– Tikiu, kad gerumas užkoduotas lietuvio genuose. – Salė raitosi iš juoko po suolais.
Nemyliu lietuvių emigrantų. Šį jausmą visada gyniau aršiai it Londono grafičio karalius Robbo gynė savo garbę ir orumą, užeigoje pasirodžius gatvių meno meistrui Banksi. Patikimų šaltinių teigimu, Banksi gavo per veidą už tai, kad nepripažino karaliaus Robbo. O aš kiekvienam sviesdavau žodinį antausį – turint proto ir gabumų, Lietuva yra puiki terpė vešėti fiziškai ir dvasiškai. Apie save galvojau kaip apie vieną tokių. Optimistas.
Puikiai pamenu tą dieną, kai nusprendžiau išvykti iš Lietuvos. Sostinės centre esančiame naujame biure įnirtingai dirbdamas prie dviejų kompiuterio ekranų, sekundei susimąsčiau. Atsilošiau ergonominėje kėdėje, atsisegiau marškinių apykaklės sagą ir sugalvojau, kad reikia tobulėti.
 |
| Svarbiausi daiktai |
Mintyse nuskambėjo salės juokas. Keli eiliniai „Cuba Libre“ kokteiliai, pamėgtame bare po darbo su kolegomis svarstant eilines darbines temas, noro tobulintis nepaskandino. Priešingai! Po kelių dienų pradėjau tvarkyti magistro dokumentus Kopenhagos universitetui, kuris, anot „QS World University Rankings“, šiuo metu yra 51-as tarp geriausių pasaulyje.
Dešinėje tvirtai spaudžiau britų specialiųjų oro pajėgų seržanto majoro sudarytą išlikimo vadovą. Pirmojo Kopenhagoje išsinuomoto 14 kv. m kambario kaina mėnesiui – 1 400 Lt. Rajonas tolerantiškųjų danų švelniai vadinamas multikultūriniu.
Mėgstamiausias mano paaiškinimas buvo „Išvykstu į Daniją, kad išmokčiau kaip Lietuvoje gyventi. Greitai grįšiu, ate!“ Svarbiausia, kad aš nuoširdžiai tuo tikėjau. Tai buvo mano svajonė. Optimistas.
Pradedu nuo nulio. Aš vėl studentas. Drąsinu save juokaudamas, kad net Lietuva nebus baisi, jeigu sugebėsiu atsistoti ant kojų šalyje, kur, kaip vienas čekas taikliai išsireiškė, žmonės kalba it vemtų ir verktų vienu metu. Vilniuje susikurti gyvenimą beveik pavyko, tad kodėl neturėtų pavykti Kopenhagoje?
Gyvenimas viename brangiausių miestų pasaulyje prasidėjo kairėje laikant maždaug tris vidutinius vilnietiškus atlyginimus talpinančią kreditinę kortelę.
Dešinėje tvirtai spaudžiau britų specialiųjų oro pajėgų seržanto majoro sudarytą išlikimo vadovą. Pirmojo Kopenhagoje išsinuomoto 14 kv. m kambario kaina mėnesiui – 1 400 Lt. Rajonas tolerantiškųjų danų švelniai vadinamas multikultūriniu. Po poros mėnesių ir po poros šimtų išsiųstų bei išdalytų gyvenimo aprašymų, atsirado ir vienas darbo pasiūlymas. Tapau juodadarbiu. Sakiau, po poros mėnesių darą pakeisiu. Mintyse nuskambėjo salės juokas. Optimistas.
Nuo to laiko, kai pradėjau lažą eiti, praėjo pusantrų metų. Lietuvoje valandų valandas dirbdavau palinkęs prie kompiuterio. Dabar nuo darbo kompiuteriu galiu pailsėti valandų valandas stovėdamas. Lietuvoje valgydamas restoranuose net nesusimąstydavau kiek tonų maisto produktų išmetama. Dabar bent kartą per savaitę matau po konteinerius besikapstančius freeganus.
