Portalas „15min.lt“ jau rašė apie permainingą lito istoriją. Dabar siūlome išsamų interviu su Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėju Vidmantu Laurinavičiumi.
– Kada pasaulyje apskritai atsirado pinigai? Ar galima pirmaisiais pinigais laikyti tauriuosius metalus, kurie buvo naudojami prekių mainuose trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų?
– Seniausi pinigai nebuvo mums įprastos pinigų formos, jų funkcijas atliko paklausios prekės – vienuose kraštuose tai buvo galvijai (net žodis pinigas kildinamas iš lotynų kalbos pecunia (pecus – galvijas), kituose – grūdai, kriauklės kaurai, presuota arbata ir pan. Lietuvoje tokiomis prekėmis buvo gintaras, žvėrių kailiai, vaškas. Pavyzdžiui, Indonezijoje, Japo saloje atsiskaitymo priemone ilgą laiką buvo didžiuliai akmenys su skyle viduryje.
Kuriantis miestams ir didėjant darbo pasidalijimui tokios primityvios mokėjimo priemonės nebetiko, reikėjo ieškoti tobulesnio jų pakaitalo. Tam labai tiko taurieji metalai, kurie pasižymėjo ilgaamžiškumu, juos buvo lengva pervežti, padalinti į smulkesnes dalis. Dar kelis šimtmečius prieš Kristų Senovės Egipte, Graikijoje, Romoje ir kituose kraštuose atsiskaitymams buvo naudojami auksiniai, sidabriniai, variniai ir kitų metalų lydiniai.
Seniausi pinigai nebuvo mums įprastos pinigų formos, jų funkcijas atliko paklausios prekės – vienuose kraštuose tai buvo galvijai (net žodis pinigas kildinamas iš lotynų kalbos pecunia (pecus – galvijas), kituose – grūdai, kriauklės kaurai, presuota arbata ir pan. Lietuvoje tokiomis prekėmis buvo gintaras, žvėrių kailiai, vaškas.XI a. pr. Kr. Kinijoje atsiskaitymams pradėtos naudoti iš bronzos lietos kaurų formos monetos. VIII–III a. pr. Kr. jas pakeitė į kastuvus, peilius ar kitus buities daiktus panašios metalinės monetos. Kai kurios iš jų turėjo žiedus, skirtus nešioti ant virvutės. Ilgainiui šie žiedai tapo apskritos monetos prototipu. Prieš kelerius metus Kinijos Liaudies Respublikos ambasadorius padovanojo Lietuvos banko muziejui (dabar – Pinigų muziejus) kelis senųjų Kinijos monetų rinkinius. Tos monetos vadinamos cianiais, kinų kalba – metaliniai pinigai su skylute viduryje.
VII a. pr. Kr. Lidijoje, Mažosios Azijos vakaruose (dab. Turkija), iš elektrono (aukso ir sidabro lydinio) pradėtos kaldinti monetos – staterai. Vėliau jas pradėjo kaldinti ir kiti stambūs Graikijos miestai – poliai. Senovės Romoje monetų kalykla veikė prie deivės Junonos, dar vadintos Moneta (lot. patarėja), šventyklos Romoje. Ilgainiui pinigai, kaldinti prie šios šventyklos, pradėti vadinti monetomis.
Lietuviškos monetos pradėtos kaldinti XIV a.
– Kada dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado pirmieji pinigai? Kaip jie čia atsirado? Kokie jie buvo? Kam buvo naudojami?
