Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 11 19

Pėstininko užrašai: para rimtoje karinėje operacijoje

„Ar norėtum parą paragauti pėstininko duonos rimtoje karinėje operacijoje?“ – toks klausimas nuskambėjo telefono ragelyje, kuomet su manim susisiekė Lietuvos kariuomenės (LK) atstovas. Turbūt nereikia spėlioti, koks buvo mano atsakymas. „Tuomet ruoškis ir už dviejų dienų tokią ir tokią valandą būk sutartoje vietoje“, – trumpai ir aiškiai pabaigia pokalbį pašnekovas.
Pratybų „Geležinis Vilkas 2019-II“ baigiamosios operacijos akimirkos
Pratybų „Geležinis Vilkas 2019-II“ baigiamosios operacijos akimirkos / Lietuvos kariuomenės nuotr.

Minėta „rimta karinė operacija“ – tai tarptautinių pratybų „Geležinis vilkas 2019-II“, vykusių šį mėnesį Pabradės poligone, dalis. Pratybose naudojamas metodas „pajėgos prieš pajėgas“ yra daugelyje NATO šalių taikoma praktika, kuomet mokymuose dalyvaujantys kariniai daliniai „kovoja“ vieni prieš kitus.

Be LK Sausumos ir kitų pajėgų padalinių, pratybose dalyvavo dar 11 užsienio šalių karių, tarp jų – NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujantys Vokietijos, Belgijos, Čekijos, Norvegijos, Nyderlandų kariai, taip pat į mokymus atvykę Lenkijos kariuomenės tankų kuopa, pėstininkų kuopos iš Estijos ir Jungtinės Karalystės, Oro atakos valdymo grupės iš JAV, Portugalijos kariuomenės žvalgybos būrys, ugnies paramos specialistai iš Kanados.

Sutartu laiku prisistatau, kur nurodyta. Mane pasitinka LK majoras ir automobiliu veža į Švenčionėlius, kurių pakraštyje su visa įranga ir ginkluote įsikūręs iš Alytaus permestas Didžiosios Kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas (BUB).

„Integruosime tave į vieną iš pėstininkų kovinių kuopų. Su jais rytoj dalyvausi didelėje puolimo operacijoje. Būsi kaip normalus karys, tad „priešas“ tave traktuos kaip priešiškų pajėgų atstovą. Tau galios visos tos pačios taisyklės, kaip ir kitiems kariams. Situaciją mūšio lauke kontroliuoja speciali stebėtojų ir vertintojų grupė, kurie ir sprendžia, kas yra „nukaunamas“, kas „sužeidžiamas“. Stebėk ir klausyk, ką jie sakys“, – pakeliui mane instruktuoja pašnekovas. Privažiavus laikiną susitelkimo rajoną, majoras perduoda mane BUB kariams ir palinki sėkmės.

Apsižvalgau ir nustembu: šalia Švenčionėlių įsikūręs tikras karinis miestelis. Kelių hektarų teritorijoje – štabo zona, daugybė kariams skirtų palapinių, aplinkui nuolat zuja kariai ir karinė technika. Tolumoje matau sustatytus tankus, šarvuotus transporterius, sunkvežimius...

„Mūsų batalionas šioje operacijoje turi pastiprinimą – lenkų tankų kuopą, karo inžinierių kuopą, paramedikų būrį, ugnies paramos koreguotojus...“ – paaiškina mane lydintis karys. Visi kariai ir visa technika pažymėti raudonais skiriamaisiais ženklais, t.y. jie šiose pratybose yra „raudonieji“.

Be LK Sausumos ir kitų pajėgų padalinių, pratybose dalyvavo dar 11 užsienio šalių karių.

Pasiruošimas operacijai

Pasitarimų palapinėje mane pasitinka kuopos vado pavaduotojas (KVP), maždaug trisdešimties vyr. leitenantas Deividas: „Sveikas atvykęs į mūsų kuopą! Gyvensi pas mane palapinėje“.

Po trumpo instruktažo susirenku daiktus ir einu į nurodytą palapinę. „Tavo lova čia, daiktus gali pasidėti čia. Jauskis kaip namie. Turėsi klausimų – klausk!” – tvirtai nukerta KVP ir dingsta savais reikalais.

Palapinėje randu ir kitą jos gyventoją – kuopininką Vykintą. Jis papasakoja, kad kuopininku Lietuvos kariuomenėje vadinamas štabo seržantas, kurio pareiga – padėti kuopos vadui ir jo pavaduotojui. Kuopininkas atsakingas už kuopos karių apskaitą, materialinį turtą, išteklių naudojimą, pasiruošimą operacijoms ir dar velniai žino už ką.

