„Priprasti prie mirties neįmanoma. Gali psichologiškai ruoštis mėnesių mėnesius, tačiau ta akimirka vis tiek išmuša iš vėžių“, – sako septyniolikmetė „Mamų unijos“ savanorė.
Jos požiūris į mirtį per pastaruosius trejus metus smarkiai pasikeitė: „Žinau, kad tai – ne pabaiga.“
Gali psichologiškai ruoštis mėnesių mėnesius, tačiau ta akimirka vis tiek išmuša iš vėžių.
Iš pradžių kiekvieną bičiulio išėjimą Ieva išgyvendavo labai skaudžiai.
„Kone kaskart pati guldavausi į ligoninę, nes nesugebėdavau su savimi susitvarkyti“, – neslepia mergina, nuo trejų serganti cukriniu diabetu.
Nusilpo taip, kad negalėjo paeiti
„Neseniai netekome mergaitės, kuri man buvo labai artima: užsuku savaitgalį į skyrių, einu pro jos palatą, o ji tuščia – ten nieko nėra. Viduje sukyla jausmų audra, tačiau matau, kad šalia yra pilnos palatos, kuriose laukia ištiestos rankos: „Ateik ir pas mane! Ir aš noriu pasikalbėti, pažaisti!“ – pasakoja plungiškė.
Sėkmės istorijos, kai vaikams ir paaugliams pavyksta įveikti vėžį, Ievą užkuria iš naujo ir labai motyvuoja.
Vien ko verta Augustės, kuriai gegužę sukaks penkeri, istorija. Ieva iki šiol negali pamiršti pirmojo jųdviejų susitikimo Kauno klinikose.
Silpau akyse, negalėjau vaikščioti, judėjau tik neįgaliojo vežimėlyje.
Prieš kelerius metus po sunkios ligos mirus tėčiui, matyt, dėl patirto streso sugriuvo ir Ievos sveikata.
Ligoninėje ji praleido visą pusmetį – nuo 2011-ųjų vasaros pabaigos iki 2012-ųjų sausio. Anuomet Ievai buvo 13-a.
„Cukrus nekrito, gydytojams niekaip nesisekė pritaikyti vaistų – niekas neveikė. Silpau akyse, negalėjau vaikščioti, judėjau tik neįgaliojo vežimėlyje“, – prisimena Ieva.
Lemtinga pažintis
Fotografuoti mėgstančią pacientę į koridorių išstumdavo slaugės. Artėjo Kalėdos, skyriuje buvo papuošta eglė.
Prieš šventes ligoninėje atsidūrė ir dvejų Augustė. „Prisimenu, kaip mama nešasi ją, skęstančią didžiulėje pižamoje. Galvytė po operacijos apibintuota, veide šviečia didelės rudos akys ir putlios lūpos. Pagalvojau: „Koks gražus vaikas – privalau nufotografuoti!“ Susidraugavome su Augustės mama, ji papasakojo savo gyvenimo ir dukters ligos istoriją, kas jų laukia, kokios liūdnos prognozės“, – pasakoja Ieva.
Džiaugiuosi, kad ties tuo nesustojau.
Net iš ligoninės išleista namo ji niekaip negalėjo pamiršti mažosios draugės, kovojančios su piktybiniu augliu, išaugusiu iš regos nervo.
Ieva žinojo, kad Augustei gali padėti Vokietijoje atliekama protonų pluošto terapija. Užsispyrusi žemaitė užsimojo surinkti lėšų mergaitės gydymui užsienyje.
Žinia apie jos iniciatyvą sklido iš lūpų į lūpas, ji pasiekė net užsienyje gyvenančius lietuvius. Augustės sąskaita banke nuolat pildėsi, joje buvo sukaupta apie 300 tūkst. litų.
Už šį žygdarbį 2013 metais I.Krivickaitė tapo „Metų vilties“ nominacijos laureate TV3 rengiamuose projekto „Lietuvos garbė“ apdovanojimuose.
„Džiaugiuosi, kad ties tuo nesustojau“, – šypteli Ieva, didžiuodamasi, kad Augustė, kuriai net gydytojai nesuteikė vilčių, šiandien lanko darželį.
Kova, virstanti stebuklu
Iki lemtingos pažinties su Auguste Ieva nebuvo susidūrusi nei su sunkiais ligoniais, nei su vaikų onkologija.
Šiandien ji pažįsta dešimtis su klastingomis ligomis kovojančių vaikų ir kaip įmanydama stengiasi praskaidrinti jų kasdienybę.
Kitame korpuse yra keturi vaikai iš onkologinio – Nojus, Kirilas, Gytis ir Tomas. Ir visiems jiems ligos remisija!