– Lietuvos valstybėje jau XIII a.–XIV a. I pusėje susiformavo sava pinigų sistema, nors lietuviškos monetos pradėtos kaldinti tik XIV a. pabaigoje. Iki jų atsiradimo prekybiniuose mainuose buvo atsiskaitoma sidabro lydiniais arba kitų kraštų monetomis. Sidabro lydiniai buvo bendras svorio ir piniginis vienetas ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose. Prekybos keliais jie atkeliaudavo iš Skandinavijos dar X–XII a. Daugiausia sidabro lydinių aptinkama lobiuose. Be ankstyvųjų skandinaviškų įvijinių apyrankės formos lydinių, Novgorodo lazdelės formos, Kijevo rombo formos ir kitų lydinių, vyrauja vietinės gamybos pusapvalės lazdelės formos (su įkartomis arba be jų), lydiniai. Dėl savo formos jie dažnai vadinami lietuviškais ilgaisiais, vidutinė jų masė – 105 gramai. Manoma, kad įkartos lydiniuose buvo daromos tikrinant sidabro kokybę, o smulkesniems mokėjimams tokie lydiniai buvo kapojami mažesniais gabalais. Sidabro lydiniai buvo gaminami perlydant prekybos keliu į Lietuvos teritoriją patekusias sidabro monetas, papuošalus, įvairius daiktus.
XIV a. pab. Lietuvoje atsiranda ir trišoniai sidabro lydiniai, vidutinė jų masė – apie 180 gramų. Rašytiniuose šaltiniuose jie dažnai vadinami grivinomis, rubliais arba lietuviškais rubliais, o jų pusės – poltinomis. Sidabro lydinių vertė buvo labai didelė. Už pusę sidabro lydinio buvo galima nupirkti jautį, už visą – 15 avių, už pusantro lydinio – žirgą. 1398 m., kilus Vilniaus gaisrui, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas patyrė 60 000 sidabro lydinių nuostolį.
Kartu su sidabro lydiniais XIV a. 2 ketv. – XV a. atsiskaitymams plačiai naudoti ir Prahos grašiai, pradėti kaldinti Čekijoje 1300 m. Jie pelnė tarptautinės valiutos pripažinimą, nes grašiais buvo galima lengvai apmokėti už prekes ar paslaugas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vengrijoje ir kituose kraštuose. Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose Prahos grašiai minimi nuo 1325 m. Grašiais atsiskaityti buvo patogiau nei smulkinant sidabro lydinius. Kartu su Prahos grašiais kaip skaičiuotinis (kiekio) vienetas atsirado kapa (ček. kopa). 60 Prahos grašių sudarė 1 kapą.
- Kokie pinigai kursavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje?
- Pirmosios lietuviškos monetos, vadintos pinigėliais arba denarais, pradėtos kaldinti XIV a. pabaigoje Jos buvo gaminamos naudojant gana primityvią technologiją, iš sidabro vielos ruošinių, todėl buvo prastos kokybės ir netaisyklingos formos. Ir taip skurdūs jose esantys įrašai ir ženklai buvo sunkiai įskaitomi, jų masės – skirtingos. Kaldinama buvo taip vadinamuoju al marco metodu, kai iš tam tikro sidabro svorio vieneto buvo pagaminamas nustatytas monetų kiekis, nekreipiant dėmesio į atskirų monetų masės svyravimus. Jose nebuvo nurodoma monetos išleidimo data, nominalas, dažnai ir valdovo vardas. Pirmosiose monetose buvo kaldinami Lietuvos valstybės ir didžiųjų kunigaikščių dinastijų heraldiniai ženklai – Raitelis su kalaviju (Vytis), vėliau tapęs Lietuvos herbu, Gediminaičių stulpai, dvigubas kryžius, liūtas ir kiti.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio valdymo laikais (1492–1506) Vilniaus monetų kalykloje monetos pradėtos kaldinti pagal europietišką technologiją – iš sidabro skardos ir savo menine išvaizda gerokai pranoko anksčiau kaldintas lietuviškas monetas. Ankstyvųjų monetų legendose dažniausiai naudotą slavišką kirilicą pakeitė lotyniški įrašai. 1495 m. įvykdyta pinigų reforma ir įvesta dešimtainė skaičiavimo sistema. 1 grašį sudarė 10 denarų. Lietuviškos monetos pagal savo vertę ir masę buvo penktadaliu vertingesnės už analogiškus lenkiškus pinigus. Už vieną lenkišką pusgrašį, vertą 5 lenkiškų denarų, buvo mokami 4 lietuviški denarai.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo valdymo laikais (1506–1548) pirmą kartą lietuviškose monetose buvo pažymėti išleidimo metai, pirmąja tokia moneta tapo 1508 m. pusgrašis. Žygimanto Senojo laikais darbinio arklio kaina buvo apie 70 grašių, karvės – 60, kiaulės – 20, avies – nuo 4 iki 5 grašių, žąsies – 2 grašiai. Už žmogaus dienos darbą su darbiniu gyvuliu mokėta iki 1,5 grašio .
