„Skambučių srautas išlieka pakankamai stabilus, jei lygintume pirmąjį ir antrąjį karantiną. Vasarą skambučiai buvo atslūgę. Tačiau jei lygintume praėjusių metų lapkritį ir gruodį su atitinkamu laikotarpiu šiemet, tai srautai išaugo 100 procentų“, – komentavo emocinės paramos linijos atstovė.
Anot jos, senjorus kamuoja nežinomybė, kiek reikės laukti, kol pandemija atslūgs, nerimas, abejonės dėl sveikatos.
„Senjorams ta sritis yra jautriausia, nes ir pirmojo, ir antrojo karantino metu jiems yra ta nežinia, kaip būtų, jei rimčiau susirgtų – ar kas nors gydytų, ar numirtų namuose, nesulaukę pagalbos“, – komentavo K.Čiuželienė.
„Sidabrinės linijos“ įkūrėja teigia, kad pokalbiuose senjorai dažnai pabrėžia atskirtį – jie nebegali bendruomenėse susitikti su draugų kompanijomis, apsilankyti muziejuose, spektakliuose.
„Jie daugiau tame poilsio, pramogų pasaulyje gyvena ir visa ta dalis gyvenimo išnykusi yra. (...) Senjorų pasaulyje sąstingis yra toks, koks buvo ir pirmo karantino metu. Mes, kurie dirbame, to gal tiek ir nejaučiame – kaip dirbom, taip dirbam, tiesiog mūsų aplinkybės, sąlygos apsunkintos“, – komentavo emocinės paramos linijos įkūrėja.
Pasak jos, tik įvedus karantiną lapkričio pradžioje, sulaukta ir skambučių, kai senjorai teigė pasigendantys per pirmąjį karantiną teiktos savanorių pagalbos.
„Atsirado tokia bendresnė tendencija, kad tie senjorai, kurie gaudavo pagalbą pirmo karantino metu, pristatant jiems maistą ar kitus pirkinius, tai jie skambino nusivylę, kad nebėra tos pagalbos“, – kalbėjo ji.
Reaguojant į prastėjančią koronaviruso situaciją šalyje, Nacionalinis savanorių koordinavimo centras gruodžio viduryje pranešė atnaujinantis savo veiklą.
Medikai savo emocine sveikata rūpintis vengia
Nuo kovo pabaigos interneto svetainėje MEDo.lt veikia speciali anoniminė psichologinės pagalbos platforma medikams, jų artimiesiems, vaistininkams.
Nors per pirmąją veiklos savaitę sulaukta apie 10 kreipimųsi, iki šiol iš viso tą padarė apie 40 žmonių.
Kaip BNS sakė Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidentė Kristina Norvainytė, šis skaičius neatspindi realios situacijos.
„Kodėl taip yra? Na, medikai tiesiog nėra linkę kreiptis emocinės pagalbos, tiesiog tokia kultūra yra susiformavusi. Seniau net teisiškai buvo reikalaujama, kad nesirgtų, neturėtų psichikos ar emocinių sutrikimų“, – kalbėjo ji.
Praėjusių metų pradžioje Jaunųjų psichiatrų asociacijos atliktas tyrimas atskleidė, kad daugiau nei du trečdaliai apklaustų medikų išgyvena į depresiją panašias emocijas. Iš jų pagalbos kreipėsi kiek daugiau nei trečdalis.
Tyrimo duomenimis, pagrindinės priežastys, kodėl medikai dėl savo emocinės būsenos nesikreipė pagalbos į gydymo įstaigas, tai – baimė būti nesuprastam ir pasmerktam visuomenės ar artimųjų, baimė prarasti licenciją, abejingumas sau.
Tyrime dalyvavo 643 įvairių sričių sveikatos priežiūros specialistai.
Pasak K. Norvainytės, šią vasarą priimti teisės aktų pakeitimai, kuriais psichikos sutrikimai išbraukti iš sąrašo ligų, trukdančių verstis medicinos praktika, todėl ji tikisi, kad tai paskatins gydytojus aktyviau rūpintis savo emocine sveikata, nes jiems nebegresia netekti licencijos.
„Tačiau tikrai ne visi medikai dar tai žino“, – kalbėjo ji.
Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė teigė, kad šiuo metu medikų emocinė būsena yra kritinė.
