Jas aukojo Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras Algirdas Jurevičius. Minėjime dalyvavo Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus, Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Vytautas Landsbergis bei Juozas Dringelis.
Šlovinga Perlojos praeitis paminėta prie Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklo, kurį perlojiškiai pastatė 1930 m. ir kurio nuversti nepavyko net sovietinei valdžiai.
Lietuvoje tikriausiai ne visi yra girdėję apie Perloją. O šio nediduko miestelio, įsikūrusio prie Merkio upės, tarp Senosios Varėnos ir Merkinės žmonės kadaise vieni pirmųjų Lietuvoje įkūrė savo savivaldos organą ir ėmė savarankiškai tvarkyti parapijos reikalus: subūrė savo kariuomenę, miliciją, teismą, turėjo net kalėjimą. Gal todėl liaudyje Perlojos parapija (kurios sudėtyje buvo dar 10 kaimų) imta vadinti „Perlojos respublika“.
1918 m. pabaigoje Perlojos miestelis (Varėnos r.) atsidūrė Lenkijos ir Rusijos interesų sankirtoje. Nepriklausoma valstybė tik formavosi, nebuvo kariuomenės, šalyje plėšikavo kaizerio, lenkų kariai. Žmonės jautėsi nesaugiai.
Perlojos gynybos būrio vadas Jonas Česnulevičius iš Vilniaus į Perloją parvežė naujienų, kurios bylojo, jog jaunos Lietuvos valstybės laukia sunkūs laikai. Nelaukdami, kol susiformuos vyriausybė, kol šalyje padėtis stabilizuosis, perlojiškiai sušaukė savo sueigą. Nors sueigos diena minima lapkričio 13-oji, ji gali būti netiksli, nes paprastai tokie susiėjimai svarbiais klausimais vykdavo sekmadieniais, o 1918–iaisias lapkričio 13-oji buvusi trečiadienis. Sueigoje buvo išrinktas parapijos komitetas: pirmininkas – Jonas Česnulevičius, sekretorius – Zigmas Jonytis, nariai – Jonas Svirskas, Raulas Baublys bei Vincas Baublys.
Kaip rašoma Petronėlės Česnulevičiūtės (Jono Česnulevičiaus dukters) knygoje „Perloja 1378-1923“, sueiga komitetui suteikė plačius įgaliojimus tvarkyti visus Perlojos ir jos parapijos apsaugos, teisėtvarkos ir bendruosius buities reikalus. O atsiskaityti jis teturėjo visuotiniam gyventojų susirinkimui, taigi įgijo savarankiškos savivaldybės galią.
Perloja savarankiškai tvarkytis pradėjo anksčiau nei pradėjo formuotis apskritys Lietuvoje. Ir kariuomenė šioje vietoje susikūrė anksčiau nei nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Fenomenamu, bet kaimo šviesuoliai buvo greitesni už laikinąją Vyriausybę. Gal todėl, kai kitų parapijų komitetai ar tarybos galiausiai tapo pavaldūs apskritims, liaudyje vadinama „Perlojos respublika“ tvarkėsi atskirai ir nepriklausomai nuo Alytaus apskrities valdybos.
Tuometinė Perlojos valdžia nebuvo politikos žinovai, tačiau jų tikslas buvo nelaukiant pagalbos iš šalies tvarkyti parapijos reikalus, ginti ir saugoti žmones.
„Perlojos respublika“ savo pinigų neturėjo, tačiau herbą, kuriame pavaizduotas tauras bei anspaudą su Vyčiu viduryje ir užrašu, kuris spėjama buvęs toks: „Perliaus Kunigaikštystė ir Perlojos Parapijos Komitetas“ turėjo.
1919 m. gegužės 2 d. Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulko kuopa apsiginklavusi kulkosvaidžiais atėjo į Perloją, perlojiškiai apsiginti nuo stipresnės jėgos nepajėgė, turėjo sudėti ginklus. Taip vadinamas „Perlojos respublikos“ prezidentas J.Česnulevičius, komiteto nariai bei grupelė vyrų buvo suimti, po mėnesio paleisti. Taigi, tądien buvo panaikinta „Perlojos respublika“, kuri tapo puikiu pavyzdžiu, kaip nedidelė parapija savarankiškai tvarkė savo gyvenimą besiformuojant nepriklausomai Lietuvos valstybei.