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544–1572) nurodymu Vilniuje, Vokiečių gatvėje už 500 kapų buvo nupirktas namas ir 1545 m. jame įsteigta monetų kalykla. Užsienyje buvo nupirkta kaldinimo įranga, apsirūpinta žaliavomis, pasamdyti kvalifikuoti kalyklos meistrai ir kitas personalas. Naujoje kalykloje buvo leidžiama tikra monetų nominalų įvairovė: nuo paties mažiausio – biloninio pusdenario (obolo), iki didžiausio – auksinio portugalo, verto 8 000 pusdenarių. Auksinės monetos išleistos pirmą kartą Lietuvos istorijoje. Nuo 1547 m. pradėti leisti auksiniai dukatai (florinai), 1562 m. – portugalai (10 dukatų). Žodis florinas kilęs iš Italijoje Florencijos mieste kaldintų 3,5 g auksinių monetų, o dukatais buvo vadinamos Venecijoje kaldintos tos pačios masės auksinės monetos. Portugalas buvo 10 dukatų moneta, svėrusi 35 gramus. Žodis portugalas kilo iš Portugalijoje kaldintų didelio nominalo auksinių monetų.
Pinigų klastotojai veikė jau ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje. Monetų klastojimo centru tapo Sučavos vietovė Moldovos kunigaikštystėje (dab. Rumunija).1569 m. Liublino unijos akte buvo numatyti ir bendri su Lenkija pinigai, tačiau tai įgyvendinti pavyko tik po gero dešimtmečio. Besiruošiant pinigų reformai monetų kalyklų darbas buvo sustabdytas. 1572 m., mirus Žygimantui Augustui, baigėsi Gediminaičių dinastija, todėl monetose nebeliko dažnai naudoto jų heraldinio ženklo – Gediminaičių stulpų.
Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Transilvanijos (Vengrija) kunigaikštis Steponas Batoras (1575– (1576–1586), 1580 m. išleido Ordinaciją, suvienodinusią lietuviškų ir lenkiškų monetų vertę. Jos turėjo būti vienodos masės ir prabos, abiejų valstybių herbų kaldinimas monetose tapo privalomas.
Dėl karų, ekonominės suirutės, vėlesnių valdovų kaldintų monetų kokybė menko, o vertė nuolat mažėjo. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Jonui Kazimierui (1648–1668) pirmą kartą imta kaldinti varinius šilingus, kuriems buvo nustatytas priverstinis kursas – 3 variniai šilingai už 1 sidabrinį grašį. Iš viso buvo nukaldinta beveik milijardas lietuviškų varinių šilingų, jų kaldinimo kokybė buvo labai prasta, atsirado daug suklastotų pinigų.
Pinigų klastotojai veikė jau ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje. Monetų klastojimo centru tapo Sučavos vietovė Moldovos kunigaikštystėje (dab. Rumunija). Didžiulį pinigų padirbinėjimo mastą parodo ir dažnai randami šilingų lobiai, kuriuose padirbtų monetų kiekis sudaro ženklią lobių dalį.
Pinigų klastotojų laukdavo griežtos bausmės. Pagal 1588 Lietuvos Statutą pinigų ir tauriojo metalo klastotojai buvo baudžiami ,,gyvus sudeginant be pasigailėjimo“. Kituose kraštuose taip pat buvo taikomos panašios bausmės. Tyrinėtojų yra minimas lietuvis Andreika, kuris 1494 m. Polocke pagamino klastotų Rygos monetų ir platino jas Revelyje. Sučiuptas jis buvo išvirtas.
