Kremuoti mirusiojo palaikai bus padalinti į dvi urnas, iš kurių viena pasieks Lietuvą. Atsisveikinimą su menininku vėliau planuoja surengti ir Vengrijos menų akademija, kuriai jis priklausė, ir Lietuvoje gyvenantys kolegos bei bičiuliai.
Kol kas neaišku, kur atsidurs du šimtai tūkstančių P.Normanto sukauptų budistinio paveldo dirbinių – skulptūrų, šventųjų budistinių paveikslų, ritualinių reikmenų ir dekoracijų, ritinių, amuletų – bei daugiau nei šimtas tūkstančių kelionių metu pagamintų fotonegatyvų ir skaidrių, saugomų užsienyje.
Leidinio „Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos“ sudarytojas filosofas Antanas Andrijauskas, norėdamas įamžinti P.Normanto atminimą, ketina parengti atskirą knygos tomą ir kviečia apie jį rašyti straipsnius, atsiminimus.
P.Normantas Vengrijoje gyveno nuo 1983-ųjų. Tais pačiais metais tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, vėliau – Vengrijos fotografų sąjungos, Vengrijos kūrėjų asociacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Tarptautinės žurnalistų sąjungos nariu.
Menininkas daug keliavo. Lankėsi Tibete, Himalajuose, Indijoje, Tailande, Mianmare, Butane ir kitose Rytų šalyse.
2005 metais P.Normantas pasiūlė Vilniuje įkurti Tibeto sakralinį ar Rytų Azijos menų muziejų, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė muziejui numatytose patalpose Užupyje, adresu Malūnų g. 8, įkurdino Jono Meko vizualiųjų menų centrą.