– Kada Lietuvoje atsirado gėlių darželiai?
– Lietuvoje gėlių darželiai atsirado sąlygiškai neseniai. Daugelis mano, kad tradicija puoštis gėlėmis, rūtų darželiais skaičiuoja daugelį šimtmečių. Iš tikrųjų taip nėra – mūsų protėviai buvo baudžiauninkai ir puošybai jie tiesiog neturėjo laiko. Tik po baudžiavos panaikinimo XIX a. antrojoje pusėje atsirado galimybė bent šiek tiek papuošti savo aplinką, namus. Tada žmonės pradėjo ieškoti augalų, auginti gėlių darželius. Daugelis augalų į Lietuvą atkeliavo iš vienuolynų.
– Kokius augalus sodindavo vienuolynų soduose?
– Vienuolynų sodai turėjo ilgas augalų sodinimo tradicijas – už tai būdavo atsakingi tam tikri vienuoliai. Iš vienuolynų augalai patekdavo pas žmones. Lietuvoje gėlių darželiams nėra net 200 metų, bet jau susiformavo jų auginimo tradicija. Lietuviški gėlių darželiai tikrai puošnūs. Į Sibirą ištremti lietuviai, sunkiomis gyvenimo sąlygomis sodinę augalus prie namų, stebino vietinius gyventojus, kurie sakydavo: „Kam to reikia? Kieme užtenka ir dilgėlių!“
– Tradicija labai graži, bet paveldas nyksta.
– Paveldas sparčiai nyksta. Tradicinių gėlių darželių išlikę ne tiek ir daug. Rekomenduočiau nuvykti į Rumšiškes – ten labai rūpinamasi ne tik sodybomis, bet ir tradiciniais gėlių darželiais. Keliaujant po Lietuvą, tradiciją geriausiai atspindi senieji etnografiniai kaimai. Pavyzdžiui, verta aplankyti Grabijolų kaimą Neries regioniniame parke – tai mažas gatvinis kaimas, bet jame galima pamatyti įspūdingų gėlių darželių. Tokių kaimų teko matyti ir daugiau, pavyzdžiui, Dieveniškių regioniniame parke, Dūkštų apylinkėse Ignalinos rajone.
Daugelis mano, kad tradicija puoštis gėlėmis, rūtų darželiais skaičiuoja daugelį šimtmečių. Iš tikrųjų taip nėra.
– Iš kur gamtininkai žino, kaip gėlių darželiai atrodė praeityje ir kokie augalai juose augo?
– Pradėkime nuo etnokultūros šaltinių. Posakis „koks darželis, tokia ir mergelė“ sufleruoja, kad darželiai būdavo puoselėjami ir apie mergelę kadaise būdavo sprendžiama pagal tai, kaip ji prižiūri darželį. Daugelio augalų pavadinimai minimi dainose – lietuvių liaudies dainose paminėta apie 60 augalų. Mūsų literatūros klasikai – nuo Motiejaus Valančiaus iki Antano Vienuolio ir kitų XX a. vidurio rašytojų – irgi mini darželius ir jų augalus. Nesunkiai galime rekonstruoti netgi darželių planą – tai išsamiai aprašė kai kurie rašytojai.
– Kaip atrodė tradiciniai darželiai?
– Jie buvo skirtingi – tai priklausė nuo mergelės kūrybiškumo. Apie mergelę kalbu neatsitiktinai. Ištekėjusios moterys buvo labiau užsiėmusios, turėjo kitų darbų, augino vaikus. O jaunos mergelės puošdavo darželius – joms tai buvo svajų vieta.
Tradiciniuose darželiuose šalia lango augdavo krūmas arba aukštas kvepiantis augalas, pavyzdžiui, jazminas. Prie lango žmonės taip pat sodindavo kvepiančius augalus, pavyzdžiui, leukonijas, kad vasarą, atsidarę langus, jaustų malonų kvapą. Kartais prie langų sodindavo ir aukštesnius augalus, pavyzdžiui, jonpapartį.
Toliau nuo lango sodindavo žemesnius augalus ir gėlių klombas, kurias puošdavo akmenėliais. Populiaresnės buvo daugiametės gėlės, nes žmonės turėjo daugiau ūkio darbų nei dabar, o vienmetės gėlės reikalauja daugiau priežiūros. Prie vadinamųjų „gonkelių“ augdavo krūmai, puošnūs augalai, kurie papuošdavo įėjimą. Gėlių darželiai nebūdavo labai dideli, nes turimoje žemėje žmonės sodino kitus naudingus augalus.
Paveldas sparčiai nyksta. Tradicinių gėlių darželių išlikę ne tiek ir daug.
Rūtų darželis yra neatsiejama lietuvių folkloro dalis, todėl daugelis mano, kad rūta – tradicinis lietuviškas augalas. Tačiau rūtos, kaip ir daugelis kitų augalų, į Lietuvą atkeliavo ne taip jau seniai. Operos „Pilėnai“ tekstas apie žirgo papuošimą pinavijomis neatitinka tikrovės, nes šis augalas į Lietuvą atkeliavo šimtmečiais vėliau – Pilėnų laikais nei rūtų, nei pinavijų, nei bijūnų, nei jurginų Lietuvoje nebuvo. Jurginai atrasti tik Kristupui Kolumbui nukeliavus į Ameriką. Iš tolimų kraštų į Europą atvežti augalai būdavo auginami kitose šalyse, o į Lietuvą per dvarus ir vienuolynus jie atkeliaudavo dešimtmečiais ar net šimtmečiais vėliau.
– Šiais laikais žmonės vis dar supranta tradicijas? Juk pasirinkimą diktuoja naujausios mados.
– Madų įtaka neabejotina. Žmonės linkę kopijuoti kitų Europos šalių tradicijas arba tiesiog tai, ką pamato žurnaluose. Grožio suvokimas individualus, bet reikėtų vengti kičo. Riba tarp grožio ir kičo labai slidi. Geriau nuvažiuoti į Rumšiškes ir puoselėti tradicinį lietuvišką grožį, o ne soduose laikyti padangas, kurių vieta ten, kur jos vežamos įprastai.
– Kaip susigrąžinti tradicinius darželius?
– Labai gaila, kad šia tema mažai literatūros. Iki karo buvo išleista vos keletas knygų, pavyzdžiui, agronomo Justo Strazdo knyga „Darželių gėlės“. Neseniai išleista puiki Zigmanto Gudžinsko knyga apie tradicines darželių gėles. Labai paprasta apsilankyti senuosiuose etnografiniuose kaimuose ir bandyti juos kopijuoti.
– Daug keliaujate po Lietuvą. Ar teko matyti išlikusį darželį, kurį galima drąsiai vadinti tradiciniu?
– Jų gana daug. Kaip minėjau, tradiciniais galima pavadinti senuosius gatvinius kaimus. Aukštaitijoje jų galima pamatyti nemažai, ypač saugomose teritorijose. Tradicinių darželių galite pamatyti eidami tokio kaimo gatve. Jei darželyje auga diemedis, jurginai, bet nėra kičo elementų, galima sakyti, kad jis tikrai tradicinis.
– Ar galima kažką panašaus pamatyti prie kaimo turizmo ar šiaip naujų privačių sodybų?
– Kaimo turizmo sodybos turi funkciją priimti poilsiautojus, ir jose daugiausia dėmesio skiriama vejoms. Bet yra žmonių, kurie savaip bando atkurti tradicinius gėlių darželius. Tokių sodybų tikrai yra.