Už tokią nusikalstamą veiklą nebuvo nuolaidžiaujama net Lietuvos didikams. 1580 m. už pinigų padirbinėjimą mirties bausme buvo nubaustas Grigalius Astikas. Nuosprendis buvo įvykdytas Rotušės aikštėje, visai netoli jo paties rūmų Vokiečių gatvėje, kuriuose gyveno.
1666 m. buvo uždarytos visos lietuviškų monetų kalyklos. Jono Sobieskio valdymo metu (1674–1696) Krokuvoje 1679 m. kaldinti bandomieji šeštokai ir Augusto II (1697–1706, 1709–1733) valdymo metu kaldinti šeštokai, pažymėti 1706 m. ir 1707 m. datomis buvo paskutinės lietuviškos monetos. Po jų Abiejų Tautų Respublikoje cirkuliavo vienodi pinigai.
Siūlė pavadinti „muštiniu“
– Kas buvo idėjos pavadinti lietuvišką pinigą litu ir centu autorius? Kodėl jie pavadinti būtent taip?
– 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę pradėtas svarstyti ir nacionalinės valiutos įvedimo klausimas. Be kitų su naujos valiutos įvedimu susijusių klausimų svarstymo, Lietuvos Seime ir Vyriausybėje vyko ilgos, įdomios diskusijos ir dėl piniginio vieneto pavadinimo. 1919 m. Ministrų Kabineto posėdyje nutarta jį pavadinti muštiniu ir išleisti 9 nominalų muštinių banknotus, ornamentuotus lietuviškų juostų raštais, su ūkio bei gamtos vaizdais ir Vyčiu vandens ženkle. Pinigų projektus pavesta parengti dailininkams Antanui Žmuidzinavičiui ir Adomui Galdikui, o spausdinti naujuosius banknotus nutarta Švedijos spaustuvėje. Muštinio aukso turinys turėjo prilygti 1(vienam) Prancūzijos frankui, t. y. 0,322 g gryno aukso. Pusė į apyvartą išleidžiamų banknotų turėjo būti padengta tvirta valiuta, tam Anglijoje tikėtasi gauti 10 mln. svarų sterlingų paskolą. Šie planai nebuvo įgyvendinti. Vėliau savos valiutos įvedimo klausimas dar ne kartą buvo svarstomas, rengiami įvairūs projektai. Daug įvairių banknotų eskizų yra padaręs architektas Vladimiras Dubeneckis. Pasitaikydavo ir utopinių pasiūlymų – išleistus pinigus apdrausti valstybės elevatoriuose sukauptais grūdais, o naująją valiutą pavadinti ruginiais.
Diskusijos dėl nacionalinių pinigų pavadinimo vėl iškilo 1922 metais, kai Vyriausybėje buvo rengiamas, o Seime svarstomas Piniginio vieneto įstatymo projektas. Vyriausybės projekte Lietuvos nacionalinį piniginį vienetą buvo siūloma pavadinti muštiniu, o jo smulkesnę dalį skatiku. Seime ir spaudoje dėl pavadinimo vyko emocingos diskusijos. Beveik kiekvienas Seimo narys siūlė savuosius variantus. Steigiamojo Seimo darbų stenogramose užfiksuoti patys įmantriausi pavadinimai: auksinas, arfa, grašis, doleris, kaltas, kirptukas, lietas, lietus, lyra, vytis. 32 (trisdešimt dviem) balsais prieš 16 (šešiolika) buvo priimtas Seimo ekonominės komisijos pasiūlytas variantas – nacionalinį piniginį vienetą pavadinti litas, trumpiniu, padarytu iš žodžio Lietuva, o jo šimtąją dalį – centas.
– Kaip tarpukariu sukurtos valstybės žmonės priėmė naujieną, kad Lietuva turės savo pinigą – litą?