Išvažiavau tobulintis, tai štai – tobulinuosi. Tik pajamų šaltinis vis dar tas pats ir toks pat netenkinantis poreikių, kaip ir prieš pusantrų metų.
Taip su Danijos ekonomika ir praleidom ne patį geriausią laikotarpį: gyvenimo aprašymo siuntinėti nenustojau, bet 2012 m. dirbančiųjų Danijoje sumažėjo 0,6 proc. Be to, visur susidurdavau su keistais žvilgsniais bei mandagiais atsakymais. Pradėjo aiškėti priežastys. Tada du nuolatiniai palydovai Ego ir Savimeilė, suvokę padėtį, nusprendė nusnausti žiemos miego.
Standartinė istorija, skambanti kaip patogi emigranto kasdienybė, įviliojanti į saldymedžiu kvepiančias daniškos pensijos pinkles ir aptraukianti norus grįžti į tėviškę užmaršties šydu. Tačiau tokios malonios rutinos pančius į skutus drasko ir idilę drumsčia pati Danija – įdomybių šalis. Štai mokytojai ir dėstytojai akivaizdžiai nusistatę prieš moksleivius ir studentus.
Jie įsitikinę, kad niekuo negali padėti, jeigu mokinys pats nenori nieko išmokti. O už universiteto sienų viskas priešingai. Esi priverstinai mokomas kiekviename žingsnyje. Moko patys danai, dėl kurių kartais tenka gaišti laiką teismuose. Moko mokesčių inspekcija, kuri įskiepija norą įnešti į valstybės biudžetą daugiau mokesčių, negu iš tavęs reikalaujama.
Smegenis mankština Danijos mokesčių sistema, kuri subtilumu prilygsta M-teorijai (M-teorija fizikoje sujungia ir apibendrina superstygų teorijas ir vis dar plėtojama. Apie Danijos mokesčių sistemą eilinis gyventojas supranta maždaug tiek, kiek apie M-teoriją. Suprasti M-teoriją yra lengviau, negu Danijos mokesčių sistemą).
Jaunos danės moko, kaip nereikėtų rengtis ir kaip, visą naktį ūžavus, atrasti tualetą vidury gatvės. Broliai iš Rytų Europos moko saugoti savo turtą. O kursuose, kurie turėtų padėti susirasti Danijoje darbą, išmokoma atsimerkti ir pažvelgti į savo tautybę taip, kaip ją mato vietiniai. Kol kas lietuvių tauta, švelniai tariant, nepatenka tarp geidžiamiausiųjų.
Pasikalbėjus su vienu kitu danu priežastys galutinai paaiškėja. Jos visiems daugiau ar mažiau žinomos. Pradėjau suprasti danus ir mano nemeilė emigrantams įgavo kiek kitokį atspalvį. Todėl kartoju – nemyliu lietuvių emigrantų. Nemyliu tų, kurie „Facebook“ derina „šepečio” kilogramo kainą (pasirodo, tokiu pavadinimu kokainas žinomas ne tik Kaune) ir pardavinėja prekes, kurių patys nepirko.
Nemyliu tų, dėl kurių prieplaukoje paklausus, kur nusipirkti šviežios žuvies, tau pasakoma, kad valtys senos, o varikliai neverti nė cento. Nemyliu tų, dėl kurių mano dviratis siejasi tik su pasivaikščiojimais tamsoje rankose laikant metalo žirkles.
Nemyliu tų, dėl kurių man į akis sakoma, kad lietuvis – tai kažkas tarp vagies ir santechniko. Tada aš įrodinėju, kad asmenybė nepriklauso nuo tautybės. Yra šimtai tautiečių, kurie daro tą patį tiek žodžiais, tiek darbais. Bet mūsų akivaizdžiai per mažai. Vis dėlto, visuotinė netolerancija piktavaliams didėja. Aš nuoširdžiai tuo tikiu.
Salė kvatoja susirietus. Optimistas.
 |
| Lietuvių ypač mėgstama transporto priemonė |