Per trejus metus Ieva neteko 18-kos draugų, tačiau dar daugiau jų buvo išgelbėta.
„Šiuo metu sveikatinuosi sanatorijoje Palangoje. Kitame korpuse yra keturi vaikai iš onkologinio – Nojus, Kirilas, Gytis ir Tomas. Ir visiems jiems ligos remisija! Jie praėjo gydymą, šypsosi, net nepasakytum, kad sirgo. Išeiname pasivaikščioti prie jūros ir niekas nesuprastų, ką jie patyrė. Nojaus nenulaikysi: bėga, lekia su dviračiu, lipa, dūksta“, – šypsosi Ieva.
Tačiau bene labiausiai ją įkvepia JAV gyvenančių Danguolės ir Nerijaus dukters Glorios atvejis. 2008-aisiais vos dvejų metų sulaukusiai mergaitei smogė itin reta kūdikių bei vaikų vėžio forma – neuroblastoma.
„Ji išbrido iš ketvirtos ligos stadijos. Geriausi JAV onkologai pripažįsta, kad tai yra stebuklas. Daktarai sakydavo: „Gloria is a very special girl“ (Gloria – ypatinga mergaitė, – liet.)“ – kalba Ieva, aplankiusi lietuvę viešnagės JAV metu.
Ji žaidžia futbolą, važinėja į krepšinio stovyklas, o ligą prisimena ne kaip skausmą ir adatas, o kaip aplinkinių dėmesį, savanorius ir daugybę ją supusių žaislų.
„Jai jau aštuoneri. Ji žaidžia futbolą, važinėja į krepšinio stovyklas, o ligą prisimena ne kaip skausmą ir adatas, o kaip aplinkinių dėmesį, savanorius ir daugybę ją supusių žaislų“, – tikina Ieva.
Mama nr. 2
Apie labdaros ir paramos fondą „Mamų unija“ Ieva išgirdo, pradėjusi rinkti lėšas Augustės gydymui. Paauglė ėmė laiškais susirašinėti su fondo vadove Egle Mėlinauskiene – užsimezgė graži draugystė.
Vėl sušlubavus sveikatai Ieva atsidūrė Santariškių klinikose – mama negalėjo atsitraukti nuo darbų, todėl paauglė ligoninėje gulėjo viena.
„Buvo taip blogai, kad sunkiai atlikdavau elementarius dalykus. Eglė atvažiuodavo man padėti, būdavo šalia ir dieną, ir naktį, kai reikėdavo. Ir valgyti atveždavo, ir pavalgyti padėdavo, ir drabužius išskalbdavo. Tokia mama nr. 2. Ji atsiveždavo į palatą kompiuterį ir prižiūrėdama mane dirbdavo darbus, kuriuos įmanoma tokiomis sąlygomis“, – prisimena I.Krivickaitė.
Viena vertus, ji jautėsi nejaukiai. Kita vertus, suprato, kad be pagalbos neišsiverstų.
Gal todėl Ieva irgi negaili savo laiko kitiems: skiria jo ne tik onkologiniams ligoniams, bet ir skurdžiai gyvenančių šeimų vaikų svajonėms pildyti.
Svajonėse – ir kinas, ir kebabas
Geros valios žmonės, norintys visuomenei nuveikti ką nors naudingo, neretai susisiekia su Ieva. Dalis jų prisipažįsta neturintys laiko, tačiau Ievos iniciatyvas galintys paremti pinigais.
Ieva vengia tiesioginių perlaidų į asmeninę sąskaitą, tačiau kai kurie geradariai primygtinai reikalauja banko duomenų ir pabrėžia mergina tikintys ir pasitikintys.
„Prieš porą mėnesių viena lietuvių šeima iš Airijos pervedė apie 500 eurų. Jie nenorėjo viešumo, tik paprašė išpildyti kokio nors vaiko svajonę“, – aiškina Ieva.
Sekmadienį iš Palangos ji buvo atvažiavusi į Vilnių. Čia susitiko su onkologine liga sergančia vienuolikmete Samanta iš Elektrėnų.
„Paklausta, kokią jos svajonę išpildyti, mergaitė atsakė: „Noriu nuvaryt pasišopinti ir į kino teatrą, nes niekada nesu buvusi.“ Samanta atsivežė draugę, turėjome tokią mergaitišką dieną“, – džiaugiasi I.Krivickaitė.
Sukauptą lėšų fondą ji naudoja labai žemiškiems dalykams: „Kartą man parašo ligoninėje gulėjusio Gyčio mama, kad jis labai nori kebabo, bet nedrįsta prašyti. Aš nuperku tą kebabą, atvežu ir matau išvirstančias akis: „Čia man?! Mėnesį svajojau.“ Tada supranti, kad tai – tikra. Arba nuneši vaikui balioną ir jis įsikibęs laksto per skyrių: „Išeisiu į lauką ir galėsiu skristi“, – nesumeluotomis akimirkomis džiaugiasi Ieva.