– Kaip galima spręsti iš tuo metu gyvenusių žmonių prisiminimų, buvo ne tik entuziazmo, kad Lietuva turės savo valiutą, bet ir nerimo, kaip kiekvienos pinigų reformos metu. Nors pagal įstatymą naujas piniginis vienetas litas buvo įvestas 1922 metų spalio 1 dieną, litai pradėti keisti diena vėliau, nes spalio 1–oji buvo sekmadienis. Spalio 2–ąją, pirmadienį, Lietuvos banko ir šalyje platų tinklą turėjusių valstybinių iždinių kasose, to meto pinigai ostmarkės, vadintos auksinais, į litus pradėtos keisti oficialiai nustatytu kursu – 1 litas už 175 auksinus. Lito aukso turinys buvo lygus 1/10 (dešimtadaliui) JAV dolerio aukso turinio, todėl vienas JAV doleris buvo vertas dešimties litų. Piniginio vieneto įstatymas numatė apyvartoje esančius mokamuosius ženklus pakeisti litais per 3 (tris) mėnesius nuo piniginio vieneto įvedimo dienos.
Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo palaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena iš tvirčiausių valiutų pasaulyje.Gyventojai, neskubėję turėtų auksinų išsikeisti į litus ir netikėję naujos nacionalinės valiutos patikimumu, patyrė didelių nuostolių. Dažnai per vieną dieną auksinų vertė lito atžvilgiu nuvertėdavo keliomis dešimtimis auksinų. Nes, krintant Vokietijos markės kursui JAV dolerio atžvilgiu, keitėsi ir auksinų kursas. Mėnesio pabaigoje jis nukrito iki 500 auksinų už litą, o metų pabaigoje 1 litas jau buvo keičiamas į 850 auksinų.
Lietuvos bankas, siekdamas didinti pasitikėjimą naująja valiuta, priėmė nutarimą neišleisti į apyvartą nė vieno lito, 100 procentų nepadengto aukso ar Užsienio valiutos atsargomis. Šio nutarimo buvo griežtai laikomasi, o kartais, banknotų padengimas vien auksu sudarė daugiau kaip 120 (šimtą dvidešimt) procentų.
Vykdant pinigų reformą bankuose, kitose kredito įstaigose, valdžios institucijose buvo atliekamas didžiulis darbas: naująja nacionaline valiuta–litais–reikėjo perskaičiuoti taupomųjų kasų indėlius, kreditus, paskolas, išleistus vertybinius popierius, iš užsienio valstybių gautas pašto perlaidas, sandėliuose esančias prekes ir kitas vertybes.
Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo palaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena iš tvirčiausių valiutų pasaulyje.
– Kas buvo pavaizduota ant tarpukario litų ir centų? Kiek teko matyti, ant to meto lietuviškų pinigų buvo atvaizduotas Vytautas Didysis, Jonas Basanavičius. Kaip ir kodėl buvo taip nuspręsta? Kokie argumentai? Kas tų banknotų autoriai?
Įprasta banknotuose vaizduoti istorines asmenybes. Jūsų minimi asmenys labai nusipelnę Lietuvai ir nieko nuostabaus, kad jie buvo įamžinti mūsų valstybės piniguose. O graviruotas portretas banknote yra pripažinta pasaulyje apsaugos priemonė.
Prieškario Lietuvoje 1922 metais iš pradžių buvo išleisti laikinieji banknotai, pagaminti vien spaustuvės gamybos priemonėmis ir pastangomis, tačiau netrukus – nuolatiniai litų ir centų banknotai, kurių projektus jau sukūrė dailininkas Adomas Varnas. Juose matome kunigaikščių Gedimino ir Vytauto atvaizdus, simbolinę sėjėjo figūrą. Vieno lito banknoto kompoziciją ištisai sudaro medinių kryžių spindulių motyvai, kituose taip pat vyrauja lietuvių liaudies mažosios architektūros ornamentai.