Darbas, atrodo, labai kompleksiškas ir sudėtingas, bet Vykintas tik nusišypso: „Kariuomenėje tarnauju jau beveik 23 metus, esu buvęs keliose misijose užsienyje, viską žinau beveik atmintinai, tad atlikti visus darbus nėra sudėtinga. Be to, beveik visą karjerą praleidau toje pačioje BUB kuopoje. Tik pernai buvau perkeltas į kitą kuopą, tad buvo bent šiek tiek naujovių“.

Kol kalbamės, apsirengiu karinę uniformą, susitvarkau ekipuotę... „Labai nepersistenk, bet būk pasiruošęs. Pas mus dabar 30 minučių parengtis. Tai reiškia, kad, gavę įsakymą, turime visu batalionu pajudėti vėliausiai už 30 minučių. Nors didysis puolimas numatytas tik ryte, visko gali būti. Galime gauti įsakymą išvykti praktiškai bet kada“, – ramiai dėsto kuopininkas.

Į palapinę grįžta KVP. „Netrukus mūsų žvalgus gabensime į operacijos rajoną, kur infiltruosime į priešo teritoriją. Jei nori pamatyti kaip tai vyksta – turi 10 minučių pasiruošti“, – pasiūlo jis. Skubiai susiruošiu ir lendu iš palapinės į lauką. Čia jau stovi užvestas šarvuotas transporteris M113, šalia žvalgai atlieka paskutinius pasiruošimo darbus, pasitikrina ginklus ir ekipuotę.

Šokame į šarvuotį ir dardame Švenčionėlių gatvėmis į pietus. Žvalgų veidai susikaupę, bet ramūs. „Dirbsime visą naktį priešo teritorijoje, todėl turime būti itin budrūs ir patys netriukšmauti, neišsiduoti“, – aiškina šalia sėdintis žvalgas, dar kartą pasitikrindamas naktinio matymo įrangą ir ryšio priemones. Už miestelio pavažiuojame dar kelis kilometrus, kol galiausiai sustojame miško keliuke. Žvalgai tyliai išlipa, aš paskui juos. Visiškoje tamsoje sunku įžiūrėti net siluetus, tačiau matau kad jie eina keliuku į priekį. Už kelių dešimčių metrų juos pasitinka kuopos vadas ir suteikia naujausią informaciją apie priešo aktyvumą. Žvalgai sulipa į „Humvee“ ir pajuda į tamsą. Kuopos vadas man tyliai aiškina: „Ratinė technika yra gerokai tylesnė už vikšrinius M113, todėl žvalgus paveš dar arčiau priešo teritorijos. Paskutinius kilometrus iki „fronto linijos“ jie turės įveikti jau pėsčiomis. Lauksime, ką jie pastebės ir mums praneš. Dabar, t.y. prieš pat puolimo pradžią, duomenys apie priešo aktyvumą bus itin svarbūs...“

Per keliolika minučių šarvuočiu vėl grįžtame į BUB bazę. Palapinėje randu KVP ir dar keturis žmones. Iš pokalbio suprantu, kad KVP instruktuoja būrių vadus, dalinasi paskutine žvalgybine informacija. Po to visi tyliai išsiskirsto... „Dabar jie atitinkamai instruktuos skyrių vadus, o šie – eilinius savo skyrių karius. Visi turi žinoti informaciją, kuri reikalinga sėkmingam puolimui“, – aiškina Deividas.

Vėlai vakare dar gaunu galimybę apsilankyti bataliono vadavietėje. Ten darbas verda ištisą parą, daugybė karininkų palinkę prie žemėlapių, nešiojamų kompiuterių... Ryšio kanalais nuolat plaukia naujausia informacija iš aukštesnio lygmens štabo, žvalgų, kitų „draugiškų pajėgų“ batalionų. Visi ruošiasi lemiamai puolimo operacijai.

Grįžę į savo palapinę, su KVP ir kuopininku lendame į lovas, nes rytoj laukia labai sunki diena. Užmigti pavyksta negreitai, nes čia pat, prie palapinės burzgia elektros generatoriai ir šildytuvai, nuolat važinėja sunkioji technika...

Kaip mes kovojome

Rytas. Visa stovykla verda it didelis skruzdėlynas, visi ruošiasi išvykimui, o kariai atvirai nekantrauja: „Greičiau į „karą“... Dedamės šalmus, šarvines liemenes, dar kartą patikriname visą ekipuotę.

Galiausiai KVP sukviečia padalinių vadus trumpam instruktažui. Nuskamba paskutiniai nurodymai – kokia tvarka transporto priemonėmis judėsime iki užduoties rajono, kokie kiekvieno skyriaus veiksmai, kokie padalinių radijo šaukiniai ir t.t. Mane priskiria vienam iš būrio vadų (BV) ir liepia visur judėti su juo. Šalia BV nuolat bus ir ryšininkė bei adjutantas. Ryšininkė – nediduko ūgio mergina Neda, kuri vėliau mane nuolat stebins savo ramumu ir fizine ištverme.

