PAR žydų šiandien priskaičiuojama 72 tūkst., rašo portalas forward.com. Jų šaknys siekia Portugalijos žydų kartografų, kurių dėka 1497 m. įvyko Vasco de Gamos kelionė, padėjusi atrasti Gerosios Vilties kyšulį, laikus. XIX a. pr. keletas Anglijos žydų šeimų buvo vieni pirmųjų naujos britų kolonijos gyventojų, o 1841-aisiais Keiptaune atsirado pirmoji šalyje sinagoga.
Bet didžiausia žydų banga PAR pasiekė XIX a. pab. ir XX a. pr., kai iš Lietuvos atsikraustė maždaug 35 tūkst. žmonių. Jie bėgo nuo pogromų ir ieškojo naudos iš sparčiai augančios prekybos auksu bei deimantais.
Jie atsivežė iš kartos į kartą perduodamus receptus ir seniai puoselėjamus valgymo papročius: nuo unikalaus pinto pyrago – challah, valgomo per šabą ir šventes, pavadinimo (kitke – šis žodis greičiausiai kilęs iš vokiško glaisto pavadinimo ir šiandien vartojamas tik iš Lietuvos kilusių PAR žydų) iki neblėstančios meilės teiglach (medumi saldintame sirupe virtiems tešlos rutuliukams) ir pomėgio kichlach, cukrumi apibarstytus sausainius, patiekti su sūdyta silke.
Po Antrojo pasaulinio karo Keiptaunas ir ypač Johanesburgas netikėtai tapo Lietuvos žydų bastionais, kuriuos stiprino tikėjimo laisvė, įsitvirtinusi Pietų Afrikoje dar XIX a. pr.
Per ilgus metus tenykščiai žydai išlaikė lietuviškas maisto tradicijas, supynę jas su su tradicinių vietos, kitų imigrantų bendruomenų ir olandų bei britų kolonijinių laikų patiekalų prieskoniais. Pora šio mišinio rezultatų – žuvies kukulių karis, kuriam atsirasti padėjo didelė indų bendruomenė, ir košerinė populiaraus olandiško džiovintos mėsos patiekalo biltong versija.
Dėl to net per Paschą (žydų Velykas), kai žydų pasninko taisyklės ypač griežtos, meniu būna savitas: vištienos sriuba, kelių rūšių silkė, p’tcha (veršiuko kojų šaltiena), brisket ir naminiai desertai, pavyzdžiui, morkų saldainiai – ingberlach (šis pavadinimas kilęs iš imbiero pavadinimo jidiš kalba – ingber, kuris yra pagrindinis sausainių prieskonis).
Pietų Afrikoje išlikęs lietuviškas paveldas, sumišęs su vietos papročiais ir įvairiais gaminimo įpročiais sukūrė tokią žydų maisto kultūrą, kokios nerasi niekur kitur. Tiesa, neišvengiami pokyčiai – išmirštantys pirmosios ir antrosios kartos litvakai, padidėjęs košerinių produktų importas ir žydų emigracija iš PAR pradėjo kelti grėsmę, kad kai kurie receptai visai išnyks.
Greta Johanesburgo užaugusi, o dabar netoli Keiptauno gyvenanti Ida Jones pasakojo, kad vaikystėje Passover viskas buvo gaminama rankomis, o pastaraisiais dešimtmečiais pakankamai sertifikuotų košerinių produktų atskraidinama iš Izraelio.
