Jam antrina ir Jurgis Kairys, patyręs lėktuvo avariją skrisdamas virš Egėjo jūros ir pagalbos sulaukęs po 2 valandų ir 30 minučių. „Pirmosios valandos yra lemiamos. Kiekviena laukimo minutė jūroje labai sunki“, – sako patyręs lakūnas. Kodėl dingusio orlaivio ir dviejų pilotų paieškos vyko taip chaotiškai ir neracionaliai? Šia tema laidos „Dėmesio centre“ studijoje Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su akrobatinio skraidymo meistru Jurgiu Kairiu bei pilotu Mindaugu Zakaru ir nežinioje iki šiol gyvenančių pilotų artimaisiais – Alvydo Selmistraičio žmona Virginija Selmistraitiene ir Adolfo Mačiulio dukra Brigita Mačiulyte.
– Pone M. Zakarai, ryšys su orlaiviu nutrūko šeštadienio popietę, pagalbos signalo pasiųsto radijo ryšiu, kaip teigiama, niekas neišgirdo. Kaip viskas vyko pirmosiomis valandomis?
– Chaotiškai. Šeštadienį 16 valandą ryšys nutrūko, o 18 valandą atėjo pirmieji pavojaus signalai, kad reikia kažką daryti ir prasidėjo sprendimai dėl laivo „Šakiai“ išsiuntimo, dėl sraigtasparnių ir panašiai. Beje, laivas „Šakiai“ yra lėčiausias Karinių jūrų pajėgų laivas, jis plaukia vos 10,3 mazgo greičiu. Šis laivas iš uosto išplaukė tik 22 valandą, o grįžo sekmadienio vakarą – apie 18 valandą. Nuplaukė ir grįžo atgal. Ir neaišku, ar pataikė į tą vietą, kurią buvo nurodžiusios švedų tarnybos. Švedijos gelbėjimo centras koordinates pranešė sekmadienį po pietų, kai aš paskambinau. Pamatę, kaip chaotiškai vyksta paieška, mes patys ėmėmės iniciatyvos.
Pamatę, kaip chaotiškai vyksta paieška, mes patys ėmėmės iniciatyvos
– Jūs skambinote į tarnybą Švedijoje, kuri yra panaši į mūsų Jūrų koordinacinį gelbėjimo centrą?
– Taip. Ir per 30 sekundžių kompetetingi asmenys sudiktavo man visas svarbiausias koordinates, informaciją, kokios paieškos vykdomos ir kur Švedijos karinės pajėgos paskutinį kartą matė lėktuvo atsakiklį su nurodytu aukščiu. 700 metrų spinduliu nuo nurodytos koordinatės orlaivis ir buvo rastas antradienį. Švedai labai tiksliai nurodė vietą. Ir atvykus į šią vietą per trumpą laiką su puikią įrangą turinčiais pasieniečių sraigtasparniais įvykių scenarijus galėjo būti kitoks.
– Bet pasieniečių sraigtasparniai nepakilo?
– Taip. Tai įvyko tik tada, kai žiniasklaida pakėlė triukšmą, kai tarp institucijų ir ministerijų buvo galų gale išsiaškinta, kas galima ir ko negalima. Pasieniečių sraigtasparniai išskrido tik kada, kai jų, galima sakyti, nebereikėjo.
– Pone Jurgi Kairy, tokiose situacijose pirmosios valandos yra lemiamos?
– Tai pačios svarbiausios valandos, minutės. Lietuvos tarnybos tai turėtų žinoti. Švedijos institucijos viską suprato ir žinojo, o Lietuvos – ne. Be to, Oro navigacijos tarnyba dabar aiškina, kad orlaivis buvo nevaldomoje erdvėje, tačiau tai nėra pasiteisinimas.
Lietuvos tarnybos tai turėtų žinoti. Švedijos institucijos viską suprato ir žinojo, o Lietuvos – ne
Mindaugas Zakaras: Oro navigacijos vadovai labai griežtai pasakė, kad ten, kur jie teikia paslaugas, ten jos ir vyksta – tik virš 3 kilometrų aukščio yra dengiamos teritorijos. Bet nevaldomoje oro erdvėje irgi teikiamos paslaugos, pirmiausia – pagalbos. Jeigu įvyko nelaimė, iš karto skambini šiai tarnybai, pasakai kas įvyko ir tada Oro navigacija turi pradėti koordinavimą, perduoti informaciją kitoms tarnyboms. Jei pilotai neatsiliepia, reikia iš karto pradėti veikti, o ne po kelių valandų.
– Pone Jurgi Kairy, Jūs situaciją ne iš knygų žinote, pats esate panašų incidentą patyręs. Kada Jūs sulaukėte pagalbos, kai patyrėte avariją Graikijoje?
– Pakilau iš Kavalos uosto Graikijoje, skridau į Atėnus. Turėjau skristi apie valandą ir 45 minutes. Buvau nuskridęs apie 25 minutes, kai patyriau avariją ir nukritau į jūrą. Pagalbos sulaukiau po 2 su puse valandos. Suskaičiavus paaiškėjo, kad gelbėtojai išskrido po pusvalandžio, kai turėjo baigtis numatytas mano skrydžio laikas. Patikėkit, laukimo minutės labai sunkios. Jūroje šalta, raumenis traukia, bangos blaško. Stengiausi nepanikuoti, priimti racionalius sprendimus. Gelbėjo ir tai, kad vanduo buvo palyginti šiltas. Grįžus namo kažkas pasakė – o jeigu įkristum į Baltijos jūrą, kaip būtų buvę?