„Tai, kas dabar vyksta, jau nebetelpa į perdegimo apibrėžimą. (...) Tai kai kuriais atvejais gali pereiti ir į depresiją. Ypač sudėtinga tiems, kurie nėra terapinio profilio specialistai ir staiga atsiduria covidiniuose skyriuose. Tai yra didžiulis stresas, kai jauti, kad nesi saugus pacientui, kad tavo kompetencija nėra tokia, kokios norėtum“, – pasakojo K.Norvainytė.
Nerimą pakeitė pyktis
Emocinę pagalbą saugusiesiems teikiančios „Vilties linijos“ savanorė, psichologė-psichoterapeutė Lidija Stonienė sako, kad pirmojo karantino metu išaugęs skambučių kiekis išliko nepakitęs.
Anot jos, nors vasarą rečiau buvo kalbama apie koronavirusą, o dažniau dalijamasi išgyvenimais dėl santykių, priklausomybių, vienišumo, ši tema rudenį ir vėl ėmė pildyti skambinančiųjų pokalbius.
„Vienaip ar kitaip kone kiekvienoje konsultacijoje šiuo metu nuskamba žodžiai karantinas, koronavirusas“, – teigė ji.
Anot L.Stonienės, jei pirmojo karantino metu pokalbiuose dominavo nežinomybė, baimė, tai dabar dažniau yra juntamas pyktis.
„Jei imtume emocinį foną, tai pirmo karantino metu buvo daugiau tokios baimės, pasimetimo, nežinojimo. Dabar jaučiasi tas karantino nuovargis, statistika susirgimų tą taip pat rodo. Daug daugiau yra susierzinimo ir pykčio“, – kalbėjo psichologė.
„Tas pyktis yra daugiausia dėl pasikeitusių darbo ir gyvenimo sąlygų“, – pridūrė ji.
Anot L.Stonienės, dalis žmonių skambina, nes neigiamomis emocijomis nenori dalintis su aplinkiniais, o kita dalis žmonių – tiesiog neturi, kam pasipasakoti, yra vieniši.
Pandemija – tarsi Damoklo kardas
„Vaikų linijos“ emocinės paramos koordinatorė Dovilė Vervečkienė BNS teigia, kad jei vasarą skambinančių vaikų srautai buvo sugrįžę į įprastą ritmą, tai antrojo karantino metu jie vėl ėmė mažėti.
„Vaikai dažniau lieka namuose, o jei namuose yra daugiau namiškių, tai jiems kalbėtis telefonu apie savo sunkumus tampa sunkiau, ypač jei neturi savo erdvės“, – pasakojo ji.
D.Vervečkienė pastebi, kad temos, kuriomis vaikai kalbasi su konsultantais, beveik nesikeičia – ir toliau dominuoja santykiai su suaugusiaisiais, draugais, mokykliniai klausimai.
„Santykių su draugais ir tėvais temos anksčiau tarsi lenktyniaudavo viena su kita, kuri bus pirmesnė. Tai dabar kelintą mėnesį iš eilės matom, kad santykių su tėvais tema turi rimtesnes pozicijas pirmoje vietoje“, – pasakojo linijos atstovė ir pridūrė, kad tai susiję su didesne trintimi namuose.
Ji taip pat teigė pastebinti, kad vaikai ėmė dažniau kalbėti apie sveikatą.
„Nebūtinai apie savo, jie gali nerimauti dėl artimųjų sveikatos, dalintis kažkokia konkrečia situacija, bet kalba tikrai kiek daugiau nei įprastai. Jie daugiau kreipia dėmesį į tai“, – kalbėjo „Vaikų linijos“ atstovė.
Dėl privačios erdvės nebuvimo mažiau vaikų skambina ir į „Jaunimo liniją“, tačiau jų vietą užėmė vyresni jaunuoliai, kurie anksčiau nesikreipdavo, todėl bendras skambučių srautas beveik nepakito.
Vis dėlto, šios emocinės paramos linijos atstovė Rita Stanelytė pastebi, kad pokalbiai tapo ilgesni.
„Panašu, kad žmonėms reikia daugiau išsikalbėti, giliau išsipasakoti, nes žmogiškojo ryšio yra trūkumas. (...) Pokalbių temos kaip ir nesikeičia, bet visur fone jaučiasi tas nerimas dėl esamos situacijos, jis kabo tarsi Damoklo kardas“, – kalbėjo ji.
Anot R.Stanelytės, ir toliau kalbama apie santykius, priklausomybes, gyvenimo prasmę, savižudybės riziką, tačiau jas papildo problemos, susijusios su finansiniais sunkumais dėl karantino, su įtemptu bendravimu tarp namiškių arba tarpusavio ryšio trūkumu.
