Ir vakar, ir šiandien jis – pustuštis. Tik vienas kitas automobilis nuo krašto kelio jo link pasuka, tik vienas kitas keleivis su gėlės žiedu ir žvakele išlipa.
Brigita ir Marius, kuriuos vienintelius šių eilučių autorė sutinka prie senų, praėjusį šimtmetį uždarytų kapinių, sako atvykę iš Gargždų apylinkių ir pagerbę savo senelių ir prosenelių kapus.
Visų šventųjų dienos išvakarėse Marius grįžo iš užsienio, kur uždarbiauja, ir abu, padėję gėles, dar susėdo parymoti šalia rudeniškai nykaus medžių guoto. Jie tą popietę buvo vieninteliai kapinaičių lankytojai. Netikėta mano draugija, kai užsukau prie neveikiančių, seniai uždarytų kapinių, netgi nustebino.
Klaipėdos krašte, rūstaus likimo išvarytųjų žemėje, retai lankomų kapinaičių – ne tik šios. Ištisos kartos čia nebeturi palikuonių, ir ateiti nėra kam. Be to, liuteronai katalikiškų Vėlinių papročio liepsnelėmis ant kapų lapkričio pradžioje gaivinti ryšį su mirusiaisiais neturi.
Kapinių šventes, skirtas pagerbti išėjusiųjų atminimą, šio krašto liuteronai rengia vasarą.
„Bet neignoruojame ir visuotinio susikaupimo atmosferos per Visų šventųjų ir Vėlinių dienas, būdingas katalikams. Tik labai vengiame visuotinės pompastikos ir ceremonialumo“, – sako Agluonėnų kapinaitėse sutiktas Liudoras, atvykęs iš Kartenos.
Jis sako pakeliui dar uždegęs žvakutę ir prie paminklinių ąžuolinių krikštų, skirtų į Amžinybę išėjusių žymiausių šio krašto prūsų ir lietuvininkų, pagonių ir krikščionių, atminimui.
Prieš ketverius metus Agluonėnų seniūnijos ir bendruomenės aktyvo rūpesčiu Lietuvininkų ąžuolyne, parke už Agluonos upelio, buvo sukurta kukli, bet įspūdinga paminklinė kompozicija iš mūro arkos, akmens ir medžio.
Skulptūriniai ąžuolo lapo formos krikštai buvo pastatyti iškiliausioms Mažosios Lietuvos asmenybėms – prūsų karvedžiui Herkui Mantui, kunigui ir poetui Kristijonui Donelaičiui, pirmosios lietuviškos knygos autoriui kunigui Martynui Mažvydui, prūsų lietuvių visuomenės veikėjui, teologui, tautosakininkui profesoriui Liudvikui Rėzai, pedagogui, visuomenės veikėjui, filosofui Vydūnui, rašytojai Ievai Simonaitytei ir tautodailininkui Vytautui Majorui atminti.
Kalvelė, ant kurios krikštų ansamblį vietos šviesuoliai šių garbių asmenybių atminimui sukūrė Agluonėnuose, nėra nė vieno jų amžinojo poilsio vieta. Bet nulenkti galvą ir uždegti atminties žvakę vėjyje, lyg prie giminės kapų, sukama juk ne dėl mados ar valdiškos pareigos...