– Dabar ir matome, kaip būtų buvę. Iš Baltijos jūros dugne nufilmuoto orlaivio vaizdo medžiagos matyti, kad durys atidarytos, pilotų nėra, galima manyti, kad jie evakavosi?
– Taip, galbūt jie evakavosi, bet gali būti, kad pilotai orlaivyje. Situacija labai sudėtinga. Kol orlaivis nebus iki galo ištirtas, kol nebus patvirtinta, kad ten nėra žmonių, tada ir bus galima atsakyti.
Mindaugas Zakaras: Šiandien galbėjimo tarnybos neturėtų svarstyti, ar pilotai dar gyvi, o dirbti taip, kad nedelsiant atsirastų įvykio vietoje.
– Bet tai ir yra situacija, dėl kurios Jūrų koordinacinio gelbėjimo centras egzistuoja. Juk tai tipinė situacija – įvyksta nelaimė, jie turi gelbėti?
Mindaugas Zakaras: Lietuva turi technikos, resursų ir turi ūkiškai elgtis tam tikrais atvejais, o ne siųsti laivą „Šakiai“, kuris į įvykio vietą gali nuplaukti po pusės paros.
Lietuva turi technikos, resursų ir turi ūkiškai elgtis tam tikrais atvejais, o ne siųsti laivą „Šakiai“, kuris į įvykio vietą gali nuplaukti po pusės paros
Jurgis Kairys: Kai nėra kompetencijos, žmogiškumo, atsakomybės prieš valstybę ir jos žmones, tada ir atsiranda problemos.
– Kalbamės su pilotų artimosiomis Virginija Selmistraitiene ir Brigita Mačiulyte. Kaip Jūs vertinate tarnybų darbą pirmosiomis valandomis ir pirmą parą po nelaimės?
Brigita Mačiulytė: Mindaugas Zakaras labai gerai sudėliojo visus taškus. Tarnybos nedirbo taip, kaip reikėjo. Nežinau, ar iš viso tai galima vadinti darbu. Vien faktas, kad laivas „Šakiai“ plaukė vėžlio greičiu ir dar neaišku, ar į tą vietą, jau daug ką paaiškina.
Virginija Selmistraitienė: Mintys labai liūdnos – gedime vyro, tėčio. Esame labai nusivylę gelbėjimo tarnybų darbu, nes rezultatas niekinis.
– Nuo Jūsų buvo slepiama informacija?
Brigita Mačiulytė: Taip, mums buvo netgi meluojama. Su mumis niekas nekalbėjo. Aš pati skambinau į Jūrų koordinacinio gelbėjimo centrą sekmadienio naktį apie 1 valandą, man buvo pasakyta tas pats, kas ir spaudai – esą labai dirbama, laivai ieško, šukuoja. Tik paskui supratau, ką reiškia „šukuoja“ – laivas tik šeštadienį vėlai vakare išplaukė iš uosto. Kai man tai sakė, laivo įvykio vietoje dar nebuvo. Labai skaudu. Skaudu suvokti, kad toks neveiklumas galbūt pražudė mūsų tėtį, senelį ir jo kolegą.
Mums buvo netgi meluojama. Su mumis niekas nekalbėjo
Virginija Selmistraitienė: Aš apie nelaimę sužinojau šeštadienį apie 21 valandą, kai pas mane į namus atvažiavo įmonės „Klaipėdos avialinijos“ direktorius Viktoras Šišniauskas. Jis sakė, kad mano vyro ir jo kolegos intensyviai ieškoma, kad paieškoje dalyvauja Švedijos lėktuvai. Tačiau po to apie gelbėjimo darbus mes sužinodavome tik iš interneto ir privačiais kalnalais.
Pirmadienio rytą nuvažiavome į vyro darbovietę, sutikau čia Brigitą Mačiulytę, pamačiau jos pastangas realiai, o ne popieriuje vykdyti paieškas ir supratau, kad gelbėjimo darbai toli gražu nevyksta taip, kaip skelbiama. Pati skridau Klaipėdos avialinijų lėktuvu virš galimos vietos , kur galėjo įvykti neliamė, ieškojome lėktuvo nuolaužų. Šiandien ir vėl skridau su Mindaugu Zakaru į vietą, kur rastas nuskendęs orlaivis ir kur, pagal vokiečių skaičiavimus, galėjo būti nudreifavęs plaustas.
– Ar jūs ketinate kelti bylas atsakingoms institucijoms?
Brigita Mačiulytė: Šiuo metu dar dar negaliu pasakyti, nes sunku racionaliai mąstyti. Ką toliau darysime priklausys nuo to, kuo viskas baigsis, kaip ši situacija išsispręs ir mes kažkiek atsigausime. Tada ieškosime patarimo, ką toliau daryti.
– Jūsų nuomone, kas yra kalčiausi dėl neveiklumo, neprofesionalumo ieškant Jūsų vyro ir tėvo?
Virginija Selmistraitienė: Manau, kačiausios tos tarnybos, kurios turėjo vykdyti paiešką pačiomis pirmomis valandomis po nelaimės signalo.
Brigita Mačiulytė: Nesuvokiama, kodėl nebuvo imtasi reikiamų priemonių. Juk yra ir resursų, ir priemonių, tereikia jomis pasinaudoti.