Keletą metų po pinigų reformos šalyje cirkuliavo vien popieriniai litų ir centų banknotai. Dėl to, kad nebuvo monetų, kilo įvairių techninių problemų, daug vargo reikėjo norint perskaičiuoti didelį kiekį banknotų, kurie dėl prastos popieriaus kokybės greitai plyšdavo. Todėl nutarta kaldinti ir leisti į apyvartą metalinius pinigus iš aukso, sidabro bei vario ir aliuminio lydinio. Jų gipsinius monetų modelius sukūrė dailininkas Juozas Zikaras.
1924 m., labai padaugėjus apyvartoje esančių pinigų, Lietuvos bankas, siekdamas lengvinti mokėjimus ir atsiskaitymus, nutarė išleisti didesnio nominalo – 500 ir 1000 litų – banknotus. Generalinės tarybos posėdyje daugiausia balsų gavo Adomo Galdiko 1000 litų ir Viliaus Jomanto 500 litų banknotų projektai. Tai buvo aukštos kokybės ir išskirtinio dizaino banknotai, pagaminti ant specialaus popieriaus su vandens ženklais, spalvotais plaušeliais, sudėtingu pagrindo piešiniu, o banknotų serijos raidės ir numeriai buvo atspausdinti raudonais dažais. Be dailininkų, nuolat dalyvavusių kuriant naujų pinigų projektus, savo jėgas mėgino ir skulptorius Petras Rimša, sukūręs 50 ir 100 litų banknotų projektus. 1927 m. Lietuvos banko generalinėje taryboje naujus 10 litų banknotus nutarta spausdinti pagal dailininko Antano Žmuidzinavičiaus projektą, 1928 m. – 50 ir 100 litų banknotus pagal Adomo Galdiko projektus, o 1929 m. – pagal pastarojo dailininko sukurtą projektą ir 5 litų banknotus. 1930 m. pradžioje, svarstant naujo 20 litų banknoto spausdinimą, Generalinė taryba iš 3 pateiktų projektų – firmos Bradbury, Wilkinson & Co. Ltd., dailininkų Adomo Galdiko ir Viliaus Jomanto – neišsirinko nė vieno, pavesdama galutinį variantą priimti banko valdyboje. Pastaroji geriausiu pripažino Adomo Galdiko 20 litų banknoto projektą, kuriam ir buvo pritarta Generalinėje taryboje.
Lietuvoje pritrūkus mažo nominalo monetų, pradėta rūpintis savos kalyklos steigimu. 1936 m. priimtas naujas Monetų įstatymas. Naujoms monetoms kaldinti Kaune, akcinės bendrovės ,,Spindulys“ patalpose, buvo įsteigta ,,Spindulio“ monetų kalykla. Oficialus kalyklos atidarymas įvyko 1936 m. birželio 16 d. Ta proga nukalta paauksuota 1 cento suvenyrinė moneta ir specialioje dėžutėje įteikta Lietuvos prezidentui. Visų monetų modelius sukūrė skulptorius Juozas Zikaras.
1938 m. buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės 20 metų jubiliejus. ,,Spindulio“ bendrovė pasiūlė Finansų ministerijai nukaldinti pagal skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtą modelį 10 litų jubiliejines monetas su Antano Smetonos portretu ir Gediminaičių stulpais. Tai buvo pačios gražiausios lietuviškos monetos. Tais pačiais metais rengtasi išleisti ir naujo modelio 2 litų monetas su Antano Smetonos portretu. Juozas Zikaras sukūrė monetos modelius, o Briuselyje buvo pagaminti spaudai ir nukalti šių monetų pavyzdžiai. Jie buvo dviejų variantų: su Vyčiu ir Gediminaičių stulpais. Tačiau šios monetos nebuvo pradėtos kaldinti. 1939 m. pradžioje kalykla Lietuvos bankui perdavė saugoti visų lietuviškų monetų kaldinimo štampus. Tolesnę jos veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. įvykdyta Lietuvos okupacija.