Iššūkis – kas už?!
Lankydama vėžiu sergančius vaikus Ieva mato daug plikų galvų. Maždaug prieš metus ligoninėje ji prasilenkė su trejų ketverių metų mergaite ir nugirdo ją tariant: „Mama, man nukris plaukučiai, aš būsiu negraži.“
Pažvelgiau į jos ant pečių krentančias garbanas ir pasidarė be galo liūdna. Norėjau ką nors pasakyti, bet nežinojau, ką.
Ievai suspaudė širdį: „Pažvelgiau į jos ant pečių krentančias garbanas ir pasidarė be galo liūdna. Norėjau ką nors pasakyti, bet nežinojau, ką. Mačiau, kaip graudinasi mama, nes jai irgi viskas buvo nauja. Tą akimirką norėjosi pačiai nusikirpti plaukus ir padrąsinti: „Juk ataugs.“
Ši mintis Ievos neapleido visus metus. Bendraudama su sergančiomis paauglėmis ji įsitikino, kad plaukų tema – labai jautri.
Ieva ryžosi: surinkusi 1000 eurų vaikų svajonėms pildyti ji nusikirps savo ilgus storus plaukus ir pagamins iš jų peruką.
Tačiau Samanta sudrausmino: „Už tūkstantį savo plaukų tikrai nebūčiau atidavusi!“ Bendraujant su bičiuliais nustatyta iššūkio suma kilo kaip aukcione ir galiausiai sustojo ties 30 000 eurų riba.
„Surinkusi šią sumą vėžiu sergantiems vaikams nusiskusiu savo storus, mylimus plaukus ir įrodysiu vaikams, kad juos palaiko labai daug žmonių. Ir kad be plaukų jie taip pat nuostabūs! Ar padėsite man įgyvendinti šį iššūkį vardan visų vėžiu sergančių vaikų?“ – prisidėti prie iššūkio provokuoja Ieva.
Sąskaitos Nr. LT77 7300 0101 4079 5625
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
Įmonės kodas: 302288579
Swedbank AB
Banko kodas 73000
BIC – HABALT22
Iniciatyvą galima palaikyti ir pavedimu iš užsienio per PAYPAL sistemą. El.paštas egle@mamuunija.lt
Paramos paskirtyje nurodykite „Palaikau Ievą ir visus vėžiu sergančius vaikus“.
Maži, bet reikšmingi darbai
Ieva planuoja laiką, kad kuo daugiau nuveiktų, ir tiki, kad labai norint – viskas įmanoma.
Savo savanoriškoje veikloje ji sutiko daugybę įkvepiančių žmonių, niekada neatsisakančių padėti.
Ir ta mama nuvažiavo į mišką, nuskynė didelę šaką, jos brolis padarė stovą, kita moteris nupirko kiaušinių, dar kita prisidėjo dažais – ir matome rezultatą.
„Tarkime, koks nors vilnietis man parašo, kad nori išpildyti vaiko svajonę. Šią akimirką aš nežinau, ką jam pasiūlyti, tačiau išauš diena, kai vaikai ligoninėje užsimanys ledų, o aš žinosiu, į ką kreiptis“, – šypteli Ieva ir pateikia dar vieną pavyzdį.
Prieš Velykas ji vyko į Kauno klinikas, kur buvo pažadėjusi padėti papuošti skyrių. Pati gulėjo Santariškių klinikose.
„Riedu traukiniu ir galvoju: iš kur aš tą medį gausiu, iš kur tuos kiaušinius? Parašiau draugei į Kauną. Ji sako: „Esu užimta, bet pašnekėsiu su mama.“ Ir ta mama nuvažiavo į mišką, nuskynė didelę šaką, jos brolis padarė stovą, kita moteris nupirko kiaušinių, dar kita prisidėjo dažais – ir matome rezultatą, džiuginantį ir vaikus, ir personalą“, – pasakoja Ieva.
Ji įsitikinusi, kad maži dalykai irgi gali būti reikšmingi. „Įsivaizduokite, su Samanta turime važiuoti į kiną, o lauke lyja. Aišku, galėtume autobusu, bet aš parašau Viktorijai, paklausiu, ką veikia. Ji sako, kad nieko. Ir mus nuveža. Paaukojo valandą savo laiko, tačiau širdyje gali užsidėti riebų pliusą, kad mums tą akimirką padarė milžinišką paslaugą“, – kalba Ieva.