Visi šokame į paskirtas transporto priemones ir kolona išjudame. Pusvalandis kratymosi M113, kurį kariai meiliai vadina „šarvu“ – ir laipinamės miško tankmėje. BV surikiuoja savo skyrius ir pradeda šukuoti vietovę ieškodamas priešo. Po keliolikos minučių spartaus ėjimo mišku, gauname komandą grįžti į šarvuočius – iš operacijos valdymo centro gauta informacija, kad priešas atsitraukęs ir įsitvirtinęs kažkur toliau.

Dar pavažiavus keliolika minučių, išgirstame kulkosvaidžių kalenimą. Mūsų „šarvo“ vadas atidaro galinę rampą ir liepia skubiai išsilaipinti bei užimti gynybos pozicijas. Išlipus girdžiu, kad kolonos priekyje verda intensyvus mūšis. Pasirodo, šarvuotis su priešakiniu skyriumi bandė kirsti nedidelį upelį ir pateko į pasalą. Jam į pagalbą nuskubėjo kitas skyrius. Mūšis sunkus, nes priešas įsitvirtinęs kitame upelio krante, stačiame šlaite, pro miško tankmę jį net sunku įžiūrėti, bet jis mus „laisto“ intensyvia ugnimi... „Pirmas skyrius sunaikintas, antrajame 5 „žuvę“ ir 5 „sužeisti“, – girdžiu pranešimą BV radijo stotelėje. Būrio vado veidas apsiniaukia (nesunku suprasti kodėl), jis įsako „ištraukti sužeistuosius“ ir šaukia skyrių vadus pasitarti.

DK Birutės ulonų bataliono nuotr./Ulonų bataliono būrys, dalyvavęs puolimo operacijoje
DK Birutės ulonų bataliono nuotr./Ulonų bataliono būrys, dalyvavęs puolimo operacijoje

Dar nebaigus pasitarimo, žvalgai praneša, kad pralaida per upelį yra užminuota (taip pažymėta sutartiniais pratybų ženklais), todėl pravažiuoti į aną krantą negalima. BV nutaria kviesti artilerijos paramą priešui kitame krante apmalšinti, o karo inžinieriams įsako išminuoti pralaidą.

Kol ant priešo pozicijų krenta artilerijos ugnis (aišku, imitacinė), inžinieriai raportuoja, kad išminavimo darbai truks mažiausiai valandą, todėl BV surenka apšaudytų skyrių likučius, juos prijungia prie „sveikų“ skyrių ir nutaria veržtis per upelį kairiau. Leidžiamės nuo šlaito, tyliai perbrendame upelį ir... vėl priekyje sukalena priešo kulkosvaidis. Intensyviai atsišaudom ir priešas atsitraukia, tačiau „sužeistas“ mūsų kulkosvaidininkas. Jam suteikiama pirmoji pagalba ir du kariai jį nuneša atgal, link mūsų kuopos šarvuočių. Iš ten jį paims medikai, kurie toliau gabens į karo lauko ligoninę.

BV įsako visiems skyriams susirinkti prie jo, persigrupuoti ir papildyti šaudmenis. Šalia manęs prie medžio dėtuvę ramiai pildo karys su paramediko krepšiu. Išsišnekame. Pasirodo, šio kario istorija – neeilinė: „Esu Justas, savo skyriuje esu paramedikas. Į kariuomenę atėjau savo noru, bet ne visai tradiciniu būdu. Esu baigęs teisės mokslus, turiu teisės magistro laipsnį. Porą metų netgi dirbau didelėje teisinėje kontoroje, kol vieną dieną supratau, kad tas darbas man neteikia džiaugsmo. Sėdėjimas kabinete su kostiumu – ne man. Kadangi esu kelis metus tarnavęs KASP, nutariau pasukti kario keliu. Pasirinkau profesinę karo tarnybą ir pasiprašiau paskiriamas į ulonų batalioną. Niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Jaučiuosi savo vietoje, man patinka tai, ką darau“.