Nepriklausomybės 20–mečio proga buvo rengiamasi atspausdinti jubiliejinį 10 litų banknotą, pagal dailininko Adomo Galdiko sukurtą projektą. Tačiau šis banknotas į apyvartą nepateko. Lietuvos muziejuose saugomi tik jo pavyzdžiai.
– Ką tarpukariu buvo galima nusipirkti už vieną litą ir vieną centą?
– Pavyzdžiui, 1930 metais pragyvenimo minimumas Lietuvoje buvo vidutiniškai 90 litų per mėnesį vienam suaugusiam žmogui. Brangiausi Lietuvos miestai buvo Šilutė, Klaipėda, Pagėgiai, Kaunas ir Šiauliai, pigiausi – Zarasai, Rokiškis, Šakiai, Utena ir Lazdijai. Juose tų pačių produktų kainos dažnai skyrėsi net ne dešimtimis, o šimtais procentų. Štai bulvių centneris Kaune kainavo 6 litus, Klaipėdoje – 5, Šiauliuose ir Panevėžyje – 3, o mažesniuose miestuose – tik 2 litus. Darbinio arklio, melžiamos karvės kainos svyravo nuo 250 iki 550 litų, kiaulės – nuo 65 iki 100 litų. Višta kainavo 5–6 litus didžiuosiuose miestuose ir 3–4 litus mažesniuose. Dešimties kiaušinių kaina buvo pusantro – trys litai, litro pieno 25–40 centų, grietinės – nuo vieno iki pustrečio lito. Miestuose ypač buvo vertinami rūkyti lašiniai, jų kilogramo kaina svyravo nuo 4 iki 6,5 (šešių su puse) lito, t. y. pusantro karto daugiau už kiaulienos ir 2 kartus daugiau už jautienos kilogramą. Nuo lito iki dviejų kainavo kilogramas balto sūrio, tačiau olandiško sūrio kaina buvo 4–6 litai už kilogramą. Vyriškų batų porą Lietuvos miestuose buvo galima įsigyti už 25–35 litus, kostiumą – už 80 litų.
Lito ateitis
– Kodėl XX amžiaus pabaigoje atkūrus Nepriklausomybę buvo kuriama nauja banknotų ir monetų išvaizda, o ne pritaikyti senieji?
– Jau senovėje žmonės sakė, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi... Kuriant dabartinės Lietuvos pinigus buvo atsižvelgta į naują istorinį kontekstą ir pasaulines banknotų raidos tendencijos, jų modernumą, tuo pačiu siekta išlaikyti prieškarinių litų tradiciją.
– Kodėl buvo pasirinkti būtent tie veikėjai ir Lietuvos vaizdai, kurie dabar puikuojasi ant banknotų ir monetų?
– Diskusijų dėl to buvo. Istorikai, dailės ir kitų sričių specialistai pasiūlė, kieno portretus vaizduoti ir kokias temas atspindėti. Buvo idėjų vaizduoti ir DLK valdovus. Po svarstymų nutarta litų banknotuose vaizduoti XIX a. pab. – XX a. pr. tautinio atgimimo veikėjus ir kitas žymias asmenybes.
Vienas Lietuvos tikslų ateityje – įsivesti eurą. Kai kurie gyventojai į būsimą permainą žiūri su liūdesiu – teks atsisakyti vieno iš valstybės simbolių lito. Koks jūsų požiūris į šią perspektyvą?
– Taip, litas – svarbus Lietuvos simbolis. Bet, antra vertus, vyksta globalizacija. Tokiame pasaulyje kaip šiandien mažai valstybei turėti savo valiutą nėra paprasta ir saugu. Tikimės, kad Europos Sąjungos bendroji valiuta duos naudos Lietuvos ekonomikai, tuo pačiu ir visiems šalies gyventojams, padidins mūsų ekonominį saugumą. Priminsiu, kad Lietuvoje nukaldintos ir visoje euro zonoje cirkuliuosiančios eurų monetos bus su mūsų valstybės modifikuoto herbo Vyčio simboliu. Jos įsilies į daugiatautės Europos pinigų srautą ir garsins mūsų kraštą.
