Išskirtinį 15min multimedijos pasakojimą apie meldinės nendrinukės perkėlimą į Lietuvą galite rasti čia.
„Pirmasis pavakario braidymas po Dambavaragio pelkę vyko įtempus klausą, pasitelkus ne patirtį ir nuojautą. Kol giesmininkai nepasiskirstė savo teritorijų – jie sunkiai nuspėjami, todėl atsargus vaikščiojimas tarp nendrių ir bandymas įžiūrėti specialų, mūsų pernai užmautą žiedą, užtruko. Paukščiui kelioms sekundėms įsikibus į nendres atviresnėje vietoje pavyko padaryti kelias fotografijas. Žalias žiedas ant kojos nepaliko jokių abejonių – tai – perkelta nendrinukė. Užplūdusį jaudulį sunku nusakyti. Ši akimirka apvainikavo milžinišką didelės komandos darbą ir bekompromisį pasišventimą rūpinantis šiais paukščiais. Tai momentas Europos gamtosaugininkų bendruomenei reiškiantis ryškiai sužibusią viltį išsaugoti rečiausią žemyninės Europos giesmininką, juk ši sėkmė gali nulemti visą tolimesnę rūšies apsaugos strategiją Europoje“, – užplūdusiomis emocijomis dalinosi perkeltas nendrinukes pirmasis užfiksavęs ir perkėlimo procesą koordinavęs Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
Antradienį gamtininkas kartu su Žuvinto biosferos rezervato direktoriumi Arūnu Pranaičiu, rado ir antrąjį paukštį su specialiu žaliu žiedu. Aplink buvo girdėti ir daugiau meldinių nendrinukių, tačiau tamsoje žiedų jiems nebepavyko pamatyti. Trečiadienio vakarą pastebėta trečioji perkelta meldinė nendrinukė.
„Nors perkėlimo metodologija buvo parengta pasitelkiant kitų rūšių sėkmingo perkėlimo patirtį ir mokslui žinomus faktus, nerimas dėl šio metodo sėkmės išliko iki pat antradienio vakaro. Natūralu – juk mes pirmieji pasaulyje taikėme perkėlimą šiai rūšiai, ir, kiek mums žinoma, pirmieji pasaulyje atlikome tolimojo migranto paukščio giesmininko perkėlimą“, – toliau pasakojo Žymantas Morkvėnas.
Gamtininkai nesitikėjo taip greit rasti sugrįžusių paukščių, kadangi sudėtinga ne tik 6000 km paukščių kelionė iš Afrikos, kurioje tolimųjų migrantų mirtingumas siekia apie 60 proc., bet komplikuotas ir jų ieškojimas – buvo tikimybė jų iš viso nerasti.
„Stebima tendencija, jog pirmamečiai paukščiai vengia konkurencijos su senbuviais ir todėl grįžta ne tiksliai į gimimo vietą, bet pasirenka gretimas apylinkes. Tad juos surasti yra gerokai sunkiau. Perkeltų paukščių suradimo galimybę mažina ir tai, kad meldinės nendrinukės yra geros slapukės. Ypač – patelės. Dažniausiai stebimi tik patinai. Taip pat pastaraisiais metais Žuvinte stebėdavome vis naujus paukščius. Galiausiai – šie metai prasidėjo ypač didele sausra, kuri yra nepalanki meldinėms nendrinukėms. Išdžiūvusiose pelkėse šiems paukščiams gali trūkti maisto, tuomet patelės gali apsispręsti neperėti. Tokiu atveju, patinai negieda ir pastebėti grįžusius paukščius būtų beveik neįmanoma. Taigi, perkeltų nendrinukių ieškojimas – tarsi adatos ieškojimas šieno kupetoje. Dėl to skubėjome ieškoti grįžusių paukščių kuo ankščiau ir mums labai pasisekė jau patį pirmą kartą“, – tęsia Žymantas Morkvėnas.
Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis pritaria kolegai: „Žuvinto pelkėse šiemet sausiau nei per keliolika paskutinių metų – matavimai rodo bent 10- 30 cm žemesnį vandens lygį. Vietose, kur pernai perėjo meldinės nendrinukės, kol kas joms per sausa – paukščiai gieda gretimuose šlapesniuose viksvynuose, atkurtuose užžėlusių nendrynų vietoje. Meldinėms nendrinukėms būtų tikrai nelengva, jei taikydami Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos agroaplinkosaugos priemones neprižiūrėtume jų buveinių. Sunku būtų ir kitiems retiems paukščiams, apsistojusiems greta – stulgiams, griežlėms, raudonkojams tulikams. Stebina tai, kad pernai specialistų užauginti meldinių nendrinukių jaunikliai sugrįžo anksčiau, nei laisvėje užaugusios nendrinukės. Man susidarė įspūdis, jog jie netgi mažiau baidosi žmogaus. Tai būtų labai gerai, juk įžiūrėti žiedo numerį per žiūronus yra kur kas priimtiniau, nei specialiai šiam tikslui paukščius gaudyti. Išvadas daryti dar anksti – į Žuvintą parskrido pačios pirmosios nendrinukės. Dauguma jų grįš tik įpusėjus gegužei. Birželį sužinosime tikrą meldinių nendrinukių skaičių. Labai tikiuosi, kad jų bus kur kas daugiau nei ankstesniais metais.“
50 meldinių nendrinukių jauniklių praėjusių metų vasarą iš didžiausios šios rūšies buveinės pasaulyje – Baltarusijos Zvanieco pelkės – buvo atvežti į Žuvinto biosferos rezervatą. Globojami gausios patyrusių gamtininkų ir savanorių komandos, 49 jaunikliai buvo sėkmingai užauginti ir paleisti į laisvę tikintis, kad peržiemoję Afrikoje jie čia sugrįš. Tai ir įvyko.
Pernai susirinkusi tarptautinė mokslininkų grupė nutarė, jog bent vieno perkelto paukščio grįžimas į naują gimtinę iš principo reikš šio metodo sėkmę, o jei grįš 10 proc. paukščių – verta galvoti apie šio metodo taikymą kitose šalyse. Aptikti pirmieji 3 sugrįžę paukščiai suteikia daug vilties, juolab, kad buvo girdėti ir daugiau meldinių nendrinukių.
Šiemet gamtininkai antrą kartą vykdys meldinių nendrinukių perkėlimą iš Baltarusijos į Lietuvą. Šį procesą bus galima stebėti ko ne gyvai – meldine.lt ir Baltijos aplinkos forumo feisbuko puslapyje veiks specialus video dienoraštis, kur gamtininkai kasdien skelbs trumpus reportažus apie dienos įvykius.
Rūšies perkėlimas (translokacija) taikomas tuomet, kai atkurti natūralias buveines jau nepakanka – rūšis būna arba visai išnykusi arba likusi populiacija per maža ir smarkiai izoliuota nuo kitų. Tai sudėtinga gamtosaugos priemonė, reikalaujanti specifinių žinių ir patirties, tačiau kartu tai – viltis išgelbėti ties išnykimo riba atsidūrusias rūšis. Atliekant translokaciją 7-10 dienų amžiaus jaunikliai perkeliami į naują vietovę, kur žmogus jais rūpinasi iki kol paukščiai būna pasiruošę savarankiškai gyventi laukinėje gamtoje. Maždaug 30-50 dienų amžiuje jaunikliai įsimena vietovę, kurioje gyvena, kaip savo namus ir po žiemojimo ten kasmet grįžta perėti.
Translokacija įgyvendinama vykdant meldinės nendrinukės apsaugos projektą „LIFE Magni Ducatus Acrola“, kurį didžiąja dalimi remia ES LIFE programa. Meldinių nendrinukių perkėlimas su visa reikalinga įranga, paregiamaisiais darbais ir kitomis išlaidomis kainavo 86 700 Eur.