Paklaustas, kaip į tokį jo sprendimą reagavo šeima ir draugai, Justas tik nusišypso: „Šeima labai palaiko, nes mato, kad man tai svarbu. Dauguma draugų taip pat suprato, kodėl pasirinkau šį kelią. O tiems, kurie nelabai supranta, atsakau, kad padirbėti teisininku spėsiu ir baigęs kario karjerą. O šiaip visiems, kuriuos slegia rutina, kurie mėgsta būti gamtoje, mėgsta iššūkius ir ieško prasmingos veiklos, patariu rinktis kario kelią. Čia tikrai rasite tai, ko ieškote.“

DK Birutės ulonų bataliono nuotr./Paramedikas Justas, teisininko karjerą iškeitęs į kario
DK Birutės ulonų bataliono nuotr./Paramedikas Justas, teisininko karjerą iškeitęs į kario

„Game over“

Mūsų pokalbį nutraukia radijo bangomis atskriejęs kuopos vado įsakymas: „Būrys, judėkite iki miestelio iš užimkite pozicijas kairiajame flange. Jums skiriama paramos funkcija“.

Normalia kalba tai reiškia, kad miestelio šturmą vykdys kiti būriai, o mes iš šono tik remsime juos ugnimi. Palaukiame, kol per išminuotą pralaidą mus pasiveja mūsų tankai ir šarvuočiai. Tyliai sėliname apie porą kilometrų iki miestelio ribos ir sugulę į samanas žvalgomės. Taip pamiškėje gulime bemaž valandą, laukdami kol prasidės puolimas. Šąla pirštai, nugaras merkia įkyrus lietus. Girdime kaip aplinkui sukinėjasi lyg ir pėstininkų kovos mašina (PKM), bet nematome kas ir kur.

Galiausiai mus pastebi miestelio gynėjai ir prasideda intensyvus susišaudymas su esančiais artimiausiuose pastatuose. „Vikšru“ traukiamės kairėn ir atsišaudome, kol pasipriešinimas nuslopsta. Iš dešinės pusės atskrieja įnirtingo susišaudymo garsai... Tai reiškia, kad mūsų pajėgos pradėjo intensyvų puolimą. Atriaumoja mūsų batalionui priskirti lenkiški tankai, kurie užima poziciją kažkur kairiame flange, toliau už mūsų.

Staiga kairėje vėl pasigirsta variklio garsas, iš už kalvelės išnyra „mėlynųjų“ PKM ir grėsmingai artėja link mūsų. Mūsų BV duoda komandą naikinti priešo šarvuotį prieštankiniu ginklu. Kol keturi mūsiškiai užima poziciją apkase, PKM juos pastebi ir atidengia kulkosvaidžio ugnį. Vertintojai skelbia, kad „visi keturi sužeisti“. Du mūsiškiai paramedikai iškviečia MEDEVAC (medicinos evakuacinį ekipažą) ir metasi padėti sužeistiesiems.

Kitą dieną pratybos tęsis toliau. Kažkas puls, kažkas ginsis, kažkas „žus“, kažkas bus „sužeistas“. Bet visi įgis dar daugiau patirties.

Staiga priešo PKM sustoja, atsidaro priekinis liukas ir iš jo pasirodo vairuotojas (nusistebiu, kad jis visai nesaugo savęs). Jis čia pat nukaunamas mūsiškių, o antrasis ekipažo narys pasiduoda. Jį apklausinėja mūsų kovotojai. Priešas sako „pasiklydom, sukam ratus, esame tik dviese...“. Dar spėju pagalvoti, kad kažkas čia ne taip, taip nebūna, kad PKM su savo ryšio ir navigacine įranga pasiklystų. Ir kur dingo jų gabenti pėstininkai?!

Akies krašteliu pamatau, jog prie mūsų iš nugaros prisėlina „mėlynųjų“ skyrius ir atidengia intensyvią ugnį. Prasideda tikra mėsmalė: apkase mūsų sužeistieji bei teikiantys jiems pagalbą „nukaunami“ iškart, likusieji mūsiškiai bando atsitraukti iš pamiškės į artimiausius pastatus, atsišaudo. Aš, kaip tyčia, atsiduriu kryžminėje ugnyje... „Game over“, šmėsteli galvoje. Matau, kaip pratybų vertintojas rodo man, kad esu „nukautas“.

Pavargę kariai nusiima šalmus (toks visų „nukautųjų“ skiriamasis ženklas) ir supranta, kad dauguma šiandien dar nevalgę... Kažkas išsitraukia šokolado plytelę, kažkas vandens gertuvę... Jiems „karas“ baigtas 12-ai valandų, o po to jie vėl grįš į rikiuotę. Toks pratybų scenarijus, kad kariai galėtų mokytis ir turėtų galimybę ištaisyti klaidas, kurios sąlygojo jų „žūtį“. O man laikas namo...

Kitą dieną pratybos tęsis toliau. Kažkas puls, kažkas ginsis, kažkas „žus“, kažkas bus „sužeistas“. Bet visi įgis dar daugiau patirties. Ir todėl tiek mūsų, tiek NATO sąjungininkų kariai taps tik dar stipresni ir geriau pasiruošę atremti bet kokias grėsmes.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų