkiai visai Europai
Jei vidutiniškai 2000–2017 metų laikotarpyje pensijos ir lenkė darbo užmokesčio augimą, norint išlaikyti šią padėtį ar artėti prie ES vidurkio reikės nemažai pastangų.
Visuomenės senėjimas, pasak T. Medaiskio, esminė pensijų sistemos problema, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir dauguma pasaulio šalių.
Sistemos vidaus priemonė – ilginti pensijos amžių, ką dabar darome mes, o daugelis šalių padarė jau anksčiau.
„Emigracija šią problemą daro dar skaudesnę, nes emigruoja darbingo amžiaus žmonės. Vis dėlto, nepaisant šių veiksnių, užimtųjų ir pensininkų skaičiaus santykis kol kas yra palyginti stabilus, bet ateityje gali keistis į blogąją pusę.
Gal atrodys paradoksalu, bet pačios pensijų sistemos priemonėmis čia nedaug ką galima išspręsti. Sistemos vidaus priemonė – ilginti pensijos amžių, ką dabar darome mes, o daugelis šalių padarė jau anksčiau“, – aiškino sociologas.
Kita galima trumpo laikotarpio priemonė, dėl kurios dabar diskutuojama – bendrosios pensijos dalies finansavimo perkėlimas iš socialinio draudimo sistemos į valstybės biudžetą.
„Socialinio draudimo įmoka būtų mokama tik individualiai pensijos daliai, kuri griežtai proporcinga sumokėtoms įmokoms. Tai leistų rasti daugiau įvairesnių šaltinių pensijoms geriau finansuoti, sumažintų mokestinį krūvį, tenkantį darbo jėgai, o įgytas socialinio draudimo teises padarytų skaidresnes ir aiškesnes.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ateities pensijų dydį labiau lems ne manevrai su pensijų sistemos modeliais ir formulėmis, o už pensijų sistemos ribų esantys faktoriai“, – dėstė Teodoras Medaiskis.
Įvairiomis priemonėmis turime siekti didesnio dirbančiųjų skaičiaus ir didesnio darbo našumo bei didesnių atlyginimų.
Vis dėlto sociologas nepamiršto dar vienos būtinos sąlygos – didesnio dirbančios visuomenės dalies produktyvumo. Įvairiomis priemonėmis turime siekti didesnio dirbančiųjų skaičiaus ir didesnio darbo našumo bei didesnių atlyginimų.
Galiausiai, T. Medaiskis pabrėžė, kad gyventojai ir patys turi taupyti ir taip užsitikrinti orią senatvę: „Manau, kad reikėtų derinti abu būdus, vis dėlto nepamirštant, kad jie abu priklausomi nuo dirbančiosios kartos produktyvumo. Nei pinigai, nei „Sodros“ apskaitos vienetai, nei virtualios sąskaitos eurai nevalgomi – gerovė priklauso nuo to, kiek už juos bus galima nusipirkti.“
Šiandien – palanki situacija
Ekonomistas G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad šiuo metu yra palanki ekonominė terpė pensijoms didinti, mat „Sodros“ biudžetas kur kas tvaresnis.
„Jei dėl ankstesnio laikotarpio aš dar turėčiau dvejonių – „Sodros“ skolos buvo ryškiai padidėjusios – pastaruoju metu sakyčiau, kad ekonominiai pagrindai yra sveikesni, mes žinome, kad darbo užmokesčio fondo augimas yra pakankamai spartus. Tai matome ir iš gyventojų pajamų mokesčio surinkimo, taigi tvirtėja ir „Sodros“ finansai“, – dėstė ekonomistas.
Prie tvarumo prisideda ir pensijos indeksavimas – „depolitizavimas“ ir susiejimas su vidutiniu darbo užmokesčiu.
Prie tvarumo prisideda ir pensijos indeksavimas – „depolitizavimas“ ir susiejimas su vidutiniu darbo užmokesčiu. G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad reikėtų galvoti ir apie „Sodros“ rezervą.
„Finansinei situacijai gerėjant, būtų galimybė padidinti „Sodros“ rezervą. Tai būtų naudinga, jei vidutinis darbo užmokestis pradėtų mažėti. Pensijų mažinti tada negalima, lėšų nėra, bet galima panaudoti rezervą. Vis dėlto, norint kišti ranką į rezervą, reikia jį turėti, o jis turi būti formuojamas būtent esant palankiam ekonominiam laikotarpiui“, – svarstė ekonomistas.
„Sodros“ biudžeto perteklius pastaraisiais metais tai leidžia daryti.
Be to, dabar tai daryti palanku, aiškino G. Nausėda, nes nebėra politinio akcento: „Jei nebus grįžta prie senojo modelio, tikėtina, kad prieš rinkimus nebus „Sodros“ skolos sąskaita pradėtos didinti pensijos.“
T. Medaiskis pridūrė, kad naujuoju įstatymu siekiama pensijų sistemą padaryti skaidresnę: „Griežta pensijų indeksavimo tvarka skirta pensijoms automatiškai indeksuoti pagal darbo užmokesčio fondo augimą: daugiau uždirba dirbančioji karta, atitinkamai didesnės bus pensijos. Pensijų dydį turi lemti šalies ūkio, darbo rinkos galimybės, o ne politikų dosnumas ar šykštumas.“
Pensijų apskaitos vienetai (taškai), pasak pašnekovo, taip pat prideda aiškumo. Sumokėjęs pensijų draudimo įmokas nuo vieno vidutinio darbo užmokesčio per metus žmogus įgyja vieną apskaitos vienetą. Tad pensijos dydį lems ir tai, kiek socialinio draudimo įmokų per gyvenimą žmogus sumokėjo.
